Veidai

2020.09.13 07:00

Vytaras Radzevičius: sulaukus 50-ies baigiasi garantinis, todėl savimi tenka rūpintis pačiam

Viktorija Lideikytė, LRT.lt2020.09.13 07:00

Prasidėjus naujam darbų sezonui, žurnalistas, keliautojas, kulinaras Vytaras Radzevičius sostinėje vis dar retas svečias. Miškais atsiūbuojantį rudenį jis mieliau stebi savo vienkiemyje Dzūkijoje, ten kurpia ir ateities planus. „Kad tik užtektų laiko ir jėgų“, – kad netrūksta užmojų, patvirtina V. Radzevičius. Paklaustas apie savo gyvenimo kelionę, šešis kontinentus išmaišęs keliautojas paslaptingai šypsosi: o gal ji dar neįvyko?

– Per keletą mėnesių trukusį laikotarpį, į istoriją įsirašysiantį žodžio iš „k“ raidės pavadinimu, džiaugėtės galėjęs atsiduoti ūkio darbams ir tykiam gyvenimui savo sodyboje Dzūkijoje. Rugsėjį, iš naujo įsisukus darbų ratui, vėl dažniau apsilankote Vilniuje. Jaučiate, kad šis ruduo bus kitoks?

– Paprastai gyvenime nejaučiu jokių slenksčių, žyminčių kieno nors pradžią ar pabaigą, nes visą laiką kas nors ir tęsiasi. Naujieji metai man, pavyzdžiui, keista šventė, nesureikšminu ir vasaros pabaigos.

Žinoma, šiek tiek liūdna dėl to, kad keisis gamta. Kita vertus, ir ruduo man labai gražus metas. Ypač dabar, kai didžiąją laiko dalį praleidžiu savo vienkiemyje ir gamta man atsiveria visomis spalvomis. Šiuo metu net jaučiuosi truputį suvaikėjęs, tarsi gamtos vaikas. Gyventi gamtos pašonėje man žymiai smagiau ir įdomiau.

Į Vilnių per savaitę grįžtu tik porai dienų. Trečiadienį LRT RADIJUJE vedu laidą „Pasaulio puodai“, apsitvarkau reikalus ir ketvirtadienį ryte traukiu atgal į sodybą. Šiuo metu laiko prasme esu labiau kaimietis nei miestietis (šypsosi).

– Atradote dar vieną pašaukimą – ūkį?

– Man karantinas labai patiko. Iš tiesų atsirado daugiau laiko, ramybės. Savo vienkiemyje prisimaniau įvairiausių dalykų: kaliau, šlifavau, dažiau, įsirengiau vištidę, joje apgyvendinau vištas – tai man buvo nauja patirtis. Įsirengiau didžiulį daržą. Buvo laiko ir pažvejoti, dviračiu apkeliauti apylinkes.

Nors vieni kitiems sakėme, jog mums kažkas davė ženklą ir sustabdė, kad niekur nebelėktume, vos tik karantinas baigėsi, jau kitą dieną atsirado krūva neatidėliotinų darbų, prie jų teko pulti stačia galva. Niekas mūsų nesustabdė ir nieko mes iš to nepasimokėme, toliau gyvename taip, kaip anksčiau, tik gal kiek kitomis aplinkybėmis.

Jei žinočiau atsakymą, kodėl keliauju, gal nebekeliaučiau. Matyt, vis kažko ieškau, norisi kažką už to posūkio, kalno ar miško pamatyti.

– Turėjote veiklos, tad, kaip suprantu, dėl apribotų galimybių keliauti lipti sienomis neteko?

– Kelionių trūksta, labai. Šiemet turėjome vykti į Afriką, bet viskas nuplaukė. Jau ir anksčiau kelis sykius su Martynu esame svarstę, gal jau pakaks skraidyti, bet po kurio laiko vėl kaip eržilas garde pradedu kilnoti kanopą – norisi, reikia.

Yra ta kelionių romantika, jos niekas nenupasakos. Jei žinočiau atsakymą, kodėl keliauju, gal nebekeliaučiau. Matyt, vis kažko ieškau, norisi kažką už to posūkio, kalno ar miško pamatyti. Labiausiai kelionėse mane žavi atradimo ir pažinimo džiaugsmas. Smagu, kad vis dar yra pirmų kartų, gali kažką patirti ir sužinoti.

– Sakoma, kad draugą kelionėje pažinsi. Jūsų ir Martyno Starkaus tandemo vis klausia, ar nesipykstate. Atsakymas iš Jūsų lūpų daugelį metų skamba taip pat, tad belieka pasiteirauti, ar niekas nesikeičia?

– Nesikeičia. Ko gero, jei nesutartume ir negalėtume kartu keliauti, tai ir nekeliautume. Mes draugai nuo 1992-ųjų, tad kartu būta visko, ragauta ir druskos. Mano galva, svarbiausia sugebėti būti kartu ir tylint, juk nebūtina visą laiką tarškėti, reikia išlaikyti ir asmenines ribas. Be to, labai gelbsti ir humoras. Lengva ironija ar pašaipėlė priduoda lengvumo ir atpalaiduoja nuo visokiausių problemų.

– Vasara Jums buvo darbinga, sukotės Merkinės dvarvietėje. Ant kalvos su įspūdinga Merkio ir Nemuno santakos panorama atidarytame lauko restorane svečiams pats ruošėte įvairiausius delikatesus. Nemažai idėjų dar tik laukia, kol bus įgyvendintos, – kad ir funikulieriaus projektas, apie kurį užsiminėte, kur baidarėmis atplaukę turistai galės pakilti tiesiai prie „Pasaulio puodų“. Priešakyje dar daug darbo?

– Per karantiną nieko neplanavome, nes nežinojome, kiek viskas truks ir kaip klostysis. „Pasaulio puodų“ vasaros kiemą atidarėme spontaniškai, kai Merkinės dvarvietėje nusipjovėme žolę ir supratome, kad viską reikia daryti čia ir dabar, kol neprabėgo vasara.

Sulaukęs 50-ies ėmiau juokauti, kad garantinis baigėsi, tad nuo šiol savo priežiūra tenka rūpintis pačiam.

Lauko restorano atidarymas pranoko bet kokius mūsų lūkesčius. Matyt, karantinas iš tiesų nukamavo lietuvius. Nors mūsų tauta nedidelė, esame labai smalsūs, geidžiame žinių ir mėgstame keliauti. Kadangi negalėjome vykti užsienin, daugelis turistavo po Lietuvą.

Vasaros kiemas buvo tik pati pradžia. Artimiausioje ateityje ketinu atstatyti dvarvietėje esantį devyniolikto šimtmečio pabaigos raudonų plytų pastatą, kuriame buvo muilo fabrikas, ir jame įkurti restoraną. Mediniame name norime įrengti albergą. Merkinė visais laikais buvo įvairių keliavimo būdų susikirtimo taškas, dar ir dabar ją galima pasiekti baidarėmis, čia pat driekiasi pėsčiųjų žygių trasos. Maršrutą iš Merkinės į Liškiavą yra pamėgę ir piligrimai, tad labai norisi, kad jie galėtų pernakvoti tikrame alberge – specialiai piligrimams skirtuose nakvynės namuose.

Dar vienas projektas, kurį man knieti kuo greičiau įgyvendinti, yra Merkinės kino teatras, jį norėčiau atidaryti buvusiame garaže. Tai būtų dar vienas įrodymas, kad ne tik miesto žmonėms reikia įvairiausios veiklos. Juolab kad Merkinės apylinkėse yra nufilmuota nemažai filmų, kuriuos būtų galima rodyti per premjerą.

Turiu sumanymą kitą vasarą Lietuvoje įvesti naujus keliavimo būdus upėmis, juos nusižiūrėjau Laose, tik kol kas dar nenorėčiau jų atskleisti. Užmojų turiu daug ir jų kasdien daugėja, labiausiai trūksta laiko. Kadangi esu gan ūmus žmogus, man norisi, kad viskas vyktų šiek tiek greičiau.

Kartais pagalvoji, kad esi sukaupęs didelę gyvenimo patirtį ir gali savaip į viską žiūrėti, bet kitą dieną padarai kokią nesąmonę ir supranti, kad pasielgei kaip paauglys.

– LRT TELEVIZIJOS laidoje „Vakarėja“ Jūsų bičiulis Martynas Starkus su komanda iškrėtė Jums pokštą. Kai pasamdyta aktorė Jūsų restorane ėmė prekiauti kotletais, nepasirodėte labai ūmus, priešingai, pademonstravote kone geležinę kantrybę.

– Ūmus esu nebent dėl idėjų įgyvendinimo, o gyvenime esu ramus žmogus. Pamatęs kotletus pardavinėjančią moterį išties sutrikau. Man regis, buvo antrasis mūsų restorano savaitgalis, tad sunkiai tvarkėmės su lankytojų srautu. Kai pamačiau tuos kotletus, iš karto pamaniau – to dar betrūko, reikės eiti kažką aiškintis... Vis dėlto nuėjęs į virtuvę nusiraminau ir pasakiau sau: kaip bus, taip bus.

Išbandė Vytaro Radzevičiaus kantrybę: su kotletais prisigretino įkyri konkurentė

Taip pat skaitykite

– Žvelgiant iš šalies atrodo, kad gyvenate pagal susikurtą tvarką: šeima, darbas, kelionės, maistas, sodyba, anūkas... Vis dėlto įžengus į šeštąją gyvenimo dešimtį tyko ir pavojai – kai kuriuos ištinka vidurio amžiaus krizė. Ar prieš porą metų atšventus jubiliejų kas nors Jūsų gyvenime pasikeitė, galbūt norisi mažiau triukšmo, daugiau ramybės?

– Sulaukęs 50-ies ėmiau juokauti, kad garantinis baigėsi, tad nuo šiol savo priežiūra tenka rūpintis pačiam. Manau, taip ir stengiuosi gyventi. Žinoma, ramybės norisi, juk sukamės kaip voverės rate ir galo nesimato.

Visgi paskaičius bet kokią net ir viduramžiais parašytą knygą nesunku suprasti, kad neramybės klausimas žmones kamavo visais laikais. Gyvendamas tada, kai dar nebuvo greito transporto, interneto, žmogus lygiai taip pat jautėsi įsitempęs, kamuojamas nerimo. Manau, krikščionybėje priimtas ramybės vieno kitam palinkėjimas nuo senų laikų turi didelę prasmę, todėl man visada norisi tos ramybės palinkėti tiek sau, tiek kitiems.

Negaliu sakyti, kad niekas nepasikeitė. Kartais pagalvoji, kad esi sukaupęs didelę gyvenimo patirtį ir gali savaip į viską žiūrėti, bet kitą dieną padarai kokią nesąmonę ir supranti, kad pasielgei kaip paauglys. Senovės graikai vyrą subrendusiu laikydavo nuo 41-erių. Sunku pasakyti, ar tai tiesa, ko gero, kiekvienam savaip.

Tiesa, kad gyvenimas keičiasi ir niekada nežinai, kada pasikeisi ir tu pats. Tai pajaučiu kad ir žaisdamas futbolą: mintys nori daryti kaip anksčiau, tačiau kūnas nebegali, jis lėtėja. Visgi energijos, manau, man dar netrūksta, o svarbiausia, kad gyvenu labai įdomų gyvenimą. Kartais per lėkimą nespėju apie tai pagalvoti, bet jei randu tokią akimirką, už jį visada padėkoju.

– Sykį su M. Starkumi išvykę jo dukroms nupirkti šuns, su borderkoliu Sidu namo grįžote ir pats, nors įsigyti augintinio neketinote. Prasitarėte, kad tada vos neišsiskyrėte su žmona Laisve, kuri į naują šeimos narį sureagavo gana audringai. Visgi šį, tikiu, ir kitus iššūkius atremti jūsų porai pavyko. Jūsų ilgalaikių santykių receptas – taikus konfliktų sprendimas?

– Kaip ir visur, mūsų šeimoje taip pat būna pakilimų, pasitaiko ir nuopuolių. Vienas dalykas nesikeičia – nors greitai švęsime 31-ąsias santuokos metines, mano žmona iki šiol nesupranta, kada aš juokauju, o kada – ne.

Kai sakiau, kad parsivešiu šunį, ji manė, kad juokauju, tačiau kalbėjau rimtai. Dėl to jos reakcija iš tiesų buvo stipri. Ko gero, jai ši mintis nelabai patiko. Visgi dabar turiu pasakyti, kad ji bene labiausiai ir myli mūsų šunį, meiliai jį vadina Siduku. Na, o tarp mūsų viskas ir toliau vyksta sena gera vaga.

Žmona pati sako, kad nebus nieko gero, jei draus man išvykti. Kas iš to, kad po namus vaikščiosiu niurzgėdamas?

– Kaip žmona reaguoja į Jūsų ilgas išvykas? Nejaugi niekada neužsiminė, kad namie be Jūsų ilgu, o ir kiemas baisiai žole užžėlęs?

– Buitinių dalykų pasitaiko, bet juk tai tik buitis. Kai būnu namie, viską padarau. Žmona pati sako, kad nebus nieko gero, jei draus man išvykti. Kas iš to, kad po namus vaikščiosiu niurzgėdamas? Kelionės yra mano gyvenimo dalis.

Beje, pati Laisvė yra aistringa keliautoja, nemažai keliauja su draugėmis, tad šiuo klausimu mes puikiai sutariame. Galbūt mums padeda ir tai, kad abu esame žurnalistai. Kaip sakė Ernestas Hemingway`us, žurnalistika yra ne darbas, o gyvenimo būdas. Kadangi mūsų gyvenimo būdas sutampa, daugelį metų gyvename ir dirbame ranka rankon.

– Dėl vieno turbūt pyktis nereikia – kas atsakingas už maisto ruošimą.

– Namie turime seną taisyklę: maistą gamina tas, kas gali, – aš, žmona, sūnus. Darbymečiu dažnai prasilenkia mūsų laiko grafikai, tad kartais kiekvienam tenka gamintis atskirai. Jau laukiu žiemos, kai ateis ilgi šeimos užstalės vakarai, galėsime kartu kažką kepti. Štai Rugsėjo 1-ąją atšventėme visi skanaudami orkaitėje keptą vištą. Buvo nuostabu.

– Jūsų gomurys susipažinęs su pačiais įvairiausiais skoniais – nuo jūrų kiaulytės iki džiovintų skruzdžių. Kai kurių patiekalų, kuriuos ragavote, pavadinimus sunku net ištarti. O ar V. Radzevičių galima išvysti valgantį, pavyzdžiui, šprotus?

– Žinoma (juokiasi). Kai pagauna silpnumo akimirka, kartais norisi kažko tokio, su kuo augau, kas buvo sunkiai prieinama. Esu neišrankus maistui. Galiu valgyti viską, išskyrus virinto pieno plėvę, pienišką daržovių sriubą ir konservuotus kukurūzus. Nors burbuolę su citrina ar aštriu padažu mėgstu.

Mano šaldytuve tikrai nėra jūrų kiaulyčių ar kitų delikatesų. Valgau paprastai, lygiai tą patį, ką ir kiti. Beje, virtuvėje mane labiausiai žavi paprastumas. Tuo nesunku įsitikinti ir viešint, pavyzdžiui, Italijoje ar Prancūzijoje. Ten maistas ruošiamas labai paprastai, bet iš geros kokybės produktų.

– Ar savo anūkui stengiatės būti tas tradicinis senelis, kurį galima patampyti už barzdos ir kurio kieme laksto vištos, sode auga obuoliai, spintelėje visada galima rasti užslėptų skanėstų?

– Esu laimingas senelis ir puikiai sutariu su anūku. Jam netrukus bus penkeri, o kadangi kalba dviem kalbomis, jis iki šiol mane vadina „diude“, nuo angliško žodžio „dude“ (liet. bičiulis). Įsivaizduoju, kad anūkui esu mistinis personažas.

Neseniai vieną rytą jam pasakojau, kad buvau Karibų jūros piratas ir turėjau medinį laivą. Mėnesį iš tiesų gyvenau laive, dirbau virtuvėje ir plaukiojau tarp Karibų jūros salų. Anūkas niekaip negalėjo atsistebėti. Paklausė, ar turėjau beždžionėlę. Atsakiau, kad ji nuolat sėdėdavo man ant peties. Tada vaikas paklausė, kur ji dabar. Papasakojau, kad palikau ją vienoje saloje, nes Lietuvoje jai būtų per šalta. Tada jam kilo klausimas, ką beždžionėlė toje saloje veikia. Sakau, kad, ko gero, bananus valgo.

Tą rytą į darželį anūkas išvyko smarkiai susimąstęs, jam prireikė laiko suprasti, kaip „diudė“ galėjo būti piratu.

Juk mes visą laiką keliaujame. Net dabar, sėdėdami ir kalbėdami, mes keliaujame laiku.

– Nesibaiminate, kad vėliau anūkas, kaip ir Jūsų žmona, nesupras, kada juokaujate, o kada kalbate rimtai?

– Manau, tokie pasakojimai ugdo fantaziją, o fantazija gimdo kūrybiškumą. Vaikams reikia leisti išplėsti savo ribas. Juk kai skaitai, pavyzdžiui, Gabrielio García Márquezo kūrinius, juose realybė irgi susipina su išmone. Man toks pasaulis atrodo įdomesnis.

– Esate išmaišęs šešis planetos kontinentus, iki septintojo, Antarktidos, kai lankėtės piečiausiame pasaulio mieste Ušuajoje, buvo likę vos 900 km. Kokią kelionę galėtumėte pavadinti savo gyvenimo kelione?

– Tai jos gal dar nebuvo (šypteli). Pamenu, kai filmavome dokumentikos ciklą „Šilko kelias“, traukiniu vykau į Minską mūsų grupei parūpinti vizų į Turkmėnistaną. Reikėjo luktelėti, tad nutariau pasivaikščioti po Minską, jis man pasirodė klaikus miestas.

Visgi bevaikštant po centrinę miesto aikštę man už akies užkliuvo nedidelė plytelė su lotynišku užrašu „Via est Vita“. Išvertus į lietuvių kalbą, tai reiškia „Kelias yra gyvenimas“. Ėmęs domėtis šiais žodžiais išsiaiškinau, kad tai labai senas romėnų posakis. Pagalvojau, kiek jame telpa prasmių... Juk mes visą laiką keliaujame. Net dabar, sėdėdami ir kalbėdami, mes keliaujame laiku.

Turbūt, didžiausia gyvenimo kelionė ir yra pats gyvenimas. Kai tau jame yra prasmės, kai sieki tikslo, turi įveikti kliūtis. Kai gali gyventi taip, kaip tau norisi, esi laisvas, gali įgyvendinti savo idėjas ir stengtis, kad visi būtų laimingi ir nepultų jokios negandos.

Taip pat skaitykite