Tavo LRT

2018.04.17 11:53

R. Zilnys: būdamas trejų – pažinau raides, o sulaukęs ketverių metų jau skaičiau knygas

Dirbk vienoje srityje 10 tūkst. valandų – pirmiausia, pats įgysi žinių, o vėliau tavo darbą pastebės žmonės, sako žurnalistas bei nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos komisijos pirmininkas Ramūnas Zilnys. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ muzikos apžvalgininkas pasakoja apie vargus su bendraklasiais, kelią į muziką bei žurnalisto duoną.

R. Zilnys, gimęs Kaune, sako prisimenantis pirmuosius gyvenimo metus, nors aplinkiniai tuo dažnai ir netiki: „Mane visą laiką persekioja vaizdinys, kad prisimenu save nuo tada, kai dar gulėjau vežimėlyje. Tą kartą buvome Kalniečių parke, pamenu, kai mama mane iškėlė iš vežimėlio, sūpavo, galėčiau įvardinti, kokius drabužius dėvėjo moteris, praėjusi pro šalį. Tai didelė keistenybė.“

Žurnalistas nelankė darželio – tiek jį, tiek seserį motina augino namuose. Dėl šios priežasties R. Zilnys greitai pradėjo skaityti.

„Trejų – pažinau raides, o ketverių metų jau skaičiau knygas. Mano senelis turėjo didelę biblioteką, imdavau pirmą pasitaikiusią knygą ir skaitydavau viską iš eilės. Prisiskaitydavau netgi to, ko ketverių metų vaikas dar neturėtų žinoti“, – pamena muzikos apžvalgininkas.

Nuo bendraklasių gaudavo į kaulus

Būdamas šešerių R. Zilnys žygiavo į mokyklą. Kaip pats sako, tuo metu buvo perskaitęs daug knygų ir išsprendęs nemažai matematikos uždavinių, todėl keblumų dažniausiai neklidavo. Sunkiausi jam buvo du dalykai – dailė bei kūno kultūra.

„Buvau nepopuliarus vaikas, o sporte tiesiog beviltiškas. Mama į galvą buvo įkalusi nebėgti iš pamokų ir neduoti nusirašyti testo metu, nes visi vaikai turi spręsti patys. Ji sakė, jei aš padėsiu – patys neišmoks ir pakenks sau. Gaudavau nuo bendraklasių į kaulus, dėl to išgyvendavau, tačiau turėjau nuostatas ir principus, pagal kuriuos gyvenau. Mane auklėjo griežtai“, – kalba žurnalistas.

R. Zilnys mena mėgęs kalbėti – mokykloje jam suteikdavo 10 min. papasakoti istoriją bendraklasiams. Vis dėlto kartais pasakydavo ir tokių dalykų, kuriuos vertėjo nutylėti: „Pamenu, kad kalbėjau apie Černobylio atominę elektrinę. Mano senelis buvo Kauno teritorinės statybos „Tresto“ vadovas ir žinojo tuos dalykus, apie kuriuos kiti tikriausiai nebuvo girdėję. Tuo metu žmonės nenutuokė, kas vyksta Černobylyje. Senelis mums pranešė, kas įvyko, o man labiausiai įsiminė jo anekdotas apie pagranduką ir nuplikusį ežiuką. Aš, aišku, perpasakojau vaikams. Kai tėvai sužinojo, buvo sunerimę, kad į namus neįsiveržtų KGB.“

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, žurnalistas sako atkreipęs dėmesį į tai, apie ką visuomenė mažai kalbėjo arba ko išvis nepastebėjo. Be to, R. Zilnio šeima tuo metu gyveno itin sunkiai – teko avėti suplyšusius batus, maitintis tik duona su druska.

„Labai staigiai visuomenė susisluoksniavo. SSRS žmonių materialinė gerovė buvo skirtinga – vieni turėjo daugiau pinigų, kiti – mažiau, tačiau buvo sukurta graži iliuzija, kad visi gyvena vienodai. Atgavus nepriklausomybę, klasėje atsirado vaikų, kurie neturėjo maisto, tačiau buvo ir tokių, kurie su tėvais vykdavo atostogauti į Afriką. Mes gyvenome skurdžiai: žiemą vaikščiojau kiaurais sportbačiais, kartais namie tebūdavo kepalas duonos, jei suvalgydavau, gaudavau velnių, nes nelikdavo kitiems. Mums buvo užsukę dujas, tėvai pusę metų gamino ant elektrinės plytelės“, – pasakoja muzikos apžvalgininkas.  

Veikla, sunkiai derinama su harmoningu gyvenimu

Paauglystėje R. Zilniui kompaniją palaikė muzika, kuri tapo didele gyvenimo dalimi, o vėliau iš pomėgio peraugo ir į pirmąjį darbą radijuje bei dabartinę karjerą.

„Muzika buvo užuovėja nuo negandų. Kai atsirado radijo stotys, skambindavau į viktorinas, daug žinojau, tad laimėdavau. Kai, būdamas 13 metų, maždaug 50-ą kartą gavau prizą, mane pasikvietė užsukti į radiją. Atlikau keletą užduočių, pasiūlė pravesti laidą, o 14 metų ten įsidarbinau, uždirbau pirmuosius pinigus. Po metų gavau pasiūlymą rašyti straipsnius“, – apie karjerą kalbą žurnalistas.

2000 m. R. Zilnys iš Kauno persikėlė į Vilnių. Čia jis pradėjo bendrauti su populiariais šalies bei pasaulio atlikėjais, ėmė interviu, kurie pasiekė ne tik Lietuvos spaudą. Kaip pats sako, pirmieji pokalbiai leido suprasti, kad garsūs asmenys – lygiai tokie patys žmonės, kaip ir mes.

Nuolatinis darbas bei bemiegės naktys kiša koją šeiminiam gyvenimui: „Šis darbas turi privalumų ir trūkumų. Trūkumas – 250 vakarų per metus nebūnu namie, šeima nuo to kenčia. Tačiau mano žmona neįtikėtina, nors manęs nuolat nėra namie. Žurnalistika – veikla, kuri sunkiai dera su harmoningu asmeniniu gyvenimu, nebent turi žmogų iš tos pačios srities, kuris tave supranta.“

R. Zilnys, tapęs nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos komisijos pirmininku, sulaukia dar daugiau dėmesio, žmonės prašo kartu nusifotografuoti. Nors šlovę priima nenoriai, mano, kad kiekvieno istorija įdomi bei ypatinga.

„Žvilgsnių ir kvietimų dalyvauti renginiuose, mokymuose ar konferencijose sulaukiau po pasirodymo nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos komisijoje. Taip pat tikiu tokia taisykle: dirbk vienoje srityje 10 tūkst. valandų – pirmiausia, pats įgysi žinių, o vėliau tavo darbą pastebės žmonės. Natūralu – 20 metų darau tą patį, todėl aplinkiniai atkreipė dėmesį, nors nemanau, kad užsiimu išskirtine veikla. Tačiau televizija Lietuvoje daro stebuklus – žmonės tave atpažįsta“, – pasakoja žurnalistas.

Be to, priduria R. Zilnys, pradėjus karjerą nebuvo interneto, nebuvo tokio ryšio su žmonėmis, koks yra dabar, todėl jis niekada negalvojo, kad jo darbas kažkam toks įdomus: „Žinoma, man smagu, tačiau dažniau nejauku ir baisu, pavyzdžiui, kai aplinkiniai prašo nusifotografuoti. Tai nėra arogancija, tiesiog, mano nuomone, kiekvienas žmogus yra kažkuo ypatingas ir gali papasakoti įdomią istoriją.“

Daugiau - laidos „GImę tą pačią dieną“ įraše.