„Visiems būtina suprasti, kad gyvename prie fronto linijos ir visi galime ką nors nuveikti“, – sako premjerė Ingrida Šimonytė. Kadangi gyvename didelio išorinio neapibrėžtumo laikais, pasak ministrės pirmininkės, svarbiausios sėkmingos ir mums palankios ateities dalys bus stipri demokratinė kultūra ir gera švietimo sistemos būklė.
Tai publikacija, parengta iniciatyvos „Lietuva 2050“. Premjerė I. Šimonytė interviu su Amerikos verslo rūmų Lietuvoje valdybos nariu Šarūnu Šuipiu kalba apie Lietuvos ateities viziją „Lietuva 2050“, apie ekonominės plėtros proveržio galimybes, užsienio politikos ir saugumo architektūrą, valdysenos pokyčius.
– Norėčiau pradėti nuo santykinai asmeniško klausimo. Perskaičiau 60 lapų valstybės pažangos strategiją, prieš dvejus metus stebėjau jos pradžios renginį, taip pat sekiau kelis parlamentinio Ateities komiteto susitikimus, ir jei manęs kas paprašytų apibendrinti šią paruoštą šalies strategiją, atsakyčiau, kad man mintyse įstrigo vienas žodis – optimizmas. Tad norėčiau paklausti: kaip išliekate optimistiška?
– Neturiu kito pasirinkimo. Turi būti optimistė, kitaip išsikraustysi iš proto. Bet leiskite iškart pasakyti, kad tai nėra mano strategija, ne Vyriausybės strategija ar konservatorių partijos, ar dabartinio parlamento, ar kurio nors vieno žmogaus strategija. Stengėmės į šį procesą įtraukti kaip įmanoma daugiau šalių, organizuoti strategijos kūrimą iš apačios, kad prie jo galėtų prisidėti žmonės – teikti pasiūlymus, redaguoti ar prisidėti kitaip. Tik tada strategija keliavo į parlamentą.
Kai pradėjome procesą 2021 m. rudenį, ore kybojo žodis „karas“ – jis dar nebuvo nusileidęs ant žemės. Turiu omenyje, Krymas jau buvo okupuotas prieš daug metų, bet viso masto invazija dar nebuvo prasidėjusi. Bet net tada buvo žmonių, sakančių: „Ar racionalu galvoti apie tai, kas šitoje šalyje bus po 30 metų, kai nežinome, kas nutiks rytoj?“ Bet būtent tai ir reikia daryti, dabar labiau nei bet kada, nes svarbu pastebėti tendencijas ir apgalvoti, kaip prie jų prisitaikyti.
Galiausiai turi žinoti, kur nori atsidurti. Nori gyventi šalyje, kurioje turi namą ant kalvos. Manau, mes pasistatysime tą namą ant kalvos, nors yra žmonių, sakančių, kad reikėtų kastis bunkerius ir užsiimti kitais reikalais, ne statyti stadionus ar namus ant kalvų, bet, manau, turėtume daryti ir tai, ir tai.
– Ar ateityje numatote drastiškų šio dokumento pakeitimų, jei (ar kai) valdžią perims kitos politinės partijos, ar tai yra vizija, kurią šalis priims ir pagal kurią gyvens?
– Žinote, jau kurį laiką sukuosi politikoje ir žinau, kad retai sutiksi politiką, kuris išties norėtų pakenkti savo šaliai. Tai labai reta. Jiems gali būti sunku aiškiai nusakyti, kas geriausia, arba jie gali turėti asmeninių interesų ar marginalių įsitikinimų, bet labai retas kuris nuoširdžiai nori blogo šaliai.
Tad nematau grėsmės, kad ateis blogi politikai ir pakeis strategiją. Manau, blogiausia, kas jai gali atsitikti, tai jeigu kas nors nuspręs, kad ji nebesvarbi.
Bet svarbiausia pakeliui neprarasti turimų galimybių. Tai visų svarbiausia, būtent dėl to ir siekėme įtraukumo, stengėmės bendradarbiauti su visomis parlamento partijomis, kad jos jaustų atsakomybę.
Šiuo klausimu nepasiekėme šimtaprocentinės sėkmės, gal apie 75 proc., bet pagrindinės partijos – net dalis opozicijos – jaučia stiprų ryšį su šiuo dokumentu. Tai mane ramina, kad, net įvykus pokyčiams po rinkimų, drastiškai nuo kurso nenukrypsime.
– Diskusiją apie turinį norėčiau pradėti nuo ekonominės plėtros temos, kuri, mano nuomone, yra pagrindinis šios strategijos elementas. Kaip įsivaizduojate ekonominį šalies kraštovaizdį 2050 metais, siekiant tapti vakarietiškesniems, stipresniems ir turtingesniems?
– Ar dar tokie nesame?
Mano akį patraukė neseniai publikuotas „Eurobarometro“ grafikas, kaip žmonės atsakė į klausimą „ar apskritai savo gyvenimą įvertintumėte kaip gerą?“. Tendencija nuo 2000 m. – tokia kaip kitų Europos šalių. Turiu omenyje – „taip“ atsakiusių žmonių skaičius buvo labai panašus į visos Europos. Apie 80 proc. šiandien sako „taip“, tai didžiulis šuolis nuo maždaug 45 proc., kuriuos turėjome prieš 20 metų. Manau, tai didžiulė pažanga.
Žvelgiant į tolesnę pažangą, jūs sakote, kad ekonomika yra esminė, o aš atsakyčiau, kad ir taip, ir ne. Kaip matote, strategijoje svarbu ne tik ekonomika; taip pat svarbios demokratijos ir švietimo ašys. Turime prisiderinti prie neišvengiamų pasaulinių tendencijų, o vietinės tendencijos labai paprastos: demografiniai iššūkiai, technologijos ir finansai.
Manau, kad turime labai gerų šansų, neretai įvairiuose ekonominiuose sektoriuose būname pionieriai, ypač žaliojo virsmo ir aukštųjų technologijų. Bet taip pat yra rizikos politikai ir demokratijai, nes matome į politinę areną žengiant stambiuosius rinkos žaidėjus – didžiąsias korporacijas, IT ar socialinių tinklų bendroves. Ir tai jau ne nauja tendencija.
Bus gana įdomu ieškoti kelio šioje naujoje aplinkoje. Tikiu, kad turime gerą potencialą, jei nepamiršime, iš kur randasi tikroji ekonominė gerovė. Nes kai kuriose šalyse galima išgirsti mintį, kad pirma reikia ekonominio augimo, tik paskui bus siekiama demokratijos. Bet to niekada nebus, kaip matome Kinijoje, Rusijoje ir kitose šalyse.
Jei neturėsi įstatymo valdžios, privačios nuosavybės, laisvų rinkimų, kalbos laisvės, neturėsi ir ekonomikos. Visi šie dėmenys yra esminiai, kaip ir švietimas, įgalinantis žmones jais pasinaudoti. Manau, kad turime didžiulį potencialą ir privalome kiek įmanoma jį išnaudoti.
– Kaip manote, kokie bus kitų šalių prioritetai tarptautiniame kontekste kitus 30 metų?
– Tikiu, kad pagrindinis viso pasaulio prioritetas yra suprasti, kas teisinga, o kas – ne. Šis supratimas atsirado po Antrojo pasaulinio karo: yra taisyklės ir institucijos, sudarančios saugumo tinklą, ypač svarbų mažesnėms šalims, nes jos negali pagrįsti savo pozicijos jėga. Tad akivaizdu, jog mums gyvybiškai svarbu, kad aljansai, kuriais pagrįstas mūsų saugumas, ne tik išliktų, bet ir taptų dar stipresni.
Europos, kurią matėme 70 metų po Antrojo pasaulinio karo, nebėra. Ir šalys turės keistis, o tai reiškia, kad reikės kalbėtis su savo visuomenėmis, reikės sakyti: „klausykite, tai, ką skaitėte ekonomikos vadovėlyje apie pasirinkimą tarp sviesto ir ginklų, iš tiesų yra klaidinga ekonomika, nes jei neturėsi ginklų, visai gali būti, kad neturėsi ir sviesto.“
Ir labai sunku paaiškinti tai žmonėms, kurie dėl akivaizdžių priežasčių mano, kad ši taika tęsis amžinai. Ironiška, bet taika nėra natūrali pasaulio būsena. Turiu omeny, jei pažvelgsite į istoriją, dauguma šalių paskutinį kartą buvo okupuotos daugiau nei prieš 70 metų, ir žmonės tai supranta kaip įprastą dalyką. Bet istoriniame Europos kontekste tai yra anomalija. Ir turime dėti visas pastangas tai anomalijai išlaikyti, paversti įprasta būsena.
– Kaip įsivaizduojate perėjimą nuo žinių, kaip švietimo pagrindo, prie sistemos, kurioje žinios eitų kartu su universaliais įgūdžiais ir kompetencijomis?
– Sakyčiau, kad tai bendra visuomenių atsakomybė. Nes svarbu ne tik tai, kokią politiką ar finansavimo sąlygas politikai nustatys švietimo įstaigoms, ir net ne aukščiausiųjų švietimo sistemos vadovų vertinimo kriterijai. Taip pat svarbu visuomenės lūkesčiai.
Kai bendrauju su jaunesnėmis auditorijomis, su dvyliktokais, jie manęs dažnai klausia, ką turėtų studijuoti, kad būtų tikri, jog susiras darbą? Atvirai kalbant, nė neįsivaizduoju. Kai buvau jų amžiaus, nė nesvajojau, kad vieną dieną tapsiu premjere. Bet gyvenimas gali pasukti neįsivaizduojamais keliais. Ir tikrai nėra studijų tapti ministru pirmininku. Niekas negali numatyti ateities. Bet svarbu nebijoti permainų, nes pasaulis keičiasi – tai neišvengiamas dėsnis. Reikia gebėjimo prisitaikyti. Nes nebus taip, kad baigtum studijas, gautum diplomą, dirbtum, po 40 metų baigtum darbą ir išeitum į pensiją, gavęs iš vadovo puokštę gėlių ir padėką.
Šis mąstysenos pokytis tebėra kultūrinis mūsų visuomenės virsmas. Ir, savaime suprantame, šiuo atžvilgiu esame riboti. Nes užaugome tokioje visuomenėje, tokiomis aplinkybėmis, kai buvo – ir tebėra – natūralu ne pasitikėti, o kliautis nurodymais ir instrukcijomis.
Klausėte manęs, iš kur semiuosi optimizmo. Jo semiuosi matydama, kaip pasikeitė jaunimas, ir net pati iš savęs. Aš esu gana laisvas žmogus. Save laikau atviro mąstymo. Bet, matydama perpus už mane jaunesnius žmones, suprantu – Dieve, kokia aš konservatoriška. Tad manau, kad jie puikiai susidoros.
– Suprantu, kad, kaip jūs sakote, kurti Lietuvą yra bendra visų mūsų visuomenės narių atsakomybė. Bet, jūsų požiūriu, ką galėtume padaryti daugiau, kaip galėtume labiau padėti, ar kaip galime prisidėti šiame kelyje į tą viziją?
– Na, manau, kad daugelis jūsų, jei ne visi, labai padeda kiekvieną dieną stumdami valdžią reikiama kryptimi – nes net dabar, kalbėdamiesi, sprendžiame tas problemas. Darome, ką reikia padaryti. Bet, kaip minėjau pradžioje, svarbu, kad anksčiau ar vėliau, atėjus naujam politiniam žvaigždynui, visuomenė sakytų, kad jai patinka vizija „Lietuva 2050“.
Nes politikoje tai įvyksta labai lengvai. Politinė logika byloja, kad neracionalu rūpintis tuo, kas bus po 30 metų ar daugiau, kai žinai, kad po 4 metų tavęs laukia rinkimai. Jeanas–Claude’as Junckeris kartą pasakė: „Visi žinome, ką reikia padaryti, bet nežinome, kaip po to būti perrinktiems.“ Manau, tai teisinga mintis, bet nemanau, kad tokia politika yra teisinga.
Man teisinga politika ir teisingi sprendimai yra tokie, kuriuos priimi galvodamas apie kitas kartas, ne apie savo rinkimų ciklą. Svarbu, kad ateities lyderiai vienodai suprastų, kas geriausia šaliai ir tautai.
O to nebus, jei nereikalaus visuomenė. Nes kitaip labai lengva užsikasti kasdieniais darbais ir daug negalvoti, ką reikia nuveikti per kitus 20 ar 30 metų. Manau, kad tai pats svarbiausias darbas visuomenei apskritai, taip pat asociacijoms ir organizacijoms, kurios, turiu pasakyti, yra atstovaujamos ir dalyvauja tokiuose forumuose. Nes tada politikai jaučia poreikį elgtis teisingai. O kai jaučia poreikį, stengiasi jį patenkinti. Taip jau yra.
Manau, kad vizijos rezultatas yra kur kas mažiau apčiuopiamas nei įstojimas į ES ir NATO. Bet tai nėra galutinis tikslas, nes negali būti kažkokio galutinio tikslo. Kryptis aiški. Tad prašau nesiliauti reikalauti to iš politikų, ir tada tai įvyks.
– Noriu paklausti apie tai, kaip galime padėti valdžiai stiprinti saugumą Lietuvoje. Manau, pastaruoju metu darbdaviai tapo gana įtakingi, jais labai pasitikima – labiau nei valdžia, labiau nei politinėmis partijomis ir t. t.
Manau, darbdaviai gali daug nuveikti, kad paskatintų savo darbuotojus užsiimti savanoriška veikla, stoti į kariuomenę ar kitaip ją paremti. Norėjau paklausti, kaip galėtume jums padėti, ir galbūt galėtumėt pasitelkti daugiau tokio darbdavių palaikymo saugumui stiprinti.
– Kalbant apie saugumą, sakyčiau, visiems labai svarbu bent galvoti apie jį, ir galbūt kartais kalbėti garsiai. Tai yra mūsų bendra atsakomybė.
Kartais man tenka dalyvauti labai įdomiuose susitikimuose su investuotojais iš šalių partnerių, ir jie klausia, ar Lietuvoje saugu. Patariu jiems pasikonsultuoti su savo valdžia, nes iš tiesų daug remiuosi jų šalių garantijomis. Saugumo tinklas yra itin svarbus.
Galite tą patį perteikti savo patronuojančioms bendrovėms ir pagrindiniams investuotojams, kad tai svarbu ir jų verslui čia. Ir jeigu jie nori sėkmingai tęsti veiklą Lietuvoje, privalome vienodai suprasti padėtį. Grėsmes mes vertiname rimtai, ir tai nėra ezoterinis ginčas ar paranoja, neva kylanti iš mūsų sudėtingos praeities.
Todėl būtina visiems suprasti, kad gyvename prie fronto linijos, ir visi galime ką nors nuveikti. Ne visi stosime į kariuomenę ar šaulių sąjungą, yra įvairių kitų būdų, kaip žmonės gali padėti sustiprinti šią šalį. Jie gali bent jau perskaityti svetainę LT72.lt, kurioje surašyta, kaip prireikus pasiruošti evakuacijai, nes, kai kalbiesi su žmonėmis, jie sako nežinantys, ką daryti – kažin ar jie kada atsidarė oficialią valstybinę svetainę ir apie tai pasiskaitė. Visų mūsų laukia daugybė darbų, ir jūsų minėtas pavyzdys yra labai šaunus, bet reikia stengtis, kad jis taptų tendencija, o ne pavieniu šito konteksto atveju.
