Rusija vis dar nesusiduria su tokiais sunkumais ar apribojimais, kurie nebeleistų jai tęsti karo Ukrainoje, sako Lietuvos banko Tarptautinių ryšių skyriaus ekonominės politikos analizės koordinatorius Vytenis Čipinys. Tačiau jis išskiria bent tris rizikos veiksnius, kurie situaciją galėtų pakeisti, tai sumažėjusi naftos kaina, didėjanti priklausomybė nuo Kinijos ir kylanti įtampa Rusijos viešiesiems finansams.
Savo įžvalgomis V. Čipinys dalijosi spalį Geopolitikos ir saugumo studijų centre surengtame renginyje „Ar Rusijos ekonomika – popierinis tigras?“.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Rusijos ekonomiką veikia ilgalaikiai kylančio daugiašališkumo ir pasaulinės fragmentacijos veiksniai.
- Šalis išgyvena ciklinį ekonomikos pakilimą, kurį skatina vartojimas ir inovacijos.
- Rusija remiasi į naftą ir santykius su Kinija, tačiau šie veiksniai taip pat kelia ir rizikų.
- Agresorė gali susidurti su viešųjų finansų problemomis, jei jos karo pramonė susidurtų su pajamų trūkumu.
Prieš jį kalbėjęs Lietuvos banko valdybos narys Marius Skuodis pristatė, kad jų analizė paremta bendradarbiavimu su Tarptautiniu valiutos fondu (TVF) ir Suomijos centriniu banku.
„Vyksta pokalbiai su TVF misijos Rusijoje atstovais, kurie žino, kas ten vyksta. Be to, Suomijos centrinis bankas ilgą laiką specializuojasi Rusijos ekonomikos tyrimų srityje. Su jais taip pat palaikome nuolatinius ryšius.
Rusijos ekonomika tai pirmiausia nafta ir kita energetika. Lietuva yra veikiama per „Achemą“, kurios gaminamose trąšose 90 proc. savikainos yra dujos. Įsivaizduokite, ką reiškia mums pagaminti trąšas ir parduoti Europai, o ką reiškia Rusijai. Jiems tai praktiškai nieko nekainuoja.
Nepaisant to, Europos Sąjungoje matomos geros tendencijos. Vasarą buvo įvesti muitai, jie įsigaliojo iškart ir kiekvienais metais didės. Kiek girdėjau, Rusija iškart atsisakė trąšas parduoti, mato, kad nebeapsimokės, todėl siunčia į kitus regionus. ES pradeda gintis, nes puikiai suprantame, kad kai dempinguojamos kainos, žlugdome savo pramonę. Tada lieka vienas gamintojas ir jis nustato kainas, kokias nori“, – kalbėjo M. Skuodis.
Daugiašališkumas ir fragmentacija
Savo ruožtu V. Čipinys pirmiausia apžvelgė kelis struktūrinius pjūvius, kurie gali būti svarbūs suprantant ilgalaikes Rusijos ekonomikos tendencijas.
„Pirmoji tendencija – daugiašališkumo iškilimas. Jei pažiūrėtume, kaip globali ekonomika atrodė prieš maždaug 30 metų, matytume, kad G7 ekonomikos sudarė apie 50 proc. viso pasaulio bendrojo vidaus produkto. Dabar ši dalis mažėja. Pokytis nėra staigus, tačiau nuoseklus. Galime daryti išvadą, kad Vakarų šalių įtaka ir svoris pasaulio ekonomikos kontekste pamažu mąžta.
Visiškai priešinga tendencija pažiūrėjus į BRICS valstybes, čia tendencija veidrodinė. Šių šalių įtaka ir svoris pamažu kyla. Ypač išsiskiria Kinija ir Indija. Pažiūrėjus į karines išlaidas, pramonėje sukuriamą pridėtinę vertę, aukštųjų technologijų eksportą, žinutė būtų gana panaši – galima matyti augantį daugiašališkumą. Anksčiau aukštųjų technologijų kontekste Kinija visiškai nefigūravo, o pastaruoju metu jos dalis vertinant nominalia išraiška yra labai smarkiai išaugusi.
Ko galėtume tikėtis ateityje? Europos Centrinis Bankas prognozuoja, kad panašios tendencijos išliks ir toliau. Pasaulio ekonomika per metus padidėja maždaug 3–3,5 proc. Didžiąją dalį to padidėjimo sudaro Indijos ir Kinijos indėlis“, – dėstė Lietuvos centrinio banko atstovas.
Antroji V. Čipinio įvardinta tendencija – pasaulio ekonomikos fragmentacija.
„Galėtume kalbėti apie muitus ir pan. Vienas aspektas, kurį norėtųsi išskirti, tai ekonominis atsiribojimas ir pasaulio susiskaldymas, vykstantis geopolitinių linijų pagrindu. Vakarų bloko importas iš Rytų mažėja, o šis procesas spartėja. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie Rytų bloko importą iš Vakarų šalių.
Pasaulyje atsiranda daugiau centrų, ekonomika įtaką pasiskirsto. Tačiau Rusija tiek pagal BVP, tiek pagal kitus rodiklius yra riboto lygio žaidėja. Žaidžia antrojoje ar trečiojoje lygoje, tikrai ne pirmojoje. Vienintelė šios taisyklės išimtis yra gamtinių resursų išgavimas, čia Rusija užima tikrai stiprias pasaulines pozicijas ir sugeba jas išsaugoti labai ilgą laiką.
Palyginkime Rusiją su kitomis panašios lygos žaidėjomis, t. y. obuolius su obuoliais. Per gana ilgą laikotarpį galima matyti, kad Rusijos ekonomikos augimas atsiliko nuo į ją panašių šalių. Tačiau neturėtume Rusijos ekonomikos nuvertinti. Dažnai mėgstame pabrėžti tai, kaip ji atrodo nominalia išraiška. Taip ji neatrodo stipriai. Vis dėlto jei atsižvelgtume į kainų skirtumus, Rusija atrodytų lygiai tokio paties dydžio kaip didžiosios Europos šalys, pavyzdžiui, Vokietija ar Jungtinė Karalystė“, – vardijo V. Čipinys.
Išgyvena pakilimą
Jis pažymėjo, jog Rusijos ekonomika pastaruoju metu išgyvena tam tikrą ciklinį pakilimą.
„Nuo invazijos į Krymą iki plataus masto invazijos į Ukrainą pradžios Rusija stagnavo. Buvo ir kovido pandemija, ir pan. Šiuo metu augimas yra reikšmingai paspartėjęs. To priežastys – viešasis vartojimas ir bendras fiksuotas kapitalo formavimas (investicijos).
Rusijos visuomenė į tai reaguoja gerai. Dalis respondentų, kurie yra patenkinti savo ekonomine padėtimi, mano, kad ji gerėja, kyla. Taip yra dėl investicijų, viešojo vartojimo. Tai atsispindi per vystomus karinės, pramoninės paskirties projektus. Tuose regionuose, kur jie įgyvendinami, matome augantį pasitenkinimą savo ekonomine gerove. Manome, kad šie duomenys nėra suklastoti. Kada kalbame apie namų ūkius, dažniausiai tai susiję su realiu darbo užmokesčiu (atėmus infliaciją). Rusijoje pastaruoju metu jis yra sparčiai augantis.
Ar tai gali tęstis? Greičiausiai ne. Jau dabar galime matyti, kad Rusijos ekonomika lėtėja. Konsensusas sako, kad tai tęsis ir toliau. Tiesiog pasiūlos potencialas nespėja paskui paklausą“, – svarstė pranešėjas.
V. Čipinys taip pat priminė, kad nafta yra vienas iš pagrindinių Rusijos ekonomikos atramos taškų.
„Matome, kad kitoms šalims ši žaliava yra labai svarbi ir reikalinga. Šis poreikis yra ir Rusijos strateginės autonomijos ramstis. Jis leidžia rasti alternatyvių rinkų naftos eksportui. Pajamos net ir Vakarų valstybėms pritaikius sankcijas nesikeičia. Šis eksportas leidžia išlaikyti įplaukas į federalinį biudžetą, saugo Rusiją nuo tam tikrų skausmingų pasirinkimų, kuriuos reikėtų daryti priešingu atveju. Jis taip pat leidžia išlaikyti einamosios sąskaitos perviršį, kuris svarbus žiūrint į platesnius makroekonominius indikatorius.
Norėčiau pabrėžti, kad Rusija ir iki karo turėjo taisyklę atidėti dalį už energetinių žaliavų pardavimą gaunamų lėšų į taupyklę, vadinamą Nacionaliniu gerovės fondu. Tai yra dar viena Rusijos makroekonominio atsparumo išraiška“, – sakė jis.
Dar viena V. Čipinio aptarta tema – Rusijos ekonominės sąsajos su Kinija.
„Šie santykiai yra labai asimetriniai, Rusija nėra tos pačios lygos žaidėja. Pavyzdžiui, Rusijos importas iš Kinijos sudaro maždaug trečdalį viso Rusijos importo, o Kinijos importas iš Rusijos – 4–6 proc.
Asimetrija pasireiškia ir sektorine struktūra. Kinija iš Rusijos importuoja pačias primityviausias, mažiausiai pridėtinės vertės sukuriančias žaliavas – energiją, o Rusija importuoja didesnės pridėtinės vertės įrenginius – mašinas ir kitas apdirbamosios gamybos prekes. Be to, Rusija yra priversta susitaikyti su nuolaidomis, kada ji pardavinėja naftą Kinijai (iki plataus masto invazijos to nematėme)“, – dėstė jis.
Trys rizikos
Didėjanti priklausomybė nuo Kinijos taip pat yra viena iš Lietuvos banko atstovo įvardytų grėsmių Rusijos ekonomikai.
„Dabar tai yra gelbėjimosi ratas, už kurio kurį laiką gali kabintis Rusijos ekonomika, – sakė V. Čipinys. – Tačiau tos perspektyvos yra gana neaiškios.“
Kitas rizikos veiksnys yra prekyba energijos ištekliais.
„Ar sumažėjusi naftos kaina galėtų kelti ekonominių sunkumų Rusijai? Aišku, kad taip. Tačiau klausimas, iki kiek turėtų sumažėti naftos kainos ir kokį laiką ten laikytis, kad Rusijos ekonomika patirtų sunkumų?
Labai aiškaus arba labai gero atsakymo greičiausiai neturėtume. Yra iki karo atliktų skaičiavimų, tam tikrų simuliacijų. Tačiau kiek Rusija yra pasiryžusi toleruoti tą kainų sumažėjimą, priklauso nuo preferencijų. Kiek ji yra pasiruošusi perkėlinėti resursus iš kitų sričių tam, kad vienas ar kitas ekonominis tikslas būtų pasiektas“, – svarstė jis.
Galiausiai V. Čipinys dėmesį atkreipė į Rusijos viešųjų finansų būklę.
„Pažiūrėjus į bendrą tarptautinį paveikslą, ta būklė yra labai gera. Viešosios ir privačios skolos lygiai yra maži, biudžeto deficitai pastaruoju metu neviršija normos.
Problema yra su Rusijos politika, ją ji įgyvendina tam, kad įgalintų ekonomikos pasislinkimą karo pramonės link. Tai daroma pagal tokią schemą: bankai teikia paskolas daugiausia karinę pramonę vystančioms įmonėms. Kredito riziką dienos pabaigoje prisiima valstybė. Jeigu pajamų srautas toms įmonėms nutrūktų, kiltų klausimas, kas tą kredito riziką turėtų sugerti“, – pažymėjo jis.
