„Keista, kad tokie žmonės, kaip aš, gali būti šeimos žmonėmis, tėvais. Atrodo, kad esame tam nepritaikyti“, – portalui LRT.lt sako JAV gyvenanti atlikėja ir kompozitorė Gintarė Jautakaitė. Jos muzika žavėjo net Velso princesę Dianą, tačiau, norėdama atsiduoti motinystei, ji netgi nutraukė sutartis su pasaulinio garso įrašų kompanija.
– Vasarą praleidote Lietuvoje, spustelėjus gruodžio šaltukui ir įsižiebus pagrindinėms miestų eglėms vėl esate šioje Atlanto pusėje. Galbūt gimtinėje nuo šiol būsite dažnesnė viešnia?
– Išties, šiemet čia lankiausi net keletą kartų. Dabar mane čia atvilioja daugybė įdomių projektų ir koncertų, įvykiai tiesiog veja vieni kitus ir iš to gimsta naujos idėjos. Visuomet į Lietuvą grįšiu su malonumu, kai tik bus įdomių pasiūlymų. Ketinu čia surengti koncertų, tačiau nenoriu, kad jie būtų vienodi, tad stengsiuosi pasiūlyti kuo įvairesnių programų.
Be to, norisi skirti daugiau laiko savo tėvams. Jie jau garbaus amžiaus ir labai džiaugiuosi, kad juos dar turiu. Mama netgi koncertuoja, todėl kai būnu čia, einame į viena kitos koncertus.
Anksčiau į Lietuvą atvažiuodavau 2–3 savaitėms, kartu atvykdavo ir jaunėlė dukra – visuomet buvome it surištos viena su kita. Tačiau jai paaugus galiu daugiau laiko skirti ir savo muzikai. Anksčiau tiek skirti negalėjau. Pavyzdžiui, surengdavau kelis didelius koncertus JAV, o dabar laukia didžiulis trijų mėnesių turas. Taigi norisi išreikšti save, turiu daug naujų planų ir idėjų.
Mano laisvės troškimas nuo vaikystės yra fenomenalus ir nepakeliamas.
– Gruodžio 30-ąją sostinėje surengsite koncertą, vadinasi, ir Naujuosius sutiksite čia?
– Taip, esu labai dėkinga žmonėms ir likimui, kad viskas taip susiklostė. Per beveik keturis dešimtmečius, kuriuos gyvenu užsienyje, Naujuosius čia sutiksiu pirmą kartą. Atskris ir mano dukra. Nors ji Lietuvoje buvusi daug kartų, niekada nebuvo žiemą. O šiemet čia labai gražu – tiek eglučių, lempučių! Pirmą kartą matau taip gražiai pasipuošusį Vilnių, Kauną, tikiu, kad ne mažiau pasipuošę ir kiti šalies miestai.
Taigi, naujus metus pasitiksiu su šeima. Nebus tik mano vyresnių sūnų – jie labai užimti savo darbais, tad atvykti negali. Vyriausiam sūnui – 34-eri, jis chirurgas, jaunesnysis sūnus dirba su visame pasaulyje žinomu prekės ženklu Silicio slėnyje, todėl jie daug ir sunkiai dirba, net ir per šventes negali ilgam ištrūkti.
– Kalėdoms sugrįšite pas juos į Jungtines Valstijas. Kaip ten švenčiate?
– Visuomet ruošiu lietuviškas Kūčias, kurias labai mėgsta mano vaikai. Ši diena jiems net smagesnė už Kalėdų rytą. Jiems labai patinka kūčiukai, paplotėliai, grybai, pyragėliai... Per Kalėdas dažnai einame čiuožinėti, pasižiūrėti miuziklo.
Kalėdos ten, kaip ir Lietuvoje, švenčiamos ilgai, su dovanomis ir muzika. JAV Kalėdos – labai didelė šventė, nors ir virtusi labai vartotojiška. Lietuvoje šventės daug dvasingesnės, tačiau nežinia, ar tai nepasikeis per porą dešimtmečių. Nepaisant to, Kalėdos vis tiek labai smagi šventė, su prakartėlėmis, Jėzaus gimimu. Taip nuostabu, gražu ir mistiška, be to, ši šventė labai suvienija visus pasaulio krikščionis. Tad manau, reikia švęsti ir duoti garo.
– JAV esate giliai įleidusi šaknis – gyvenate ten nuo 1982-ųjų. Mažai kalbate apie tai, kodėl išvykote...
– Ir dabar nenoriu per daug apie tai kalbėti, galiu tik pasakyti, kad mano išvykimas buvo susijęs su politinėmis priežastimis.
– Dažnas prisimena istorijas, kaip, išvykus gyventi į kitą kraštą, pirmiausia teko gerokai pavargti ir skaičiuoti kiekvieną centą, kol susikūrė patogų gyvenimą. Kaip jus priėmė Amerika?
– Mano antroji šalis mane priėmė išskėstomis rankomis. Neišvykau į nežinią – ištekėjau už nuostabaus žmogaus, kuris dirbo savo įmantrų darbą, vadovavo kelioms didelėms įmonėms. Taigi man atsivėrė rojus ir nežabojama vaizduotė.
Patekau į labai įdomų, turiningą ir visapusiškai turtingą gyvenimą. Man viskas klostėsi lengvai, Amerikos gyvenimas mane pritrenkė savo draugiškumu, greitai tapau tos šalies dalimi, gimė vaikai.
Galbūt todėl iki šiol nebuvau sutikusi lietuvių ar suradusi tautiečių bendruomenės. Su tautiečiais JAV mane likimas suvedė tik prieš porą mėnesių ir tarp mūsų užsimezgė labai gilus ryšys.
Mirties baimė tikrai nekankino, tačiau pasidarė atgrasu į save dėti tiek chemijos, leisti industrijai manimi naudotis.
– 1990-aisiais jūsų kelias pasuko į Jungtinę Karalystę, ten gyvenote dešimtmetį.
– Ir ten be didelių pastangų man pavyko pasirašyti sutartis su EMI ir „Sony“ kompanijomis. Žinoma, iki tol siunčiau jiems savo įrašus, tačiau, kaip vėliau sužinojau, jų niekas neklauso – kasdien įrašų kompanijos jų gauna daugybę ir paprasčiausiai neturi tiek personalo, kad juos perklausytų. Tik vėliau sužinojau, kad tie mano įrašai keliaudavo tiesiai į specialų konteinerį, iš kurio būdavo išgabenami perdirbti.
Norint būti išgirstam, reikia turėti vadybininkus. Man pasisekė, kad vieną dieną mane dainuojant išgirdo garsus prodiuseris Ray Williamsas. Jau net nepamenu, kaip tiksliai viskas vyko, tačiau, matyt, taip buvo lemta. Pasirašiau su „Sony“ sutartį ir jie išleido mano albumą „Earthless“. Nors net ir sutartis ne visada reiškia, kad tas albumas tikrai išvys dienos šviesą.
Tačiau puikiai pamenu, kaip atėjau į perklausą, pagrojau ir man pasakė, kad kitą dieną su manimi bus pasirašyta sutartis. Visą naktį negalėjau užmigti ir negalėjau tuo patikėti. Tačiau kitą dieną sutartis buvo mano rankose – jie nekeitė mano vardo, nekoregavo mano muzikos, nesulaukdavau pastabų ar kritikos.
Man teko laimė dirbti su žymiais vietos prodiuseriais ir muzikantais Gusu Dudgeonu (dirbusiu su Eltonu Johnu), Andrew Claxtonu ir kitais, mano plaukus tvarkė Madonnos stilistas, o grimą darė Juliette Binoche vizažistė.
2000-aisiais pasirodė ir mano albumas „Earthless“. Kiek žinau, esu bene vienintelė, kuriai pavyko pasirašyti kontraktą su tokiomis stambiomis įmonėmis. EMI, mano žiniomis, plokštelę su Čiurlionio muzika yra įrašęs tik Vytautas Landsbergis.
Ieškoti Dievo labai įdomu.
– Ar tiesa, kad jūsų muzika sužavėjo net Velso princesę Dianą?
– Taip, nors niekada nebuvau jos sutikusi, ji išgirdo mano kūrybos dainų ir per mano įrašų kompaniją paprašė, kad sukurčiau kūrinį vienam jos labdaros renginiui.
– O kai susilaukusi jaunėlės ėmėte kurti drabužius vaikams, porą padovanojote Kembridžo hercogų vaikams princui George`ui ir princesei Charlottei?
– Tiesa! Net padėkos laišką gavau. Jiems buvau žinoma kaip muzikantė, jiems patinka mano albumas „Earthless“, bet jie net nenumanė, kad aš dar ir drabužius vaikams kuriu. Iš tiesų, kol gyvenau Lietuvoje, kurdavau sceninę aprangą sau ir kitiems, tačiau išvykusi į JAV pamačiau, kad ten buvo galima rasti viską, ko tik nori. Todėl apetito kurti drabužius neliko. Vėl kurti buvau pradėjusi gimus dukrai.
– Ir nors dešimtmetį gyvenote Jungtinėje Karalystėje, kur jums puikiai sekėsi, sugrįžote į JAV, pati nusprendėte nutraukti sutartį?
– Išsiskyriau ir vaikai su tėčiu išvyko į JAV tęsti mokslų. Emocijos užvaldė. Aš nebemačiau prasmės toliau kurti. Muzika – ne sportas, ji kuriama dėl kažko. Aš tai dariau dėl šeimos, dėl vaikų, kad jiems būtų malonu, įdomu, kad jie turėtų ateitį. Kai jiems reikėjo išvykti, manyje it styga nutrūko. Sugriuvo planai, muzika taip pat.
Žinoma, tai gali nutikti bet kada. Gali ateiti diena, kai nebenorėsiu eiti į sceną, nes nebematysiu prasmės. Kai esi jaunas, kai tau dvidešimt, dėl muzikos gali eiti iš proto, sienomis lipti, nori kažką įrodyti, kone kasdien koncertuoti, tačiau kai viską padarai, nematai reikalo toliau šakotis ir apima keistas jausmas. Todėl visiems draugams sakau, kad ateitų į mano koncertus, nes kiekvienas jų gali būti paskutinis.
Skamba kraupiai, tačiau galiu patikinti – aš kaip laikrodukas, ketinu tiksėti dar šimtą metų, tačiau muzikai reikia atiduoti save visą, o aš turiu ir kitų pomėgių, kurių ilgiuosi.
Aišku, scenos gyvenimas yra nuostabus, gyvybingas ir užburiantis, ypač akimirką, kai esi ant scenos, tačiau veikla iki ir po koncerto užima labai daug laiko ir jėgų. Kol matau tame prasmę, tol koncertuoju. Tik nežinau, kur ta riba. Žinoma, tai nereiškia, kad nebūdama ant scenos, nekurčiau muzikos. Galbūt kurčiau chorui, man tai taip pat labai įdomu.
Mano tikslas kurti pozityvą, noriu, kad mano darbai sukeltų teigiamas emocijas, nes kraupumo aplink ir taip daug.
– Prieš tai sakėte, kad anksčiau negalėjote leistis į koncertų turus, o vaikams paaugus galite daugiau laiko skirti saviraiškai. Dažna scenos moteris stengiasi derinti sceną ir motinystę, tačiau nėra linkusi dėl vaikų atsisakyti karjeros ir neeilinių karjeros galimybių...
– Vis dėlto manau, kad iki paauglystės visko labai daug vyksta vaiko gyvenime, o mama yra pagrindinis variklis ir atsakingas asmuo – niekas taip gerai viskuo nepasirūpins kaip ji. Su mažais vaikais veiklos niekada netrūksta. Kai jie darosi savarankiškesni ir nori atitrūkti, tada tokie žmonės kaip aš, turintys savo gyvenimą, savo pomėgius ir istoriją, gali užsiimti savais dalykais ir vystyti savo veiklas. Tačiau kol vaikai maži, net susikaupti sunku – tik pradedi kažką daryti, o jau reikia skubėti į automobilį, kažkur nuvežti, pasiimti...
O aš negaliu būti susitelkusi ties dviem dalykais. Su muzika susijęs darbas – labai intensyvus. Kai aš jo imuosi, viskas lieka antrame plane – galite manęs nekalbinti, nešaukti ir net neskambinti. Aš neatsakysiu, nes net doro pokalbio užmegzti negaliu. Kai kuriu, paskęstu kitose sferose, kitose plotmėse. Nemanykite, kad šis darbas – dainelių rašymas. Tai labai giluminiai procesai, dažnai net neaišku, kur jie gali nuvesti.
Tarkime, net fortepijonu groju kitaip nei daugelis – mano grojimo intensyvumas, sakyčiau, rachmaninoviško tipo, todėl man tenka priimti daug įvairių sprendimų ir techninių triukų, kad neužgožčiau balso, nepražudyčiau melodijos ir paryškinčiau harmoniją. Be daugybės procesų, kūrinį dar reikia „įvaryti“ į pirštus ir raumenų atmintį.
Kartais net pačiai keista, kaip tokie žmonės, kaip aš, dar gali būti šeimos žmonėmis, tėvais. Atrodo, kad esame tokiems dalykams nepritaikyti. O jei savo darbo negaliu daryti taip intensyviai, kaip man reikia, geriau jo išvis nesiimu. Savaites, mėnesius ar net metus. Noriu visiškai atsiduoti tam, ką darau. O ir vaiką auginti bei puoselėti – ne juokas.
– Kažkada netgi sakėte, kad motinystė – pati sudėtingiausia profesija.
– Tiesa. Noriu ir šią savo pareigą atlikti gerai. Niekada nenorėjau vaikų auginti bet kaip. Sako, kad moteris ant savo kūno turi išlaikyti daugybę rutulių, tačiau aš ne iš tų moterų. Man kitaip viskas išeina.
Esu perfekcionistė, siekianti gilių procesų. Dabar galiu atsiduoti muzikai, kuri man visuomet atneša labai džiaugsmingą, mistišką ir visuomet teigiamą procesą. Jame negali būti nieko keliančio nerimą ar veržiančio. Tikras gyvenimas ir muzika man atskirti savotiška praraja.
Aš turiu garsinę fotografinę atmintį. Vaikystėje galėdavau mintinai sugroti operas.
– Dažnas pastaruoju metu apie kūrybos procesą kalba ganėtinai buitiškai, kaip apie kasdienį darbą, o jūs, rodos, žvelgiate į tai kaip į tam tikrą mistiką...
– Mūzos turi būti pakviestos. Yra tiesos tame, kad reikia atsisėsti ir dirbti, dažniausiai užsidarius studijoje, atskirai nuo visų. Tačiau reikia išlaukti akimirkos. Sakau, kad tam, jog sukurtum fantastiškus ir didelius dalykus, reikia pasiekti, kaip aš tai vadinu, zoną.
Kiekvieną dieną tokios būsenos negalėtum ištverti, ji net negali būti arti ir trukdytų gyventi. Turi atsidurti laiku ir vietoje, kad galėtum kurti, tačiau visa kita tuo metu tarsi neegzistuoja. Ten viskas pavyksta lengvai ir greitai. Jei pasiekiu tokią kūrybinę būseną, galiu būti be maisto ir miego, nežinoti net, kiek valandų ar koks paros metas. Tačiau palikus tą būseną ir ji gali tave ilgam palikti. Todėl, jei žinau, kad neturiu laiko, nė nepradedu kurti...
Mano kūryba niekada nebus autobiografinė – net ir dėl meno nenoriu kitiems užkrauti savo problemų, tai neteisinga.
– O sakoma, kad kartais įkvėpimas pagauna tiesiog einant gatve...
– Būna! Šiemet kūrinį „Mano Lietuva“ parašiau vaikštinėdama pajūriu. Kelias savaites neturėjau jokių įsipareigojimų, tad galėjau dienų dienas praleisti tiesiog sau. Kai esi tyloje, kai esi su savimi, ateina tas įkvėpimas. Taip buvo ir su minėta daina. Dabar jos žodžius moka daugelis, o chorai prašo natų...Tačiau manau, kad tai ganėtinai paprastas kūrinys.
Dabar kaip tik kuriu simfoninę poemą raudą „Miškai“. Tai bus 9 minučių trukmės kūrinys, kuriame viskas keičiasi, kuris turi daugybę plotmių. Kaip ir tie miškai, kurie kažkada buvo vandenyno dugnas, vėliau dykumos, vėliau laukai... Sumaniau tokio masto kūrinį, kad matytųsi daugybė klodų, prasmės ar net tragiškumo. Taigi kuriant tokį tenka pereiti daugybę sudėtingų procesų, tad jei tokio imiesi, pietų jau tikrai neišbėgsi virti...
– Tačiau, jei ištisas kūrinys gimsta beklajojant pajūriu, kaip jo neišbarstyti ir nepamiršti pakeliui namo?
– Aš turiu garsinę fotografinę atmintį. Vaikystėje galėdavau mintinai sugroti operas. Pavyzdžiui, kai pirmą kartą išgirdau Andrew Lloydo Weberio „Jėzus Kristus superžvaigždė“, grįžau namo ir ją pagrojau iš atminties. Visus muzikinius spektaklius, girdėtus per radiją, taip pat mokėjau mintinai. Kartais man sunkiau kūrinį išmesti iš galvos, kur jis nuolat skamba, nei pamiršti.
– Beje, esate ne tik atlikėja, poetė, kompozitorė, turinti dizainerės gyslelę, taip pat jūs – diplomuota mitybos specialistė.
– Turiu daug briaunų. Visada sakiau, kad jei nebūčiau menininkė, būčiau fizikė arba medikė. Iš tiesų studijavau, kaip per mitybą ar sveiką gyvenimo būdą galima gydyti. Diplomą gavau prieš dešimt metų. Tada Lietuvoje šios temos dar buvo naujovė, dar niekas nekalbėjo apie lapinių (kale) kopūstų, linų sėmenų ar gražgarsčių naudą sveikatai.
Pasinėrusi į studijas, supratau, kaip baisu yra tai, ką valgome, kuo tepame odą, kuo dažomės ir pan. Pradėjau sveikai gyventi ir netgi savo sodą pradėjau puoselėti. Mirties baimė tikrai nekankino, tačiau pasidarė atgrasu į save dėti tiek chemijos, leisti industrijai manimi naudotis. Atsirado tam tikras protestas. Norėjau apsaugoti save, savo vaikus, aplinkinius. Pamenu, kaip skambindavau tėvams ir sesei, dalydavausi patarimais.
Beje, pastebiu, kad dabar lietuviai apie tai taip pat nemažai žino. Net nežinau, ar galėčiau jiems apie tai papasakoti ką nors, ko jie dar nežino. (Juokiasi.) Ir man labai patinka laida „Klauskite daktaro“. Nors pati seniai viską žinau, viskas, ką sako daktaras, yra visiška tiesa. Gerai, kad žmonės kreipia dėmesį į savo gyvenseną, ir tokių laidų reikėtų daugiau. Gražu žiūrėti, kad Lietuvoje viskas juda į priekį labai greitai.
– Ir tai dar ne visi jūsų talentai ir gebėjimai – prieš porą metų atradote dar ir tapybą.
– Tai dar viena mano briauna. Tačiau jei kažko negaliu daryti profesionaliai, geriau ir nedarau. Nelendu į sritis, kuriose neturiu talento. (Juokiasi.) Ilgą laiką nujaučiau, kad tapyti galiu gerai, ir tai pasiteisino – užsienyje dažniausiai žmonės netiki, kad mano paveikslai tapyti žmogaus, kuris neturi ilgametės praktikos. Taigi ir šią savo briauną pripažįstu, priimu ir tobulinu. Tačiau jei jau kažkuo susidomiu, tai darau skausmingai ir su įvairiomis studijomis.
Tiesa, tapybą studijavau savarankiškai – žiūrėdama vaizdo įrašus. Tam skirdavau po 80 valandų per savaitę. Galėdavau 15 val. žiūrėti vis tą patį valandos trukmės įrašą, gilindavausi į tam tikras detales.
Man labai svarbu įsigilinti, suprasti, kodėl, pvz., viena spalva negali būti šalia kitos, kas dėl to nutiks, net buvau pradėjusi domėtis chemine dažų sudėtimi ir aiškintis, kodėl skirtingi dažnai skirtingai pagauna šviesą. Mane domino kiekviena smulkmena – tik tokie suvokimai gali tavo paveikslams suteikti kokybės. Labai daug dirbau, domėjausi ir daugiau nei po metų mokymosi pasiryžau nusipirkti teptukų, dažų ir drobės.
– Nejaugi per tuos metus nė karto nebandėte tapyti?
– Keisčiausia, kad nebandžiau. Aš tik žiūrėjau vaizdo įrašus, mane buvo pagavęs tam tikras azartas – kiekvieną dieną tikėjau savimi. Analizavau, kaip tapo italai, prancūzai, olandai, rusai, amerikiečiai, nagrinėjau jų metodus ir bandžiau suprasti, ką ir kodėl jie daro, kuo skiriasi jų technika ir pan. Man buvo svarbu ne tik suprasti, kaip reikia tapyti, bet ir kodėl taip, o ne kitaip.
Iš tiesų bijojau įsigyti reikmenis ir labai jaudinausi juos pirkdama – net ir po visų studijų nežinojau, ar man kas nors išeis. Taigi perkant priemones mane apėmė siaubas, nes bijojau, kad paėmusi lopetėlę, pakabinusi dažų turėsiu brūkštelėti ant drobės ir suprasiu, kad esu absoliutus niekalas. Mane tai labai gąsdino.
Ką turi jausti žmogus, supratęs, kad yra nieko vertas srityje, kurioje manėsi esantis talentingas? Įdėjus tiek pastangų tikriausiai būtų buvę labai nesmagu. Vaikai, kurie mokosi mokykloje, savo įgūdžius susikrauna po centimetrą, po kruopelytę, aš pasirinkau kitokį kelią, tačiau norėjau būti Michelangelo dabar, o jei man būtų nepasisekę, būčiau verkusi ir atsisveikinusi su šiuo pomėgiu.
Aš galiu parašyti dainą apie paukštį, tačiau negalėčiau rašyti apie arklį ar skruzdę.
– Jūsų kūryba atrodo ganėtinai pozityvi – daug šviesių, ryškių spalvų.
– Mano tikslas kurti pozityvą, noriu, kad mano darbai sukeltų teigiamas emocijas, nes kraupumo aplink ir taip daug. Toks ir mano vaizduojamojo meno, ir muzikos siekis – ištraukti žmogų iš problemų, tai darau sąmoningai. Ir aš turiu problemų, bet mano kūryba niekada nebus autobiografinė – net ir dėl meno nenoriu kitiems užkrauti savo problemų, tai neteisinga. Man pačiai nepatinka šizofreniški klasikų impresionistų ar abstrakcionistų darbai – ne mano rūpestis, kad jie kentėjo.
Žinoma, nesakau, kad toks menas yra nevertingas ar negenialus. Yra žmonių, kuriems reikia tokio meno. Tačiau aš noriu suteikti kitokią emociją ir nenoriu, kad žiūrėdamas į mano darbą ar klausydamas mano muzikos žmogus jaustųsi sugniuždytas. Žinoma, mano muzika gali kažkiek nuliūdinti ar priversti susimąstyti, tačiau visuomet noriu, kad mano kūryboje žmonės matytų bent jau vilties ir ją galėtų susikurti. Taip man menas tampa prasmingesnis.
– Pastebėjau, kad dažniausiai tapote jūrą, vandenyną, bangas ar stiklo rutulius...
– Ir mano muzikoje viskas skraido, yra nenormalu, nežemiška, nepagaunama. Vanduo, kuris visada keičiasi, yra permatomas ir suteikia šviesos. Visi skaidrūs dalykai per save perleidžia šviesą ir visa mano kūryba pasąmoningai yra apie tai. Aš galiu parašyti dainą apie paukštį, tačiau negalėčiau rašyti apie arklį ar skruzdę. Man neišeitų. (Juokiasi.)
Tai susiję su mano laisvės troškimu, kuris nuo vaikystės yra fenomenalus ir nepakeliamas. Aš galiu pradėti rašyti kūrinį, tačiau jis – kad ir kitu keliu – nuveda mane į tą pačią vietą, kaip ir visi kiti. Ir aš to suvaldyti negaliu. Kad ir kiek briaunų turėčiau, visos jos man padeda išjausti tas pačias laisvės ir tiesos sąvokas. O kai viskas permatoma ir skaidru, nieko negali sumeluoti ir paslėpti. O aš ir nemėgstu paslėptų dalykų, tačiau labai mėgstu mistiką.
Kai pagalvoji – mes patys esame mistika. Gyvename net nesusimąstydami, kaip nuostabu, kad esame, kad turime svajones, būna sutapimų... Visa tai yra nenormalu ir fantastiškai nuostabu. Kartais tai net suvokti sunku.
– Kalbate apie nežemiškas, nematomas jėgas, esate tikinti?
– Absoliučiai! Ieškoti Dievo labai įdomu, nesvarbu, kad įrodymų rasti sunku. Esu tikra, kad mūsų gyvenimas – kasdienės paieškos. Ypač menininkų. Manau, kad net ir tie kūrėjai, kurie yra ateistai, vis tiek negali išvengti Dievo. Tai neįmanoma.
Manau, kad domėtis kitomis religijomis yra labai įdomu ir labai gerai, įdomu sužinoti, ką suprato ar sužinojo kiti, kokių apreiškimų buvo jų krašte. Pamenu, kaip džiaugiausi, kai būdama keturiolikos sužinojau apie karmą. Manau, kad jei ir bažnyčioje apie tai būtų pasakojama, daugeliui būtų lengviau.
Vis dėlto, nors visos religijos geros, ne visose turime dalyvauti. Kur gimėme, ten ir mūsų religija. Jei esame katalikai, švęskime Kūčias, Kalėdas, nes religija yra tradicijos, šventės – tam tikra tėkmė, bet visų religijų prasmė ta pati – Dievas. Ir aš sakau, kad geriau tikėti, kad, pavyzdžiui, Kristaus gimimas ar Paskutinė vakarienė buvo. Juk galime klysti sakydami, kad tai tik pramanai.
