Jau netrukus vienas ilgaamžiškiausių ir ryškiausių Lietuvos vaikų ir moksleivių muzikinių konkursų „Dainų dainelė“ pasieks kulminaciją – birželio 7 d. finalinis laureatų koncertas vyks Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT). Šiemet projekto vedėjų komandoje ypatingas duetas: vyras ir žmona Ignas Andriukevičius bei Sandra Lebrikaitė, kuriems „Dainų dainelė“ tapo ne tik profesiniu iššūkiu, bet ir jautria patirtimi šalia jaunųjų Lietuvos talentų, skelbiama LRT pranešime žiniasklaidai.
Tiesioginis eteris – mokykla abiem
Sandros teigimu, nors renginių vedimo patirties ji jau turėjo, televizija pasirodė esanti visai kitokia erdvė. Čia svarbu ne tik tekstas ar buvimas scenoje, bet ir kameros, ritmas, partnerio pajautimas, gebėjimas reaguoti čia ir dabar. Ji sako, kad per sezoną išmoko daugybę televizijos darbo subtilybių – nuo žvilgsnio į kamerą iki tikslaus momento, kada perimti mikrofoną ar reaguoti į partnerio tekstą.
„Neseniai žiūrėjau vieną iš pirmųjų laidų ir galvojau: negaliu patikėti, kiek daug išmokau. Tokie, atrodo, elementarūs dalykai: tiksliai žiūrėti į kamerą, žinoti, kada Ignas baigė savo tekstą, kada paimti mikrofoną. Žiūrovas gal to ir nepastebi, bet aš pati jaučiuosi labai daug išmokusi. Visa komanda padėjo – patardavo, kaip susižymėti tekstą, į ką atkreipti dėmesį. Atrodo, kad per šias laidas turėjau geriausius vedėjų kursus“, – sako Sandra.
Ignas pripažįsta, kad šįkart jo vaidmuo scenoje taip pat buvo kitoks nei įprastai. Vedant kartu su žmona teko rūpintis ne tik savo dalimi, bet ir bendru jųdviejų vaizdu.
„Jeigu iki šiol ką nors vesdavau, labiau rūpindavausi savo tekstu, savo dalimi scenoje, suprasdamas, kad partneris padarys savąją. Šį kartą norėjosi matyti bendrą mūsų abiejų vaizdą – kaip mes atrodysime kartu, kaip pasiskirstysime pagal logiką, norus ar nenorus. Pirmiausia norėjau suprasti visumą, o tada jau viską skaidyti mažesniais gabaliukais“, – pasakoja Ignas.
Vyras ir žmona scenoje: daugiau saugumo
Vedėjai neslepia – darbas kartu tiesioginiame eteryje galėjo tapti ir išbandymu, tačiau abiem jis suteikė daugiau pasitikėjimo. Sandra sako, kad šalia Igno jautėsi saugiau.
„Man labai patiko dirbti su Ignu. Jaučiausi saugesnė, nes žinojau, kad jam rūpi, jog ir man viskas būtų gerai. Tai buvo pliusas, kad esame šeima ir kartu dirbame. Nežinau, gal Ignui kitaip, bet man tai tikrai padėjo“, – sako Sandra.
Ignas šypsosi, kad artimas ryšys leido scenoje būti spontaniškesniems. Jis kartais specialiai nepasakydavo Sandrai, ko ketina paklausti ne pagal scenarijų, nes norėdavo tikros, nesurepetuotos reakcijos.
„Kartais net nesakydavau Sandrai, ko jos paklausiu ne pagal scenarijų, nes norėjau matyti tikras jos išraiškas. Žinojau, kad jei ji ir pasimestų, vis tiek būtų gyva ir įdomu. Kartais surepetuoti dalykai tampa labai nuspėjami, o čia norėjosi tikrumo. Visada prisigalvodavau, kuo ją nustebinti, ir, tikiuosi, pavyko“, – pasakoja Ignas.
Svarbiausi scenoje – vaikai
Abu vedėjai pabrėžia, kad „Dainų dainelėje“ jų vaidmuo tik dalis didesnio paveikslo. Svarbiausi šiame konkurse – jaunieji atlikėjai, jų emocijos, jaudulys, pastangos ir džiaugsmas.
„Jeigu lydėdavau vaiką į sceną, visada pasakydavau ką nors padrąsinančio: kad jis labai gražiai atrodo, kad nuostabiai dainuos, kad viskas bus gerai, kad tik nusišypsotų. O kai vaikai pabaigoje sužinodavo rezultatus ir kai kurie nusimindavo, norėdavosi jiems parodyti, kad čia nėra pabaiga. Sakydavau, jog dabar mūsų darbas – balsuoti, kviesti klasę, mokytojus, kaimynus, kad visi palaikytų. Norėjau, kad jie nenuliūstų, nes pati žinau, ką reiškia stovėti scenoje“, – sako Sandra.
Ignas priduria, kad nuo pat pirmųjų laidų norėjo, jog konkursas vaikams neatrodytų šaltas ar pernelyg griežtas. Jam buvo svarbu, kad „Dainų dainelė“ išliktų draugiška ir palaikanti.
„Nuo pat pirmos laidos turėjau lūkestį, kad atliepsime vaikų poreikius ir nesukursime labai griežto akademinio konkurso, kur sėdi rimta komisija, visi susikaupę ir tik vertina, koks tu geras ar blogas. Norėjosi sukurti ryšį. Vaikams atvažiuoti, repetuoti, laukti, pasirodyti – tai didelis krūvis, ypač mažesniems. Mūsų tikslas buvo ne tik būti vedėjų zonoje, bet ir apskritai kurti bendrą konkurso nuotaiką“, – sako Ignas.
„Dainų dainelė“ – konkursas, kuriame auga ateities atlikėjai
Ignui „Dainų dainelė“ nėra nauja scena – jis vedęs šį konkursą ir anksčiau. Dabar matydamas jau užaugusius buvusius dalyvius, tapusius žinomais atlikėjais, jis jaučia ypatingą ryšį su jų muzikiniais keliais.
„Labai keistas jausmas, kai pamatai vaikus, kurie jau užaugo ir tapo žinomais atlikėjais. Tada viduje pagalvoji: taigi aš vedžiau tą konkursą, aš tave mačiau. Aišku, juokais galima sakyti, kad truputį juos saviniesi, bet yra toks jausmas – matėme, kaip tu augai šiame muzikiniame kelyje, o dabar žiūrėk, koks esi“, – sako Ignas.
Pasak jo, „Dainų dainelė“ yra daugiau nei dar vienas muzikinis projektas. Tai ilgametė tradicija, kuri laikosi ne dėl trumpalaikio populiarumo, o dėl gilesnės prasmės.
„Atrodo, kad aplink šį konkursą limpa visi kiti konkursai. Jis kaip konstanta – tiesi linija, aplink kurią atsiranda mažesni konkursai. Jie gali būti populiaresni, trumpam sublizgėti ir atsitraukti, o „Dainų dainelė“ kaip prasidėjo prieš dešimtmečius, taip sėkmingai eina toliau. Iš esmės – tai mūsų jaunimas ir ateitis“, – sako Ignas.
Sandra priduria, kad šiame konkurse matyti ne tik vaikų balsai, bet ir didžiulis mokytojų, tėvų, vadovų darbas. Pasak jos, „Dainų dainelė“ aiškiai parodo, kaip Lietuvoje keičiasi muzikinis ugdymas.
„Atrodo, kad „Dainų dainelė“ labai gerai atspindi neformalųjį muzikinį ugdymą Lietuvoje. Juk ne šešerių metų vaikas pats sugalvoja, kaip jis atrodys scenoje. Matyti visa komanda: tėvai, mokytojai, vadovai. Žmonės sako, kad kai pasibaigia viena „Dainų dainelė“, jie jau pradeda ruoštis kitai. Vadinasi, dveji metai tampa pasiruošimu: galvojama apie kūrinius, pasirodymą, kas tiktų, kas netiktų. Šiemet mačiau gražių, šiuolaikiškų, modernių pasirodymų – net liaudies dainos paverčiamos nuostabiais sceniniais kūriniais“, – sako Sandra.
Finalas LNOBT: svajonės išsipildymas jauniesiems atlikėjams
Artėjantis finalas LNOBT vedėjams kelia ypatingą jausmą. Sandra sako labai laukianti šio vakaro, nes daugeliui vaikų pasirodymas tokioje scenoje taps svajonės išsipildymu.
„Labai laukiu. Man atrodo, kad „Dainų dainelę“ atvesti į Operos ir baleto teatrą labai gražu. Daugeliui vaikų tai tikrai bus svajonės išsipildymas – orkestras, grupė, didelė, prestižinė salė. Oho“, – sako Sandra.
Ignas pripažįsta, kad finalo laukimas skiriasi nuo įprastų laidų filmavimo. Jam LNOBT scena siejasi su iškilmingu konkurso užbaigimu ir pasididžiavimu tuo, ką pavyko sukurti per visą sezoną.
„Vidinis jausmas yra kitoks, nei filmuojant laidas. Operos teatras – tai pabaigos koncertas, į kurį visi ateiname su pasididžiavimu. Tokiu lūkesčiu ir laukiu finalinio koncerto – jis bus ilgas, bet tikiu, kad labai vertingas, apžvelgiantis visą šių metų „Dainų dainelės“ konkursą“, – sako Ignas.
Finalininkams – palinkėjimas pasimėgauti scena
Prieš didįjį finalą Sandra jauniesiems atlikėjams linki nepamiršti, kad tokia patirtis gali tapti vienu gražiausių vaikystės prisiminimų.
„Nežinau, ar čia gali būti kokia nors techninė rekomendacija – tą labiau pasako mokytojai. Tik norėčiau visiems palinkėti pasimėgauti ir pabūti toje akimirkoje. Tai tikrai įsimins ilgam ir tikriausiai bus vienas gražiausių vaikystės prisiminimų“, – sako Sandra.
Ignas linki finalininkams į didžiąją sceną žengti su džiaugsmu, bet be per didelės įtampos.
„Linkėčiau neįsitempti. Tegul tai būna vienas iš pasirodymų didžiosiose scenose, gera repeticija prieš ateities didžiuosius koncertus. Ateikime į sceną, pasidžiaukime, padarykime taip, kaip visi suplanavome ir surepetavome“, – sako Ignas.
„Dainų dainelės 2026“ finalinis laureatų koncertas vyks birželio 7 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.
