Socialinių projektų iniciatorė Indrė Stonkuvienė niekada nepiešė vieno savo gyvenimo paveikslėlio, tačiau visgi neįsivaizdavo, kad tos kompozicijos dalis kada nors bus skyrybos. Sukrėtimas buvo skaudus, tačiau požiūrį į jį keitė gražūs nauji jausmai. „Tikrai galėčiau gyventi be antrosios pusės, bet pasirenku gyventi su Vidu, nes jį myliu“, – LRT.lt pokalbių laidoje „Kur važiuojam?“ tvirtina ji.
Laidos vedėja Nomeda Marčėnaitė pasakoja, kad I. Stonkuvienei gimus tėvams buvo patarta prie vaiko neprisirišti. Net gydytojai netikėjo, kad gimdymo metu tokias traumas patyrusi mažylė turi šansų išgyventi. Bet mama šią kovą laimėjo.
„Jos vardas turėjo būti Cecilija, bet mama nusprendė kitaip ir šiandien ji yra šaukiama Indre. Aš ją mieliau pristatyčiau kaip socialinių projektų iniciatorę, bet jeigu pasakyčiau, kad tai yra viena žinomiausių ir galingiausių Lietuvoje nuomonės formuotojų, tai man net nebereikėtų sakyti jos buvusio vyro pavardės“, – priduria ji.
– <...> Instruktorius mane išmokė vairuoti, turbūt, kaip taksistą. Prisimenu, labai dideli kamščiai, ir man reikėjo pasukti, rikiuotis į kitą juostą. Ir aš stoviu su tuo posūkiu: kliku kliku, kliku kliku... Laukiu, kol kas nors praleis. Jis tik paėmė vairą ir šast. Sako, tavęs niekada niekas nepraleis, jeigu tu nerodysi iniciatyvos. Turi drąsiai apsispręsti.
Susivokiau po truputėlį, iš nuogirdų, žmonių nuostabos: kaip ji, būdama tokia, gali lipti į sceną? Aš net nepagalvodavau, kad mano svoris trukdo. Supratau, kad mano svoris yra ne mano problema, o kitų žmonių.
– O tai gyvenime, santykiuose netinka?
– Manau, kad tikrai tinka, reikia drąsiai žengti tą žingsnį ir tada jau žiūrėti, neprisigalvoti. Mes labai dažnai save sustabdome tam tikrose vietose, kai apgalvojame, kai įsijungia protas. Dar kažko nepradedi ir jau galvoji apie pabaigą, kaip bus blogai, kaip spręsi tą problemą. Lygiai taip pat su santykiais – reikia žengti ir tada, jeigu jau būtų problemėlė, ją tuo metu ir išspręsti, apie ją galvoti.
Pagavau save ankstesniuose santykiuose – buvo daug tokių akimirkų, kai save pristabdžiau, kai įsikišo protas. Tarkime, paprasta situacija: tu važiuoji mašina, padėta tavo mylimo žmogaus ranka ir jauti, kad nori ją paimti, palaikyti, prisiliesti. Ir tada tu pradedi galvoti: tai jeigu dabar tu pirma žengsi tą žingsnį, padėsi tą ranką, tai jis pagalvos, kad tu jį myli labiau, jis pradės tuo naudotis, tada jis nebežengs kitų žingsnių, visą laiką turėsi žengti tuos žingsnius pirma... Ir tada net nepradedi. Arba atvažiuoji į vietą ir turi išlipti.
– O nebūna, kad mintyse ir supyksti? Pati sugalvoji ir pati supyksti.
– Ir susipykstu pati su savimi, ir peikiu. O kam?.. Tad kažkaip leidžiu sau nesigailėti. Turbūt gailiausia akimirka gyvenime, kai tu net nepabandai.
– Kai tu gimei, sesei buvo 5-eri. Tavęs Jurgita laukė? Ką tu apie tai žinai?
– Žinau tik tiek, kad ji manęs ilgą laiką nematė, nes mes buvome uždarytos infekciniame. Mane matė tik per atstumą. Jos pirmas įspūdis, kuriuo ji pasidalijo, buvo, kad mane mamytė parodė pro langą.
– Kiek tu laiko praleidai ligoninėse vaikystėje su mama?
– Kiek atsimenu, tai beveik visa kūdikystė ten ir prabėgo, nelankiau nei lopšelio, nei darželio.
<...> Aš save tikrai mačiau visai kitaip. Aš sau buvau labai graži, bet galbūt ne tiek akcentuodavau tą išorinį grožį, vizualinį. Tam tikrą laikotarpį aš tikrai labai daug svėriau kaip tokių metų mergaitė – daugiau nei 80-imt. Buvau labai didelė ir susivokiau po truputėlį, iš nuogirdų, žmonių nuostabos: kaip ji, būdama tokia, gali lipti į sceną? Aš net nepagalvodavau, kad mano svoris trukdo. Supratau, kad mano svoris yra ne mano problema, o kitų žmonių.
Kaip tik buvo brendimo laikotarpis, prisimenu, su savo klasioke Aušryte visą vasarą lakstėme. Pradėjome judėti, daug skaitėme. Lenktyniavome, kuri perskaitys daugiau knygų.
– Galvojau, kuri numes daugiau svorio.
– Ne, ne dėl svorio, bet pradėjome judėti. Ir tada iš tikrųjų per greitą laikotarpį numečiau daugiau nei 22 kilogramus. Aš tikrai kardinaliai pasikeičiau. Įsivaizduok tą akimirką, kai aš ateinu, – viduje tai aš gi ta pati Indrutė, o mano vizualas pasikeitė. Ir visų reakcija... Vaikinai, kurie buvo mano draugai, pradėjo į mane žiūrėti kaip į moterį. Aš tada supratau: ai, tai tam, kad aš galėčiau, nežinau, valdyti žmones, kažkaip žaisti, manipuliuoti tomis taisyklėmis, man tereikėjo numesti svorio?
<...> Mano mamytė yra be proto rami, tokia Mamytė iš didžiosios raidės, draugė. Mes su ja turime labai stiprų ryšį.
– Ar tam negalėjo turėti įtakos tai, kad jūs dvejus metus praleidote ligoninėse? Kas tau iš tiesų atsitiko? Dveji metai yra labai daug.
– Kaip mamytė mane išmokė – trumpiau būtų išvardyti, ko man nebuvo, kai gimiau. Buvo lūžęs stuburo slankstelis. Metus buvau su galvos įtvaru. Mano organai buvo padidėję, buvau užkrėsta gelta... Mane pakrikštijo reanimacijoje. Man buvo gal mėnesis, gal du. Šiaip realiai tai buvo patepimas, kuriame nedalyvavo net mano artimieji.
Esu patyrusi ir klinikinę mirtį. Mano teta Zita, irgi auksinė moteris, tuo metu dirbo Santaros klinikose, viską geriau žinojo, nes buvo vyr. seselė. Mes tą sužinojome, kai ji apie tai prasitarė. Ji buvo sau davusi pažadą [nesakyti]. Matė, kaip mamytė tuo metu verkdavo, o jai gydytojai ar seselės pasakė: jeigu dar pamatysime tave verkiančią, išvis neprileisime prie vaiko.
Tikrai neįsivaizdavau, kad aš išsiskirsiu. Tai man toks sukrėtimas. Šiandien galvoju, kad laimėjimas. Skaudus, sunkus, dar bandau prie jo prisitaikyti, nes labai daug dalykų mus traumuoja ir jie priklauso ne nuo mūsų.
Ji bėgdavo iš ligoninės, nes man gyvybiškai buvo svarbus jos pienas, kurio ji neturėjo, bet ji minkydavo, bandė kažkokiu būdu mane išgelbėti. Daktarai buvo pasakę: nesitikėkite, neprisiriškite prie šito vaiko, nes jis negyvens. Mamos tikėjimas, pastangos, viltis daro stebuklus ir aš esu geriausias to pavyzdys.
Galbūt dėl to aš ir kuriu tą „Moterų pasaulyje“, turiu visai kitokį požiūrį, santykį su mamomis, kurios augina sunkiai sergančius vaikus. Dėl to padedu būtent joms, nes suprantu, kokią didžiulę reikšmę tai turi. Mes, visuomenė, dažniausiai tai nuvertiname ar padarome savaime suprantamu dalyku, kad mama turi rūpintis vaiku. Bet ką ji išgyvena... Jeigu mama palūš, bus labai liūdna.
– <...> Tai prasidėjo nuo tavo pačios išgyvenamos depresijos.
– Žinai, mes dažnai girdėdavome: išlik graži, moteriška, nepamesk vyro. Bet kai tu pasilieki viena su tuo vaiku... Aš manau, kad prieš santuoką reikėtų pereiti mokslus, kas būna po to, kai šeimoje atsiranda vaikai, paaiškinti vyrams, kaip jaučiasi moteris, paaiškinti moteriai, kaip jaučiasi ji. Tada tu maždaug gali kažko tikėtis, ne tik to gražaus paveiksliuko su moterimi, stovinčia gražiais baltais drabužiais ir su šukuosena. To nėra ir tam viskam reikia darbo. Ir apie tai reikia šnekėtis. Ten to nebuvo.
Dėl ko atsiranda ta depresija ar kažkas – nes tu to nežinojai. Tave tai ištinka ir tu aplinkoje matai tas tobulas mamytes, kurios irgi tyli. Visos žiūri įtariai. „O tau lengva?“ – „Lengva, o tau?“ – „Na, būna kartais, bet geras tas vaikas, miega visą naktį.“ Aš galvoju: kaip tavo vaikas miega?
– Mano vaikas nenormalus ir aš nenormali.
– Taip. Ir tada tu tai užgniauži. Tau gėda, nemalonu ir tu galvoji, kokia tu bloga mama, nes tu kartais pavargsti nuo savo vaiko.
Tada ir gimė „Mamų pasaulyje“, kai supratau, kad jeigu pasakysiu garsiai, kad tikrai pavargau nuo vaikų, buities, netapsiu blogesne mama. Aš kaip tik vieną valandą sau leidusi kažką padaryti arba nieko nedaryti, išgėrusi karštą, pabrėžiu, kavą tikrai tapsiu geresne mama.
– <...> Indre, tu taip įsivaizdavai savo gyvenimą, kai buvai jauna, mažutė ar kai pradėjai studijuoti?
– Niekada neturėjau vieno paveikslėlio, tikslo. Gal vienintelio dalyko tikrai neįsivaizdavau, kad aš išsiskirsiu. Tai man toks sukrėtimas.
– Čia tavo pralaimėjimas?
– Šiandien galvoju, kad laimėjimas. Skaudus, sunkus, dar mokausi, bandau prie jo prisitaikyti, nes labai daug dalykų mus traumuoja ir jie priklauso ne nuo mūsų. Bet neanalizuojant šitos situacijos, manau, tai vienintelis dalykas.
Šitas įvykis labai paveikė, sukrėtė gerąja prasme ir šalia esančius žmones: kaip reikia vertinti, kaip reikia džiaugtis, vieniems – kaip reikia labiau pasistengti investuoti į kokybišką laiką, meilę, neužgožti, sakyti, kad myli, kitiems – nekentėti. Santykis, santuoka neturi būti kančia.
Aš tikrai galėčiau gyventi be antrosios pusės, tikrai išgyvenčiau, bet aš pasirenku gyventi su Vidu. Nes aš jį myliu.
Visas pokalbis – spalio 26 d. laidos „Kur važiuojam?“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
