Sovietmečiu augusiam LRT TELEVIZIJOS laidos „Gyvenimo spalvos“ pašnekovui, žurnalistui Vytarui Radzevičiui svarbu atviras pasaulis ir galimybė būti laisvam tarp laisvų žmonių. Įprastai jis ypač naudojasi šia galimybe, tačiau per karantiną užsidarius sienoms laisvės pojūtį padėjo pajusti sodyba ir joje prasimanyti įvairiausi darbai – dabar kieme net kudakuoja vištos.
Jei ne pandemija, keliautojas, žurnalistas bei gastronomas V. Radzevičius drauge su kolega Martynu Starkumi šiuo metu skrostų karštąjį Afrikos žemyną. Koronavirusui sužlugdžius ilgai puoselėtus planus, dabar V. Radzevičius daugiausiai laiko leidžia vienkiemyje viduryje Dzūkijos miškų su kitu bičiuliu – borderkoliu Sidu. Čia žurnalistas sako gyvenantis tartum Aliaskoje – darnoje su gamta.
„Man patinka gyvenimo būdas gamtoje, ties laukiniškumo riba. Aliaskoje dažnas vyras gyvena su savo šeima name kur nors miške ar saloje, vienoje rankoje šautuvas, kitoje – meškerė, bet jei briedį susimedžioja, kito nešauna, kol nesuvalgo to. Jie išlaiko tokį aukso ieškotojų laikų romantizmą, kai viskas pasverta, apgalvota ir taip surikiuotas visas gyvenimas.
Bet tai turbūt ir literatūros vaikystėje įtaka, ir Jacko Londono, ir Hemingway`aus kūryba, kad traukia prie tokių dalykų. Aš čia jaučiuosi kaip Aliaskoje, ir sumanymų iš ten parsivežiau – rąstą nusiverti savo teritorijos riboms pažymėti, bet tai nėra tvora, tiesiog rąstas, kad žinotum, kur tavo riba“, – pasakoja jis.
Nors sodybą V. Radzevičiaus šeima įsigijo kone prieš dešimtmetį, per karantiną ji itin atgijo – sužaliavo daržai, aptvare kudakuoja vištos.
„Namas – buvusi mokykla, prieš karą padaryta gyvenamuoju namu. Seniausias šios sodybos statinys – šulinys, dokumentuose žymimi 1937 m. Daugmaž žinau visą vietos ir krašto istoriją, toliau yra Nemuno senvagė. Esu radęs „Luftwaffe“ žvalgybinių nuotraukų, tai ten buvo karinis aerodromas. Ir šiandien labai gražios lygumos.
Čia važiuodamas retai kada nepamatysi stirnos ar zuikio, yra briedžių, elnių. Sidas, mano šuo, naktimis nuolat loja į miško pusę, jaučia, kad aplink vaikšto daug gyvybės. Iškeltas šikšnosparnių inkilas, kuriame gali gyventi 50 šikšnosparnių – labai naudingas dalykas, nes šikšnosparnis per vakarą sugaudo apie 2 tūkst. uodų“, – kalba keliautojas.
Dėdamas kažko po žiupsnelį „gaudai“ skonį, kuri patiekalą, galvoji, pritaikai, paskui žiūri, kas išeina – kaip koks dailininkas. Aš renku receptus, galima sakyti, tai mano hobis.
Topinambai, svogūnai, ridikėliai, bazilikai, vynuogės – viskas susodinta per karantiną. V. Radzevičius gimė ir augo Vilniuje, Žirmūnuose, tačiau gamta jį traukė nuo mažumės.
„Eidavome žaisti į miškus, pamiškes, prie upės... Mama išleisdavo tarp dviejų penkiaaukščių su sąlyga, kad niekur nedingsiu iš kiemo, tai po 5 minučių dingdavau. Turėjau tokį polėkį keliauti, tėtis imdavo žvejoti, buvo žvejys mėgėjas. Jis – hidrogeologas, važinėdavo po visą Lietuvą ir ieškodavo požeminio vandens, dažnai pasiimdavo mane, tai aš išmaišęs Lietuvą skersai išilgai, miegodavome palapinėse.
Man gamtoje viskas dera, aš čia jaučiuosi geriausiai, nors ir esu miesto vaikas. Ir Lietuva, palyginti su didmiesčiais, niujorkais, londonais, ir tas pats Vilnius atrodo kaip kaimelis – tylus, ramus. Bet rutina įsuka, žmonės jaučiasi pagauti lėkimo, laiko trūkumo, begalinių darbų, tai čia atvažiuoji ir viskas dingsta. Būna, važiuoji, planuoji, ką darysi, čiupsi kastuvą, kasi, o kai atvažiuoji, griūni miegoti taip, kad seilė nubėga. Nes kai gauni gryno oro dozę, visada pirma suima miegas, o paskui jau dirbi“, – teigia jis.
Pasaulis atsivėrė Sąjūdžio laikais ėmus dirbti žurnalistu
Kone viską V. Radzevičius savo sodyboje sumeistravo savo rankomis. Jam patinka darbuotis kaime, nekelia streso nei buities, nei daržo darbai.
„Aktyvus buvau visada, sportavau, žaidžiau ir rankinį, ir futbolą. Ko tik aš nedariau, bet ateina laikas, kai nebegali to daryti, metai bėga, fizinį aktyvumą keičia kita fizinė veikla. Kai ką nors kalinėji, meistrauji, dirbi staliaus, dailidės darbus, ir tai darai visą dieną, vakare jautiesi kaip sužaidęs geras futbolo rungtynes – su pratęsimais ir baudinių serijomis. Nusiprausi ir griūni į lovą miegoti, nes jėgų nebėra“, – kalba žurnalistas.
Naujausias jo projektas – vištidė, sukalta iš įvairiausių atliekų. Ji skirta 7 vištoms ir gaidžiui, yra su automatine girdykla, tad paukščių nebūtina nuolat prižiūrėti. „Kai atsivežiau vištas, jos buvo kaip beprotės, bandė pabėgti. Kitą dieną atsivežiau gaidį, jis viską sutvarkė per 12 minučių – suvarė vištas į vištidę, jos pradėjo dėti kiaušinius, per 3 dienas jau turiu 14 kiaušinių“, – sako laidos herojus.
Miškuose paskendusią sodybą mėgsta visa V. Radzevičiaus šeima: žmona, abu vaikai ir jau penktus metus skaičiuojantis anūkas. Vyras šypsosi – būti seneliu jam patinka, o kaimas tik sustiprina jo, kaip senelio, statusą. „Čia labiau jaučiuosi kaip senelis, nes ir pats mažas važiuodavau pas senelius į kaimą“, – pažymi jis.
Tačiau visa tai – dar ne pabaiga, žada V. Radzevičius. Sodyboje jis ketina pasidalyti dar vienu savo pomėgiu – gastronomija. Televizijos laidos apie keliones ir maistą „Pasaulio puodai“ vedėjas turi aiškią viziją ir planą, kas ir kur netrukus turėtų išdygti.
„Bus lauko krosnis, kepykla, pasisėdėjimų vieta, malkinė, dirbtuvės. Planuoju statyti miško smuklę, kur bus maisto gamybos edukacijos ir visokie tokie dalykai, bus galima arba pačiam atvažiuoti mokytis gaminti pagal pasaulio receptus, arba jau viskas bus paruošta – tiesiog atvažiuoti ir degustuoti“, – viziją atskleidžia pašnekovas.
Kuris pomėgis atsirado pirmiau – kelionės ar gastronomija? V. Radzevičius nedvejoja – kelionės. Jos traukė visada. Tačiau sovietiniais laikais išvažiuoti kur nors toliau buvo neįmanoma, pasaulis atsivėrė tik studijų laikais, kai drauge su bendrakursiais žurnalistais jis pradėjo dirbti Sąjūdžio informacijos agentūroje.
Aš tikiu svajonių filosofija, kad tai, apie ką svajoji arba ko labai nori, galų gale įvyksta. Tai iš tiesų svajonių darbas, man labai įdomu, džiaugiuosi tuo, ką darau, kartu jaučiuosi laisvas. Man rūpi žmogaus laisvės dalykai, nes augau sovietmečiu.
„Iš rusų armijos aš ir mano kurso draugai grįžome 1988 m., kaip tik prasidėjo Sąjūdis, atsirado laisva spauda, laisva žiniasklaida ir staiga prireikė daugybės žurnalistų. Mes ėjome dirbti nuo pirmo kurso, nebesimokėme, nes nebuvo kada. Kaip viskas klojosi, kaip Lietuva atėjo iki Kovo 11 dienos, tai buvo kažkas tokio, tą laiką prisimenu su nostalgija. Tada ir atsivėrė pasaulis, dirbant Sąjūdžio informacijos agentūroje reikėdavo ir kalbėti visokiomis kalbomis, bendrauti su Vakarų žurnalistais. Manau, mano pasaulėžiūrai tai labai daug pridėjo“, – įsitikinęs jis.
Atitirpus ledams, prasidėjo ir išvykos, pasakoja dabar jau garsus keliautojas. Šiandien, išmaišęs pusę pasaulio, pirmąsias akimirkas Vakaruose jis prisimena su šypsena – pirmąsyk atsidūręs Vakarų Berlyne tarp gyvenime nematytų neoninių iškabų jis jautėsi it „nuogas paleistas į dilgėles“.
Svarbiausios lauktuvės iš kelionių – receptai
V. Radzevičius dirba svajonių darbą, kur kelionės susipina su gastronomija, o artimiausias jo kolega – ir geriausias draugas Martynas Starkus.
„Prieš daug metų svajojau apie tokį darbą. Aš tikiu svajonių filosofija, kad tai, apie ką svajoji arba ko labai nori, galų gale įvyksta. Tai iš tiesų svajonių darbas, man labai įdomu, džiaugiuosi tuo, ką darau, kartu jaučiuosi laisvas. Man rūpi žmogaus laisvės dalykai, nes augau sovietmečiu. Atviros sienos, atviras pasaulis ir galimybė būti laisvam tarp laisvų žmonių yra labai svarbu ir aš tuo mėgaujuosi“, – pabrėžia keliautojas.
Lig šiandien bičiuliai jau yra susukę 75 nuotykių laidas, atlikę 15 ekspedicijų užsienyje. Ypač didelio populiarumo sulaukė draugų užfiksuota kelionė po Afriką. Tai ilgainiui išsirutuliojo į ištisą kelionių dokumentikos grandinę – nuo Sacharos iki Himalajų, nuo Indijos iki Amerikos.
„Romėnų senas posakis „via est vita“ („kelias yra gyvenimas“) man labai patinka. Dažnai klausia, kodėl tu keliauji, kas tave žavi, tai mano atsakymas toks primityvus ir paprastas – kad tai yra atradimo, pažinimo džiaugsmas“, – kalba pašnekovas.
V. Radzevičius sako seniai kelionėse neieškantis turistinių objektų, kur kas įdomiau – atrasti šalį per žmones: „Kartais su Martynu juokaujame, kad mes pritraukiame tokius žmones, kartais jie atsiranda iš niekur. Pirmose laidose daug ką nervindavo, kad rodydavome nemažai automobilių gedimų, bet per tuos gedimus sueidavome su įdomiais žmonėmis. Meistriukai servisuose viską žino, kaip pas mus kirpyklose – nuėjęs viską sužinosi. Iš to meistriuko gauni daugiau informacijos nei iš bet kokio gido, per jį susipažįsti su kitais žmonėms ir patenki į kitas vietas.“
Kitas būdas pažinti šalį – per pojūčius ir maistą. V. Radzevičiaus kuruojama „Pasaulio puodų“ rubrika natūraliai gimė dar per pirmąją kelionę, o vėliau tapo ir atskira laida.
„Pirmoje kelionėje į Afriką buvau atsakingas už proviziją. Kadangi važiavome automobiliais iš Vilniaus, o internetas dar nebuvo išplėtotas, nežinojome, koks Afrikoje maitinimas, ko gausime valgyti, ko negausime, vežėmės daug maisto produktų, taip pat ir įrangą gaminti. Gamindavau visada aš, ir vieną kartą, man regis, Maroke nutarėme nufilmuoti visą gamybos procesą. Supratome, kad rubrika gerai sužiūrėta, spontaniškai gimė ir pavadinimas „Pasaulio puodai“, – prisimena kelionių entuziastas.
Maisto gaminimas – tai meditacija, o naujo patiekalo kūrimas – menas, sako jis. „Dėdamas kažko po žiupsnelį gaudai skonį, kuri patiekalą, galvoji, pritaikai, paskui žiūri, kas išeina – kaip koks dailininkas. Aš renku receptus, galima sakyti, tai mano hobis. Perku receptų knygas, renku receptus, grįžęs bandau pagal juos gaminti, adaptuoti Lietuvai. Tai didžiausias dalykas, kurį parsivežu iš kelionių, ir, aišku, prisiminimai“, – teigia laidos herojus.
Jei kažkas pernelyg užriečia nosį ir įsivaizduoja, kad jau siekia dangų, visada sakau, kad reikia prisiminti, nuo ko atsispyrei ir kur stovi. Reikia tokius dalykus žinoti, ir tam padeda savanorystė.
Ar M. Starkus su V. Radzevičiumi tikrai geriausi draugai ir privačiame gyvenime? Pašnekovas tikina, kad taip. Vyrai bičiuliaujasi jau kone 20 metų, maža to, kad dirba ir keliauja kartu, jų net augintiniai – broliai.
„Martynas sugalvojo pirkti borderkolį, palydėjau jį į veislyną, pamačiau laisvą šuniuką ir nutariau įsigyti prieš žmonos valią. Vos neišsiskyrėme, bet dabar yra visų numylėtinis. Marčiaus šuns vardas Lemis, „Motorhead“ vokalisto garbei. Kai išgirdau, kad jis duoda tokį vardą, sakau, gerai, aš duosiu savo mylimos grupės „Sex Pistols“ panašaus likimo atlikėjo garbei – Sidas. Žodžiu, broliai Lemis ir Sidas yra tokie rokeriai“, – pasakoja žurnalistas.
„Jei sieki dangų, prisimink, nuo ko atsispyrei“
Nors dalis vasaros planų ir ilgai laukta kelionė žlugo, V. Radzevičius tikina – tai ne pasaulio pabaiga. „Karantinas būtų buvęs didesnis smūgis, jei būčiau likęs mieste, nes man sunku nieko nedaryti. Mane išgelbėjo sodyba, nes vis kažką dariau, visokių darbų prasimaniau“, – teigia jis.
Sodyboje žinomas vyras rengia laidas, generuoja naujas idėjas, mėgaujasi ūkio darbais ir gyvenimo kaime malonumais. Karantino metu jis rado laiko ir geram darbui – drauge su Sidu keliavo Širvintų link, kur jį pasitiko laidų bei renginių vedėja Daiva Tamošiūnaitė, prisidedanti prie visuomeninės organizacijos „Gelbėkit vaikus“ misijos.
V. Radzevičius savanoriavo Bagaslaviškyje esančiame vaikų dienos centre ir susipažino su gausia Karaciejų šeimą. Alius ir Skaistė augina 7 vaikus. Mama Skaistė kasdien gamina didelį puodą maisto savo gausiai šeimai, tačiau šįkart galėjo nors trumpam atsipūsti, nes estafetę perėmė ir kaukazietišką troškinį gamino pats laidos herojus.
Karaciejai – viena iš daugelio „Gelbėkit vaikus“ globojamų šeimų, kurių buitis buvo nepavydėtina, pamena D. Tamošiūnaitė. Organizacijos pagrindinis tikslas – kurti pokytį vaikų gyvenime, ypač tų, kurie susiduria su skurdu, nepritekliumi, atskirtimi. Pažeidžiamų šeimų Lietuvoje daug, tad daug ir darbo.
Smagu, kad daugėja savanorių, žmonių, siūlančių ne tik materialinę pagalbą, bet ir savo rankas, sugebėjimus geriems darbams nuveikti. Jie tikina – savanoriaudami ne tik padeda kitiems, bet ir įsikrauna patys. Tam pritaria ir savanoriavęs V. Radzevičius.
„Kai padarai gerą darbą, kaip dabar madinga sakyti, gauni karmos taškų, tų taškų taip ir prisirenki. Tik kirba viena mintis, kad vis dar yra kelios Lietuvos. Ypač tai gali pasakyti, kai gyveni savo burbule. Norėtųsi, kad nebūtų tų kelių Lietuvų, o būtų viena ir kad visiems čia būtų gera. Jei kažkas pernelyg užriečia nosį ir įsivaizduoja, kad jau siekia dangų, visada sakau, kad reikia prisiminti, nuo ko atsispyrei ir kur stovi. Reikia tokius dalykus žinoti, ir tam padeda savanorystė. Kaip ir tiems žmonėms pagalba, taip ir tau pačiam tai yra naudinga – bet kuriam iš mūsų“, – įsitikinęs keliautojas ir žurnalistas.
Plačiau – birželio 3 d. laidos „Gyvenimo spalvos“ įraše.
Parengė Indrė Česnauskaitė.
