Veidai

2020.01.21 07:55

Legendinės sportinių šokių poros prisiminė jaunystę: „nepelnyti“ aukso medaliai ir vietoje fiasko – ovacijos

LRT TELEVIZIJOS laida „Vakaras su Edita“, LRT.lt2020.01.21 07:55

Anuomet tik hobiu buvęs šokis Norvaišas ir Kamaičius pavertė tikromis sportinių šokių legendomis, tačiau žiūrėdami į archyvinius įrašus šokėjai negaili sau pastabų. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Vakaras su Edita“ šokių legendos prisiminė jaunystę: krytį nuo scenos, iš austrų „atimtus“ aukso medalius ir kaip teko šokti su didžiulėmis sveikatos problemomis.

Anuomet TSRS partinių veikėjų požiūris į pramoginius šokius buvo gana neigiamas – tai laikyta buržuazinės kultūros dalimi, nelabai tinkančia darbininkų ir valstiečių valstybei. Šokių entuziastai buvo skatinami kurti tarybinius šokius, o vakarietiškos kultūros atplaišos nesiderino su idealaus tarybinio lietuvio portretu.

Visgi pamažu vakarietiškas vėjas įmetė šokio sėklą ir į lietuvių sąmonę – Lietuvoje pramoginių šokių kursai pradėti rengti 1958 metais, o pirmasis kūrybinis konkursas lietuviškam pramoginiam šokiui sukurti surengtas 1963-iaisiais.

Šiandien Lietuva dėkinga legendiniams šokėjams už jaudinančias pergales pasaulio čempionatuose ir tai, kad mūsų tėvynė garsėja ne vien krepšiniu.

Legendinės poros – Norvaišos ir Kamaičiai – savo šokių žingsneliu priverčia judėti visus esančius aplink. Pirmieji sportinių šokių čempionai, tarptautinės klasės meistrai ir pedagogai. Visos pirmosios šių šokėjų profesijos nesusijusios su šokiu, tačiau šie vardai neatsiejami nuo puošnių rūbų ir parketo.

Pirmiausia – gydytoja, tada – žymiausia Lietuvos šokėja ir trenerė, čempionų vardą Lietuvai atnešusi moteris – tai Jūratė Norvaišienė. Jos vyras Česlovas Norvaiša – taip pat gydytojas, šokių čempionas ir treneris, šokio kūrėjas ir konkurso „Gintarinė pora“ sumanytojas bei iniciatorius.

Kitos auksinės poros gracingoji dama pagal profesiją inžinierė, tačiau tai nesutrukdė jai tapti šokėja, vėliau – čempione ir netgi tarptautinės šokių federacijos teisėja – tai Dalia Kamaitienė. Jos vyras Vidas Kamaitis – aukščiausio laipsnio tarptautinės klasės šokėjas ir čempionas, kartu su žmona surinkęs minias gerbėjų.

Šokis buvo hobis, kuris prasidėdavo nuo 17 val. vakaro, o kartais – ir per pietų pertrauką. Dalia ateidavo su „buterbrodu“ į salę, viena repeticija – per pietų pertrauką, kita – vakare.

Kaip pramoginiai šokiai tapo jaunuolių kasdienybe? Nors V. Kamaitis jau šoko ansamblyje, pramoginį šokį į jo gyvenimą atnešė garsi estų šokėjų pora, apsilankiusi Kauno politechnikos institute, kuriame jis tada studijavo.

„Jie porą savaičių vedė kursus. Mes, kaip ansamblio šokėjai, buvome į juos pakviesti, susipažinome su keletu esminių judesių ir jiems išvažiavus pradėjome to mokyti kitus“, – prisimena V. Kamaitis.

Vakaras su Edita. Legendinės sportinių šokių poros: konkursų užkulisiai ir krytis nuo scenos

Štai į šiuos kursus ir atėjo Jūratė su Česlovu. Pradžia buvo be galo sunki, neslepia šokėjas V. Kamaitis – teko ieškoti apie tai literatūros, kurios lietuvių kalba nebuvo. Beje, vėliau su anuometinės literatūros kūrėjais legendiniams šokių čempionams teko ir susipažinti.

Negana to, kad padarė puikią šokėjų karjerą, Norvaišos turi ir mokslinius laipsnius, tačiau derinant šokį su rimtu darbu atsitikdavo ir taip, kad skrendant lėktuvu į varžybas reikėdavo rašyti disertaciją. Yra buvę ir taip, kad gydytojų pora šoko su didžiulėmis sveikatos problemomis. Kodėl? „Todėl, kad buvome jauni“, – atvirai sako J. Norvaišienė.

Hobį su darbu teko derinti ir Kamaičiams. V. Kamaičio pagrindinis darbas tada buvo susijęs su inžinerija.

„Dirbdamas aukštojoje mokykloje negali užsiimti vien pedagoginiu darbu, reikia dirbti ir mokslinį darbą, reikia ir straipsnius rašyti, teko ir į aspirantūrą įstoti, apsiginti disertaciją, tapti docentu. Šokis buvo hobis, kuris prasidėdavo nuo 17 val. vakaro, o kartais – ir per pietų pertrauką. Dalia ateidavo su buterbrodu į salę, viena repeticija – per pietų pertrauką, kita – vakare“, – pasakoja jis.

Jie įsivaizdavo, kad mūsų poros vargšės, buvo numatę, kad tikriausiai pirmą vietą laimės austrai. Pirmos vietos nugalėtojams paruošė aukso medalius iš tikro aukso, kitiems paruošė tiulių, šifonų ir batų, bet tuos aukso medalius laimėjome mes.

Pamatę senus šokių įrašus šokėjai sako tiesiog negalintys žiūrėti – dabar ant parketo besisukančioms poroms keliami kur kas didesni reikalavimai.

„Mes reikalaujame visai kitų dalykų: kad žymiai geriau stovėtų, laikytų, o tuo metu buvo laisvesnis stilius. Dabar daug griežtesnis, kaip sportas. Bet mes gyvenome tokiu laikotarpiu“, – sako Č. Norvaiša.

Visgi J. Norvaišienė atvira – jai ankstesni šokiai daug labiau patinka: „Kai pradėjome šokti, į šokį žiūrėjome kaip į meną. Mums gera muzika buvo nepaprastai svarbi, iš užsienio veždavomės ne ką nors praktiško, bet plokšteles. Buvo svarbu, kad kiekvienas šokis turėtų savo charakterį, istoriją. Dabar tai jau sportas, labai daug sudėtingų judesių. Nėra kaip išreikšti charakterio.“

Laidoje „Vakaras su Edita“ D. Kamaitienė prisiminė juokingą istoriją, kuri „neturėjo“ atsitikti – kaip iš vieno konkurso Austrijoje vietoje paketo su keliasdešimt metrų tiulio grįžo pasidabinusi tikru aukso medaliu.

„Buvo numatytos komandinės varžybos. Kadangi atvažiavome iš Tarybų Sąjungos, jie įsivaizdavo, kad mūsų poros vargšės, neturi nei tiulių, nei batų, jokių madingų, gražių dalykų pasipuošti. Tai jie buvo numatę, kad tikriausiai pirmą vietą laimės austrai, nes mes nebuvome tokie ypatingi šokėjai. Pirmos vietos nugalėtojams paruošė aukso medalius iš tikro aukso – t. y. sau. Kitiems paruošė tiulių, šifonų ir batų. Reziumė tokia, kad tuos aukso medalius laimėjome mes“, – prisimena ji.

Kita istorija su laiminga pabaiga – iš Gorkio. Konkursas vyko sporto salėje, kurios viduryje – dviejų metrų aukščio bokso arena be jokių turėklų. Kamaičiams bešokant lotynišką šokį ant pakylos V. Kamaitį apakino prožektoriai – jis nukrito tiesiai ant cemento apačioje. Laimei – ant kojų.

„Ji liko ant scenos ir kraiposi, tai kai pamačiau, kad ji dar šoka, apibėgau aplinkui ir prisijungiau. Žinote, buvo didelės ovacijos, o galėjo būti labai blogai“, – kalba vyras.

Šokėjų poros šoka iki šiol, tačiau ir kitų veiklų nestinga. Kamaičiai moko šokti ne tik jaunimą, bet ir vyresnio amžiaus žmones, o V. Kamaitis dar ir ūkininkas, vasaromis dėl to paliekantis žmoną vieną Vilniuje.

„Ir paramą gaunu. Auginu daug vištų, kalakutų, turėjau karvę. Reikia gyventi ant žemės, o kaime gamta nuostabi. Beveik kieme auga grybai, uogos. Pušynai, netoli ežeras, kas gali būti geriau?“ – sako jis.

Norvaišų šeimoje – kitaip: jiedu vienas be kito negali.

Plačiau – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Taip pat skaitykite

Vakaras su Edita. Legendinės sportinių šokių poros: konkursų užkulisiai ir krytis nuo scenos