Lygiai prieš 40 metų atlikėja Gintarė Jautakaitė persikėlė gyventi į JAV, bet Iki šiol apie savo pasitraukimo priežastis kalbėjo aptakiai ir lakoniškai. LRT RADIJO laidoje „Vasaros popietė“ ji prisiminė siaubą, kurį teko išgyventi talentingai paauglei, nors prisipažįsta, kad tų dienų siaubą smegenys stengiasi tiesiog ištrinti iš atminties. Tiesa, jos gyvenimas pasikeitė, kai atlikėją išgelbėjo vaikinas, kurį Gintarė sakė įsimylėjusi akimirksniu.
JAV gyvenanti atlikėja ir kompozitorė G. Jautakaitė, kaip ir kasmet, apsilankė gimtojoje Lietuvoje. Nors daugelį metų gyvena už Atlanto, kadaise savo šalį atlikėja užbūrė skaidriu savo balsu, kurio daugelis nepamiršta iki šiol.
LRT RADIJO laidoje „Vasaros popietė“ išgirdusi ištrauką iš savo atliekamos arijos „Kregždutės“ (G. Kuprevičiaus miuziklas „Ugnies medžioklė su varovais“), ji šyptelėjo – šį kūrinį dainavo būdama 16 metų.
„Savo atlikimų paprastai neklausau, jei išgirstu, dažniausiai netyčia ir man visada būna staigmena. Ir dabar nustebau, kad visai neblogai skamba tas mano netašytas dainavimas, – sakė G. Jautakaitė, pirmąjį savo kūrinį parašiusi būdama vos 9-erių. – Kai Kuprevičius mane atrado, mane pradėjo kviesti į politinės dainuojamosios poezijos festivalį, kur pirmą kartą atlikau savo sudėtingesnes dainas. Tačiau net būdama industrijoje muzikos sukūriau neįtikėtinai mažai, būdama Lietuvoje gal tik kokias 4-5 dainas.“
Į JAV G. Jautakaitė išvyko 1982-aisiais, tačiau apie savo išvykimo priežastis su žiniasklaida beveik nekalbėdavo. Ankstesniame savo interviu portalui LRT.lt ji tik prasitarė, kad pasitraukė dėl politinių priežasčių. „Vasaros popietėje“ ji vis tik atvėrė širdį.
„Buvau labai antitarybinis žmogus ir Maskva mane toleravo kiek galėjo. Paprastai aštuoniolikmečių nepervažiuodavo ir nenuodydavo, tačiau kai sulaukiau pilnametystės mane griebė – dar nuo tada kai man buvo 15 m. buvo užvesta didžiulė mano byla. Su Kęstu Lušu darydavome labai antitarybinius dalykus, visokias akcijas, atsišaukimus... Labai nekentėme okupacijos, o kad jau buvome vaikai, naivūs, nemirtingi, darėme viską, ką galėjome.
Prisidirbau, trumpai tariant. Kai man buvo 14 m. buvau pakviesta į vieną vietą. Du kartus. Ten buvo rūsčių dalykų, apie kuriuos negalėjau pasakoti net tėvams“, – prisipažino ji ir prisiminė, kaip buvo bauginama, spaudžiama, išvežama į mišką, kur būdavo gąsdinama. Tačiau bauginimai jos nesustabdė – jaunutė mergina darėsi tik aršesnė, nors tų metų išgyvenimus vadina didžiausiu siaubu.
To meto Maskvos kultūros žmonės (televizijos darbuotojai, režisieriai) troško su ja dirbti, G. Jautakaitė koncertuodavo salėse, kuriose pasirodydavo Mstislavas Rostropovičius ar Maja Pliseckaja. „O KGB spaudė juos šnipinėti. Nebijojau, pareiškiau, kad to tikrai nedarysiu. Taigi jie nežinojo, ką su manimi daryti. Gyvenau kaip su nuolat į nugarą įremtu vamzdžiu“, – pasakojo laidos viešnia.
Tiesa, iš to siaubo ji sakosi pamiršusi ištisus savo gyvenimo etapus, iš kurių teliko trumpi epizodai – rodos, atmintis tyčia juos ištrynė. Tačiau iki šiol pamenu jaustą kankinimo baimę, pamena kaip su siaubu laukė susitikimų su ją persekiojusiais sistemos atstovais. „Pamenu, kartą mane vežė į mišką penkiese. Vienas jų man ir sako: „Aš irgi groju gitara, ir dainas rašau, man patinka tavo muzika.“ O aš neturiu ką pasakyti. <...> Pamenu, siaubo laipsnis buvo pats aukščiausias – tirtėjau, tačiau norėjau, kad jie to nematytų, nors idėjiškai man buvo nebaisu“, – pasakojo atlikėja.
Supratusi, kad jos ramybėje nepaliks, G. Jautakaitė nusprendė baigti su muzika ir pasukti į religinį gyvenimą. „Nežinau, kiek jis būtų buvęs iš gilumos, bet man teologinės idėjos buvo įdomios, tik jas mačiau labai plačiai. Man krikščionių religijoje trūko budistinių idėjų, pvz., reinkarnacijos sampratos. Būdama aštuoniolikos galvojau, kad jei pas mus būtų truputį reinkarnacijos momentų, visuomenė būtų atsakingesnė“, – svarstė G. Jautakaitė.
Kelis metus ji gyveno ir pabėgimo iš Lietuvos idėja, norėjo darbuotis iš Vakarų ir tęsti antitarybinę veiklą. Prisipažino netgi svajojusi dirbti CŽV. „Lietuvai tapus nepriklausoma, manęs nebereikėjo, nors labai džiaugiuosi, kad mano dainos „Lelija“ ir „Į tave einu“ skambėjo per visas baisiąsias dienas, skamba ir dabar. Džiaugiuosi, kad bent taip padėjau, emociškai“, – kalbėjo pašnekovė.
Jau buvo susitarusi su keliais kunigais, kad trauksis į pogrindį, kai jos kelias pasuko kita kryptimi. „Geras bičiulis man pasakė, kad vos tik išvyksiu į Maskvą koncertuoti, jis supažindins su vienu amerikiečiu, kuris mane išveš. Ir tas amerikietis buvo mano amžiaus, vos metais vyresnis, intelektualas. Kai atėjo į mano koncertą ir mes susipažinome, kibirkštys įsižiebė per sekundę – supratome, kad tuoksimės.
Tai padarėme vos po trijų mėnesių. Aišku, jis net geriau suprato pavojų, kuriame buvo mano gyvybė, tad pasakė, kad tuoktis reikia nedelsiant“, – gyvenimą pakeitusią kelionę į JAV prisiminė atlikėja. Dar labiau jos gyvenimas pasikeitė gimus dviem sūnums.
1990-asiais G. Jautakaitė dešimtmečiui buvo persikėlusi į Jungtinę Karalystę, kur ją atvedė karjera – Gintarė buvo pasirašiusi sutartis su EMI ir „Sony“ kompanijomis. „Tai buvo kiekvieno muzikanto svajonė ir man pasisekė“, – šyptelėjo ji.
Gintarės muzika žavėjo net Velso princesę Dianą, tačiau, norėdama atsiduoti motinystei, ji nutraukė sutartis su pasaulinio garso įrašų kompanija. „Išsiskyriau ir vaikai su tėčiu išvyko į JAV tęsti mokslų. Emocijos užvaldė. Aš nebemačiau prasmės toliau kurti. Muzika – ne sportas, ji kuriama dėl kažko. Aš tai dariau dėl šeimos, dėl vaikų, kad jiems būtų malonu, įdomu, kad jie turėtų ateitį. Kai jiems reikėjo išvykti, manyje it styga nutrūko. Sugriuvo planai, muzika taip pat“, – anksčiau portalui LRT.lt buvo pasakojusi kūrėja. (Ankstesnį jos interviu LRT.lt rasite čia.)
Grįžusi į JAV ji ištekėjo dar sykį, susilaukė dukters Elizabeth, kuri, beje, su mama užsuko ir į „Vasaros popietę“. Mergina prisipažino, kad mamos dainų namuose paprastai nesiklauso, tačiau nuo vaikystės nuolat girdi. Ji ir pati dainuoja ir seka mamos pėdomis. „Man patinka išlieti savo jausmus ant popieriaus“, – sakė mergina, kasmet su mama atvykstanti į Lietuvą, kur ir jai labai patinka.
Nors tėvynėje negyvena jau daug metų, G. Jautakaitė čia vis apsilanko. Ji neabejodama sako, kad Lietuva jai – pati brangiausia. „Nors mano gyvenimas buvo nuostabiai įdomus, žavus. Tai, ką perėjau Lietuvoje buvo labai stipru – 15-16 metų jau buvau prie mikrofono, buvo ir KGB... Po viso išgyvento, Lietuva man yra... Savas miško kvapas nesulyginamas su niekuo“, – atsiduso G. Jautakaitė.
Šiandien jos gerbėjai renkasi į koncertus ir klausosi savitos atlikėjos kūrybos. Beje, ilgą laiką savo ankstyvosios kūrybos ji neatlikdavo, tačiau praėjus daugeliui metų ir vėl sakėsi galinti prie jos sugrįžti: „Tavo, kaip muzikanto, augimas vyksta milžiniškais šuoliais arba mažyčiais šuoliukais. Man buvo įdomu augti dideliais šuoliais, tad kiekviena mano parašyta daina mano būdavo iškart ir atstumiama. Kiekvieną dainą parašau, įrašau ir nebenoriu girdėti. Žinoma, atlieku koncertuose ir mane veža publikos reakcija, tačiau mano pačios jausmų ar emocijų dainai nebelieka.
Tiesa, „Kregždutės“ buvo mano vidinis netobulumo, gėdingumo ir primityvumo koeficientas – tai buvo mano pirmasis įrašas apskritai, prastai kontroliavau ir savo emocijas, ir vokalą, tad nuolat pagalvodavau – jei man kas leistų dar kartą padainuoti. Buvo žiauri savikritika, kurią praėjau per 30 metų, dabar šią dainą atlieku ramiai ir geriau nei tada. Dabar dainuoju su malonumu ir tam tikru revanšu."
