Veidai

2019.10.03 06:48

LRT Tyrimų skyriaus žurnalistas Mindaugas Aušra: priešų įsigyti nebijau

Viktorija Lideikytė, LRT.lt2019.10.03 06:48

„Po tyrimo vienas iš mano šaltinių gerą mėnesį man kartą ar kelis per savaitę skambindavo ir teiraudavosi, ar man viskas gerai“, – pasakoja LRT RADIJO balsas, prieš kiek daugiau nei metus LRT Tyrimų skyriuje pradėjęs dirbti žurnalistas Mindaugas Aušra. Anot jo, kiekvienas gerai savo darbą atliekantis žurnalistas Lietuvoje laikomas priešu.

– Pabandžius įsivaizduoti tyrimų žurnalistą, prieš akis išnyra filmuose regėtas vaizdas: susivėlęs, apšepęs, tamsioje palėpėje palinkęs prie popierių žmogus, paskendęs cigarečių dūmuose, nevengiantis taurelės, tačiau susilaikantis nuo draugijos. Ar Jūsų diena primena sceną iš filmo?

– Pažįstu keletą tiriamosios žurnalistikos atstovų, kurie, įtariu, iš tiesų taip gyvena. Tačiau mano diena atrodo visai įprastai. Nors darbo grafikas ganėtinai laisvas, keliuosi anksti – šiuo metu dar būna tamsu, šalta ir šlapia. Tada pavedžioju šunį, susiruošiu ir apie 7 val. ryto jau būnu darbe. Darbo laiką dažniausiai tenka prailginti, nes norisi viską suspėti, – dirbu ne tik su tyrimais, bet ir prie papildomų projektų.

Grįžęs namo po darbo, kaip ir visi žmonės, gyvenu paprastą gyvenimą, kuris nėra nei apšepęs, nei tarp dokumentų. Namie stengiuosi psichologiškai atitrūkti nuo darbo. Pasigaminu vakarienę, vėl pavedžioju augintinį, pasižiūriu gerą serialą arba filmą. Taip nejučia ateina laikas miegoti ir ruoštis ankstyvam rytmečiui.

– Ar nėra taip, kad net laisvu laiku Jūsų neapleidžia mintys apie darbą ir galvoje nuolat sukasi būsimų tyrimų planai?

– Tyrimų žurnalisto darbas iš tiesų atima visą laiką ir priverčia apie darbą galvoti net tada, kai nedirbi. Ne visada pavyksta darbą palikti darbe. Jei kontaktuojame su užsienio valstybėmis, su kuriomis mus skiria reikšmingas laiko skirtumas, tenka ir po darbo tikrinti elektroninį paštą, atrašinėti į laiškus.

Tačiau galbūt kažką nuvilsiu pasakęs, kad tyrimų žurnalistika – tiesiog paprastas juodas darbas, nuo kurio savaitgaliais pabėgti, jei tik nori, tikrai pavyksta. Atsipalaiduoti ir užsimiršti man padeda kinas, literatūra arba ilgesnis pasivaikščiojimas tyrame ore su šunimi. Kai išeinu atostogų, stengiuosi ne tik negalvoti apie savo darbą, bet ir nesekti politinių Lietuvos realijų, kurias šiaip nuolat stebiu.

Tėvai manęs klausė: „Nejau pažįsti bent vieną turtingą žurnalistą?“

– Baigęs mokyklą, svarstydamas, kokiu gyvenimo keliu sukti, rinkotės tarp dviejų profesijų – architekto ir žurnalisto. Kas nulėmė galutinį Jūsų pasirinkimą?

– Nesakau, jog žurnalistu gimstama, tačiau dažnu atveju natūraliai jauti, kad tai – tavo pašaukimas. Mano noras tapti žurnalistu susiformavo maždaug 4-oje klasėje. Tada tėvai sakė, kad mano svajonės bergždžios, nes ne itin gerai rašau rašinėlius, bet man puikiai sekasi fizika, matematika ir dailė – viskas, ko reikia norint tapti geru architektu. Tėvai manęs klausė: „Nejau pažįsti bent vieną turtingą žurnalistą?“

Daug girdėjau, kad, norint įsidarbinti televizijoje, reikia būti tam tikros išvaizdos, turėti pažįstamų, pereiti milžiniškas atrankas. Tų kalbų neėmiau į galvą ir nutariau pabandyti bei pasižiūrėti, kaip man seksis. Pasisekė – įstojau į studijas, susiradau pirmą darbą televizijoje, vėliau dirbau radijuje, galiausiai atsidūriau ten, kur esu dabar. Viskas vyko natūraliai, be didelio blaškymosi ir paieškų.

– Darbas Tyrimų skyriuje – lėtas ir kruopštus, praeina nemažai laiko, kol galutinis rezultatas išvysta dienos šviesą. Nesiilgite radijo šurmulio, tiesioginio eterio jaudulio, nesibaigiančio naujienų srauto?

– Visai iš radijo neišėjau, vis dar vedu kelias širdžiai artimas autorines laidas. Iš dalies darbas radijo naujienų tarnyboje man, kaip asmeniui, nebuvo pats įdomiausias – esu iš tų žmonių, kuriems patinka ilgesnį laiką dirbti su viena tema. Žinoma, tokiu metu, kai sunkiai rutuliojasi tyrimo tema, kartais pagalvoju, kaip buvo gera nuolat suktis naujienų sraute: ateini, parengi naujieną, paleidi ją žmonėms ir esi laisvas, apie tai nebegalvoji.

Dirbdamas tyrimų skyriuje, turiu vieną konkretų tikslą – padaryti tyrimą, atskleisti problemą, paviešinti korupcijos, nepotizmo atvejį.

Tiesa, darbas naujienų tarnyboje išties alinantis, nes turi greitai reaguoti į įvykius, nuolat ieškoti naujų temos kampų, siūlyti idėjas. Be to, radijuje susiduri su iššūkiu, kaip prikaustyti klausytojo dėmesį vien garsu ir žodžiu. Dirbdamas tyrimų skyriuje, turiu vieną konkretų tikslą – padaryti tyrimą. Atskleisti problemą, paviešinti korupcijos, nepotizmo atvejį.

Darbe praverčia užsispyrimas, nes dažnai tenka atsimušti į sienas, kurias stato kiti žmonės.

– Tačiau ilgai kapstytis stengiantis išnarplioti painius nusikaltimų tinklus gali ir mėgsta ne kiekvienas. Siekis atskleisti nusižengimus – Jūsų kraujyje?

– Man atrodo, kiekvieną žurnalistą iš pašaukimo traukia tyrimų žurnalistika. Užsienyje tai laikoma aukščiausia žurnalistikos rūšimi, visuomenei naudingu darbu, kurį dirbdamas gali atskleisti didžiausias negeroves.

Į priekį mane veda smalsumas ir noras ieškoti atsakymų į kylančius klausimus. Darbe praverčia ir užsispyrimas, nes dažnai tenka atsimušti į sienas, kurias stato kiti žmonės. Todėl žurnalistams reikia nepristigti ryžto jas pramušti ar kažkaip apeiti.

Žinoma, bene svarbiausia šiame darbe – išlikti šaltų nervų. Rengti tyrimą tema, kuri paliečia daug svarbių žmonių, – nervingas darbas. Jaudulį kelia ir diena, kai tyrimas pasirodo viešumoje. Tada baiminiesi reakcijų į tavo paviešintą informaciją, nežinai, kokių skambučių ar laiškų sulauksi. Nemalonu ir tada, kai socialiniuose tinkluose kiti ima iš tavęs tyčiotis.

Kurį laiką Lietuvoje buvo populiaru visaip engti ir pajuokti kito darbą. Po vieno tyrimo vienas iš mano šaltinių gerą mėnesį man kartą ar kelis per savaitę skambindavo ir teiraudavosi, ar man viskas gerai. Reikia pripažinti, kad tokie skambučiai stabilios nervų sistemos išlaikyti nepadeda.

– Nebijote įgyti priešų?

– Balkanų šalyse, Rusijoje tyrimų žurnalistika yra profesija, kurios atstovai greičiausiai įsigyja priešų. Vienu metu dėl didelio darbuotojų mirtingumo ji buvo laikoma pavojingiausia profesija. Tačiau tai susiję su trečiosiomis šalimis, karo zonomis arba žurnalistais, kurie turi reikalų su mafija, narkotikais ir kriminalų pasauliu.

Pastaruosius keletą metų žurnalistai, kad ir ką bedarytų, mūsų šalyje yra laikomi nuolatiniais priešais.

Lietuvoje situacija kiek kitokia. Čia kiekvienas gerai savo darbą atliekantis žurnalistas, kuris užduoda kritiškus ir nepatogius klausimus arba paviešina kažkam nepalankią informaciją, yra laikomas priešu. Pastaruosius keletą metų žurnalistai, kad ir ką bedarytų, mūsų šalyje yra laikomi nuolatiniais priešais, todėl pradėjęs eiti naujas pareigas dėl to labiau nesibaiminu.

Tiesa, pastaruoju metu mūsų šalyje galima pastebėti ir teigiamų pokyčių – tiriamoji žurnalistika šiuo metu yra „ant bangos“, tyrimus atlieka visi, kas tik netingi. Atsirado tam tikra pagarba tyrimams, žmonės juos rimčiau vertina. Žurnalistui tapo lengviau surinkti medžiagą, jei šis pasako, kad atlieka tyrimą.

Žinoma, svarbiausia užsitarnauti žmonių pasitikėjimą. Jei esi atsakingas už savo šaltinį, jo neišduodi, nenutekini informacijos ir gerbi kiekvieną savo kalbintą žmogų, nepriklausomai nuo to, jis teisus ar ne, darbas tampa sklandesnis, o tada didėja ir žmonių susidomėjimas tyrimais.

Taip pat skaitykite