Joks kitas susitikimas aplinkosaugos klausimais dar nėra sulaukęs tiek dėmesio, kiek vykstanti Jungtinių Tautų Klimato kaitos konferencija, tačiau ekspertai teigia, kad, net jei visi įgyvendintų tai, ką pažadėjo, iki šimtmečio pabaigos metinė temperatūra planetoje vis vien pakiltų daugiau kaip 2 °C – tai riba, kai dramatiškų gamtinių pokyčių tikimybė būtų mažiausia. Be to, nors manoma, kad per šią savaitę susitarimas greičiausiai bus pasiektas, galimas daiktas, jis bus kompromisinis ir ambicijas teks mažinti – užuot kalbėjus apie nulines šiltnamio dujų emisijas iki šimtmečio vidurio, tekste gali likti tik aptakūs pažadai.
Pažadinta viltis, kad šiemet viskas bus kitaip
Paskutinę lapkričio dieną Paryžius vėl buvo pasaulio žiniasklaidos dėmesio centre. Praėjus vos porai savaičių po teroro išpuolių, Le Buržė rajone, šiaurinėje miesto dalyje, apie 150 pasaulio lyderių – nuo mažiausių Ramiojo vandenyno salų iki Kinijos ir Amerikos vadovų – tylos minute pagerbė aukas ir pradėjo gerą pusdienį trukusį pasisakymų maratoną.
Visų jų lūpose skambėjo panašūs žodžiai: drąsa, iššūkis, planeta, klimato kaita ir atsakomybė. Jungtinių Tautų (JT) generalinis sekretorius kvietė ieškoti kompromiso ir, jei prireiks, būti lankstiems. Po nepavykusių ankstesnių panašių susitikimų, ypač po 2009 m. Kopenhagoje žlugusių derybų, tokia jų demonstruojama vienybė pažadino viltį, kad šiemet viskas bus kitaip.
Sakoma, kad joks kitas susitikimas aplinkosaugos klausimais dar nėra sulaukęs tiek dėmesio, kiek ši JT Klimato kaitos konferencija, biurokratų žargonu vadinama tiesiog COP21. Kai kurie stebėtojai teigia, kad prie to prisidėjo ir išaugusi įtampa dėl aštrėjančio konflikto Sirijoje. Be to, vis daugiau žmonių pasaulyje įsitikina, kad klimato kaitos grėsmė yra reali.
Pradėdamas derybas, Prancūzijos prezidentas Francois Hollande`as savo kalboje susitarimą dėl klimato kaitos pavadino gyvybės klausimu ir pažymėjo, kad ateities kartoms turime palikti ne tik taikią, bet ir gyvą, gyvenamą planetą.
Finansinis argumentas vis mažiau svarbus
JAV prezidentas Barackas Obama susitikimą pavadino lūžio tašku. Jis susirinkusiuosius patikino, kad jo šalis, kaip antra didžiausia atmosferos teršėja pasaulyje, savo atsakomybę spręsti šią problemą jaučia.
O didžiausios pasaulio teršėjos – Kinijos vadovas priminė seną besivystančių šalių nuogąstavimą, kad kova su klimato kaita neturėtų atimti iš jų teisėto siekio mažinti skurdą ir kelti pragyvenimo lygį. Panašiai kalbėjo ir Indijos prezidentas – jis pažymėjo, kad, degindamos taršų kurą, klimato kaitą sukėlė išsivysčiusios šalys, todėl, sprendžiant šią problemą, jos ir turėtų prisiimti didesnę atsakomybę, ypač finansinę.
Yra teigiančių, kad pastaraisiais metais atsinaujinančioji energetika taip atpigo, kad šis argumentas dabar turi kur kas mažesnį svorį.
Pasak apžvalgininkų, būtent nuo šių trijų šalių priklauso, ar pasaulio bendruomenei iš tikrųjų pavyks sustabdyti nenumaldomai augančius šiltnamio dujų išmetimus ir taip stabilizuoti klimatą. Ne tik todėl, kad joms tenka atmosferos taršos liūto dalis, bet ir todėl, kad praeityje dėl įvairių priežasčių jos nesutiko prisijungti prie panašių tarptautinių iniciatyvų.
Iki 2020 m. galiojantis Kioto protokolas dėl klimato kaitos laikomas nesėkme, nes jį ratifikavo tik ES, Australija ir kelios kitos valstybės. JAV prie jo neprisijungė, o Kinijai ir Indijai, kaip ir kitoms besivystančioms šalims, įsipareigojimai buvo neprivalomi.
Sakoma, kad Paryžiaus susitikimo atmosfera geresnė dar ir dėl to, kad šįkart taršos mažinimo ir prisitaikymo prie klimato kaitos planus galėjo pateikti pačios šalys. Anksčiau jie buvo, kaip sakoma, nuleidžiami iš viršaus.
Nepaisant to, ekspertai teigia, kad, net jei visi per sutartą laikotarpį įgyvendintų tai, ką pažadėjo, iki šimtmečio pabaigos metinė temperatūra planetoje vis vien pakiltų daugiau kaip 2 °C, kurie yra riba, kai, pasak mokslininkų, dramatiškų gamtinių pokyčių tikimybė būtų mažiausia.
Nutarimuose gali likti tik aptakūs pažadai
Gruodžio 4 d. Paryžiuje, prie įėjimo į pastatą, kuriame vyksta derybos, nevyriausybinių organizacijų aktyvistai, sugulę ant žemės, reikalavo teisingumo ir nepamiršti pasaulio skurdžiausiųjų, kurie labiau pažeidžiami dėl klimato kaitos.
Ramiojo vandenyno salų gyventojai jau jaučia skaudžias klimato kaitos pasekmes dėl kylančio vandenyno lygio, audrų ir potvynių, todėl perspėja, kad siekis stabdyti klimato atšilimą 2 °C yra nepakankamas, ir ragina siekti 1,5 °C. Kai kurie jų jau ieško, kur persikelti gyventi, kai vandenynas visiškai pasiglemš jų salas.
Koks turėtų būti bendras ilgalaikis tikslas, teisiškai įpareigojantis ar ne ir kas bei kaip turėtų finansuoti švaresnę energetiką, prisitaikymo prie klimato kaitos priemones ir kompensacijas skurdžiausioms šalims – tokie sunkiausi derybų klausimai. Nesutarimai dėl to egzistuoja ne tik tarp turtingų ir skurdžių šalių, bet ir tarp ES ir JAV.
Susitikimui įpusėjus, gruodžio 4 d. paviešintame juodraštiniame dokumento variante dar buvo labai daug laužtinių skliaustų su galimomis formuluotėmis.
Derybas stebinčios nevyriausybinės organizacijos sako, kad, prie teksto sėdus aplinkos ministrams, per ateinančią savaitę susitarimas greičiausiai bus pasiektas. Tačiau, galimas daiktas, jis bus kompromisinis ir ambicijas teks mažinti. Užuot kalbėjus apie nulines šiltnamio dujų emisijas iki šimtmečio vidurio, tekste gali likti tik aptakus pažadas pertvarkyti energetiką ir panašiai.
Klausantis skambių diplomatų kalbų apie būtinybę gelbėti pasaulį, gali kilti pagrįstas klausimas – kas iš to mums? Atsakymas paprastas ir kartu sudėtingas: Paryžiuje priimti sprendimai ne rytoj, bet artimiausioje ateityje nulems, iš ko bus gaminama elektra, kuo šildysime savo namus, kokiu transportu keliausime, ką valgysime ir kokia bus tikimybė, kad mūsų kraštą alins potvyniai, audros ir sausros.
