Marija Aušrinė Pavilionienė pamena: jos vyras Rolandas buvo tikras „maskulinistas“, bet po nuolatinių jos aiškinimų vieną dieną pasakė esąs feministas. LRT.lt pokalbių laidos „Svečiuose pas Editą“ pašnekovė lygybės idėjomis užkrėtė ne vieną, tačiau pripažįsta pati ilgą laiką buvusi naivi. „Augau tol, kol sukaupiau savyje tiek žinių, kad ėmiau pasitikėti savimi, ir pradėjau kovoti už moteris“, – kalba ji.
Viena didžiausią įspūdį paliekančių moterų, kurios profesinės ir gyvenimiškos veiklos aprašymas kelia pagarbą bei susižavėjimą. A. M. Pavilionienė – filologė, profesorė, žmogaus teisių aktyvistė, dažnai sakoma – feministė, rašytoja ir politikė. Jos inspiruoti pokyčiai Lietuvoje – kaskart nepaprastai svarūs.
Ji gilinosi į lyčių lygybės ir žmogaus teisių problematiką stažuotėse Vašingtono, Viskonsino, Madisono ir Lundo universitetuose. Išsilavinimas – svoris ir turtas, kurį profesorė perduoda ir kitiems. Du sūnus užauginusi kovotoja už žmogaus teises neabejotinai ir jiems perdavė sąmoningos lygybės dvasią. Kaip augo ji pati ir kaip nusidriekė jos profesinis kelias?
– Miela Aušrine, jūs užaugote, viena vertus, labai dvasiškai turtingoje šeimoje, kita vertus, jūs buvote labai vienišas vaikas. Ar tiesa?
– Tas tiesa, bet aš geriau pasakyčiau, kad užaugau šeimoje be tėvų, nes mano mama, mano tėvas ir patėvis buvo aktoriai. Tėvą išvežė į Kazachstaną, kai man buvo ketveri metukai. Po to jis sugrįžo, kai man buvo vienuolika, bet mes atsiskyrėme, aš likau su patėviu. Tėvai nuolat būdavo repeticijose ir gastrolėse, mane augino namų šeimininkės. Kada šiandien sako, kad reikia vaikus auginti, prižiūrėti, vežti į mokyklą, šito nesuprantu, nes aš to neturėjau. Ir man nei trūko tos motiniškos meilės, nes mano motina neturėjo kada jos rodyti.
Po to, kai pradėjau gilintis į savo šeimos praeitį, supratau, iš kur aš kilusi. Norėčiau pasidalinti džiugia žinia – aktorius Remigijus Vilkaitis jau baigė knygą apie mano tėtį. Jis tikrai labai gražiai ją surentė, išvertė tėvo tekstus, nes tėvas daugiausia rašė rusų kalba, kadangi jo visa vaikystė praėjo Maskvoje. Tikrai jaudinanti knyga, labai džiaugiuosi.
– Aušrine, kiek jūs pati pažinojote savo tėvą?
– Aš jį prisimenu tik vaikystėje, kai jis man duodavo labai skanių šokoladų ir ledų. Prisimenu naktį, kai tėvą išvežė. Man buvo ketveri, atėjo kareiviai, aš gulėjau lovelėje. Mama paslėpė užrašų knygelę po mano čiužiniu, kareivis pastebėjo, išėmė...
Po to, kai tėvas grįžo, mes gyvenome atskirai. Taip kad jis man nedavė to, ką galėjo duoti tėvas. Aš dėkinga Stasiui Petraičiui, savo patėviui, – labai inteligentiškam, labai talentingam žmogui, kūrybingam pedagogui.
– O jūsų brolis pasirinko aktoriaus kelią. Judu sieja stiprus emocinis ryšys?
– Jis gyveno su tėvu. Su broliu – labai artimas dvasinis ryšys. Remigijui padedu šiek tiek patvarkyti tekstą, man didžiulė laimė ir džiaugsmas, kad jis priima mano pastabas.
– Bet jūsų šeima, judu su broliu esate labai maišyto kraujo.
– Na, šiek tiek maišyto. Man pavyko istorijos muziejuje rasti genealoginį medį. Buvome tarsi bajorai, yra kraujo ryšys su Radvilomis. Aš tam neskiriu jokio dėmesio.
– Aš jūsų vietoje skirčiau, nes šita laisvė, kuri jumyse visada buvo, šitas protestas ne šiaip sau yra atsiradęs. Tai laisvo žmogaus, kuris sieloje ir kraujyje yra laisvas, elgesys.
– Sutinku, bet aš laikau, kad mane sukūrė literatūra. Aš buvau palikta augti kaip vienišas vaikas, bet augau gražioje aplinkoje, spektaklių atmosferoje. Stebėdavau, kaip mano mama su Petraičiu repetuodavo, kalbėdavosi. Man tai buvo taip artima.
Bėgau nuo mamos, nuo to griežto namų auklėjimo, kurio visai nereikėjo. Aš nieko nedariau, kad būčiau kažkaip vadinama, baudžiama. Ir nutariau ištekėti, o paskui pamačiau, kad nieko gero iš to nėra.
– O kodėl jūs pasirinkote filologiją? Kodėl nenuėjote tėvų, patėvio pėdomis?
– Galiu papasakoti istoriją, kuri mane sukrėtė. Žinoma, kad aš visą laiką svajojau tapti aktore. Tai buvo mano tikslas. Ir, žinoma, mano mama atsisakė man padėti. Tada tikras mano tėvas patarė, kad parengčiau eilėraštį, kažkokį prozos gabalą, gal kokią dainelę. Matyt, tas racionalumas manyje jau tūnojo, bet aš dar nebuvau jo suvokusi. Pasirinkau Baltakio eilėraštį apie namo statybas. Labai mėgau skaityti. Skaičiau rusų kalba. Vieną apsakymą, kaip mergina skrenda į kosmosą, išverčiau į lietuvių kalbą. Jį ir perskaičiau.
Solidi komisija, Juozas Rudzinskas, komisijos galva, man liepė mušti ritmą. Man viskas tarsi gerai pavyksta, o po kelių dienų perskaitau: nepriimta. Aš nesupratau kodėl, bet po to brolis pasakė, kai mama mirė, kad ji prašė Rudzinsko Aušrinės nepriimti. Ji norėjo mane apsaugoti nuo aktorės likimo dalios. Sovietiniame teatre, kiek prisimenu, visos madonos, primadonos buvo ištekėjusios už režisierių, CK veikėjų, Komunistų partijos narių. Žodžiu, reikėjo turėti užnugarį. O aš, tokia žalia mergužėlė, panorau eiti į teatrą.
Mano mama taip pabandė mane apsaugoti. Aš to nežinojau, brolis pasakė, o jaučiausi išduota. Tada man liko dvi savaitės įstoti į universitetą. Na, ir ką – aš labai mėgau kalbas: rusų, lietuvių, anglų. Per dvi savaites pasiruošiau egzaminui ir įstojau į tą universitetą. Tiesiog reikėjo rinktis kažkokį kelią.
Mano mama per tuos egzaminus su mano patėviu išvažiavo ilsėtis prie jūros. Žodžiu, niekam nerūpėjo, kaip, kur, kas. Bet tai gal ir gerai. Tai mane ir užgrūdino, kad buvau palikta pati sau, turėjau kažką daryti su savo gyvenimu ir aš stengiausi. O per stojamuosius egzaminus sutikau Rolandą Pavilionį.
– Bet pasipainiojo kitas karžygys.
– Taip, pasipainiojo ir po pirmo kurso ištekėjau, o trečiame kurse pagimdžiau Šarūną. Tuo metu buvo tokia tradicija: jeigu mergina, ištekėjusi ar neištekėjusi, laukiasi kūdikio, turėtų išeiti į dekretines atostogas. Aš nėjau į jokias atostogas. Galvojau, eisiu ir prarasiu metus? Aš, apvalutė, pasisiuvau gražią suknytę ir eidavau į visas paskaitas nepaisydama padėties.
Bet į vieną neatėjau. Ištraukiu bilietą ir matau, kad nežinau to klausimo. Pradėjau kalbėti, kalbėjau, kalbėjau, sakau, baigiau. Profesorius sako: jūs net nepradėjote. Bet jis man parašė trejetą. Tai buvo sausio 15-ą. Dėl tos įtampos sausio 17-ą pagimdžiau Šarūną.
– Kas prižiūrėjo kūdikį, kai jūs toliau mokėtės?
– Mes abi su mama.
– Aš suprantu, kad pirmieji santykiai jus labai stipriai nuvylė.
– Na, žmogus buvo gal ir geras, bet tokio choleriško charakterio, labai pavydus. Negalėjau. Be to, aišku, buvau per daug jauna. Bėgau nuo mamos, nuo to griežto namų auklėjimo, kurio visai nereikėjo. Aš nieko nedariau, kad būčiau kažkaip vadinama, baudžiama. Ir nutariau ištekėti, o paskui pamačiau, kad nieko gero iš to nėra. Bet aš labai ramiai paprašiau jo išeiti. Aišku, išėjo skausmingai. Rolandas tuo metu buvo paimtas į kariuomenę. Spėjau išsiskirti, pradėjau dirbti universitete...
– O jūs įsimylėjote Rolandą, kai jį pamatėte, ar tai buvo tiesiog pažintis ir tiek?
– Ne, jis mane įsimylėjo, kai pamatė per stojamuosius egzaminus. Visą laiką savo akytėmis žiūrėdavo, kalbindavo. Jis išvažiavo, aš panorau šeimos, bet buvau visiškai kvaila. Jeigu būčiau turėjusi žinių, kokias turiu dabar, apie moterį, apie tarpusavio vyro ir moters santykį, apie moters nepriklausomybę, feminizmą... Aš nieko nežinojau, buvau visiškai naivi, gera mergaitė.
Bet gyvenimas mane mokė. Suspėjau išsiskirti. Ir štai einu koridoriumi ir matau – stovi Rolandas. Ir kažkodėl aš jam pirmą frazę pasakiau: Rolandai, aš jau išsiskyrusi.
Jis buvo tipiškas „maskulinistas“, o aš pradėjau Rolandui aiškinti, kol vieną gražią dieną jis pasakė: aš esu feministas. Jis tuomet ėmė ginti moteris, pradėjo žiūrėti visai kitaip.
– Kitaip sakant, jūs jam kaip ir pasipiršote.
– Pasakiau, kad aš jau laisva, ir prasidėjo mūsų bendravimas. Jis buvo labai gražus, mes vienas kitą be galo supratome. Apie jokią meilę iš pradžių... Gal jis mane mylėjo, bet man buvo gera su tuo žmogumi kalbėtis, bendrauti, būti. Jis buvo labai jautrus, labai protingas, labai ironiškas.
Jei ir nebuvo to įsimylėjimo jausmo, buvo supratimas. Buvo toks supratimas, kad jis visada su manimi tardavosi. Kai jis tapo prorektoriumi, rektoriumi, nepasitaręs su manimi nedarydavo nieko.
<...> Būtent per literatūros dėstymą, skaitymą aš supratau, kas yra šeima, kas yra vyro ir moters santykis, kodėl moteris, kaip lytis, yra antroji, kodėl moterys engiamos, žeminamos, kodėl šitoje visuomenėje viskas vyrams. <...> Ta nelaisvė mane papiktino, bet aš tada buvau tipiška moteris. Aš dariau viską: auginau vaikus, gaminau valgyti, rašiau mokslinius darbus, padėjau vyrui, kol priėjau ribą. Palūžo mano sveikata, persitempiau. Atėjusi pas tarybinį prodekaną, buvo toks ponas Laučka, sakiau: man per sunku, aš jaučiuosi labai išvargusi, man reikia vaikus prižiūrėti, dirbti, rašyti disertaciją... Jis taip pažiūrėjo į mane: bet juk visos moterys taip daro. Tai man buvo kaip pagaliu per galvą. „Visos moterys taip daro“ vietoje to, kad pasakytų: iš tikrųjų reikia kažkaip ieškoti išeities.
Tad augau tol, kol sukaupiau savyje tiek žinių, kad ėmiau pasitikėti savimi, ir pradėjau kovoti už moteris, kovoti už save. Žodžiu, tai ilgas kelias, savęs kūrimo kelias.
– Bet Rolandas jus tame labai palaikė. Jis mėgo, mylėjo moteris, suprato jas labai moderniai.
– Jis buvo tipiškas maskulinistas, o aš pradėjau Rolandui aiškinti, kol vieną gražią dieną jis pasakė: aš esu feministas. Jis tuomet ėmė ginti moteris, pradėjo žiūrėti visai kitaip. Jis man padėjo įsteigti tą Moterų studijų centrą Vilniaus universitete 1992 metais. Man Senatui reikėjo aiškinti, koks čia centras. Aš mačiau, kaip tie profesoriai ironiškai šypsojosi: išsigalvojo – žmonos užgaida. Bet paskui jie suprato, ką tai reiškia.
– Bet ar jūs manote, kad jums būtų pavykę, jei nebūtų buvę Rolando?
– Ne, tikrai ne. Jis norėjo universitetą padaryti europietišką, būtent jis grąžino tą tarybinį universitetą į Vakarų universitetų sistemą. Žmogus tiek dirbo, kad persitempė.
– <...> Atsimenu, kai sutikau jus po vyro laidotuvių. Jūsų buvo likę lygiai pusė. Tas skausmas buvo baisus.
– Tas tiesa, baisus. Baisus suvokus, kad daugiau niekas man nepaskambins, nepareis. Dvejus metus aš išgyvenau labai, labai sunkiai. Bet po to atsitiesiau supratusi, kad kenčiu dėl to, kad pati, matyt, noriu kentėti. Aš neturėčiau kentėti. Aš išlipau.
Visas pokalbis – sausio 13 d. laidos „Svečiuose pas Editą“ įraše. Laidos vedėja – Edita Mildažytė.
Parengė Indrė Motuzienė.
