Šiandien pasitikrinau – praėjo lygiai treji metai, kai išėjo mano straipsnis apie švietimą – piktas, su milžiniška meile. Kalbėjau apie susiklosčiusią konfrontacijos kultūrą – apie didžiulį susipriešinimą tarp „jų“ – švietimo valdininkų – ir „mūsų“ – mokytojų.
Kiek daug vilties buvo tame straipsnyje, kiek naivaus tikėjimo, kad jei mes susikalbėsime, jei dirbsime vieningai, jei pasistengsime, visos švietimo problemos tiesiog akyse ims nykti.
Kad atsiras susitarimai, atsiras tvarka, atsiras bendras supratimas, tikslai ir viskas pajudės į priekį…
Ir taip ėmiausi darbo. Kartu su kitais Matematikos mokytojų asociacijos nariais ieškojome kontakto su Nacionaline švietimo agentūra (NŠA), kalbėjomės, įrodinėjome, prašėme, įtikinėjome. Ir, rodos, buvom suprasti. Ir, rodos, buvo kalbamasi, deramasi, mums šypsojosi, plekšnojo per
petį, žarstė komplimentus. Mes buvome laimingi. Va, dabar tai bus – reikia tik būti geranoriškiems, reikia padėti ir šviesus rytojus ranka pasiekiamas. Ir mes dirbome, tvarkėme, ruošėme…
NŠA teigimu, tai slenkstinis lygis, tačiau taip mano tik 1,7 proc. mokytojų, o net 46,3 proc. teigia, kad aukštesnysis!!!!!!
O, palaimintas naivume! Dar ir dabar man sunku patikėti tuo, kas įvyko. Yra tokia liaudies patarlė – išdūrė kaip mergą su trečiu vaiku. Tai štai, su visa savo gyvenimo patirtimi, su visais daktarų ir ekspertų diplomais aš ir tapau ta merga.
Taip pat skaitykite
Ta merga tapome mes visi – visa matematikos mokytojų bendruomenė. Tai kas gi atsitiko?
Mes bandėme spręsti sisteminę problemą – egzamino užduočių netolygumo, kasmet kylančių skandalų viena iš pagrindinių priežasčių yra susitarimų trūkumas. Tiesiog aiškiai apibrėžkime paprastus dalykus – kas yra slenkstinio ar aukštesniojo lygio uždavinys, kaip vertinsime, kaip skaitome programą – tiesiogiai ar tarp eilučių, ir ginčų taps kur kas mažiau.
Jei visi iš anksto vienodai supras reikalavimus, jei mokytojai turės labai aiškias gaires, kuriomis remsis rengdami vaikus egzaminui, jei užduočių rengėjai remsis tomis pačiomis gairėmis rengdami užduotį – galų gale įsivyraus tarpusavio supratimas ir ramybė. Tiesiog reikia parengti atitinkamus dokumentus, išdiskutuoti juos su mokytojų bendruomene, susitarti ir tų susitarimų laikytis. Paprasta, sakysit?
Tai štai, su visa savo gyvenimo patirtimi, su visais daktarų ir ekspertų diplomais aš ir tapau ta merga. Ta merga tapome mes visi – visa matematikos mokytojų bendruomenė.
Ir mes taip manėm. Išsireikalavom, kad pagrindiniai dokumentai – slenkstinio lygio aprašas ir vertinimo gairės – būtų ruošiami, patys juos parengėme, organizavome mokytojų apklausas, diskutavome, derinome, tvarkėme ir valio – turime! NŠA nusileido, sutiko, leido tai padaryti, maža to – dar ir pinigų mums už tai sumokėjo (mokesčių mokėtojai, sukluskite), NŠA vadovas suraitė parašą, paskelbė NŠA svetainėje. Ko daugiau, rodos, galim norėti? Ir jau kitą dieną įvairūs NŠA atstovai iš NŠA tribūnos pradėjo trimituoti – tai ne dokumentai, jais remtis nebūtina ir nesiremsime. „Juodraštis“, – vakar Seimo Švietimo ir mokslo komiteto posėdyje įvardijo NŠA vadovas.
Bėga metai, o mes stovime toje pačioje vietoje. Iš egzamino galite tikėtis bet ko. Mes nežinome, kas yra tas slenkstinis lygis.
Nesu teisininkė – nežinau, kaip ten juridiškai tiksliai turėtų būti. Bet esu tikra – dokumento statusas nėra toks svarbus, koks svarbus yra susitarimas. Jei mes turime susitarimą, kurio visi vienodai laikomės, – koks skirtumas tas popierius.
Taigi, mieli mokytojai, kurie eilinį kartą buvot apgauti, kurie pildėt tas mūsų anketas, teikėt pasiūlymus, analizavot programą, – niekas nesikeičia. Bėga metai, o mes stovime toje pačioje vietoje. Iš egzamino galite tikėtis bet ko. Mes nežinome, kas yra tas slenkstinis lygis.
Taip pat skaitykite
Štai šių metų VBE2 A lygio 12.1. uždavinio vertinimas – NŠA teigimu, tai slenkstinis lygis, tačiau taip mano tik 1,7 proc. mokytojų, o net 46,3 proc. teigia kad aukštesnysis !!!!!!
Gal netvarka tam ir reikalinga, kad galima būtų nuolat manipuliuoti tenkinant politinius užsakymus?
Ir nors NŠA atstovas viešo pristatymo metu, dar net nežinodamas apklausos rezultatų, tik matydamas, kad duomenys renkami, mūsų apklausas išvadino nevalidžiomis, teisybė akis bado – kaip galima tikėtis, kad visi panašiai vertinsime užduoties sudėtingumą, kai nėra jokių bendrų susitarimų?
Jei mūsų apklausos nevalidžios – darykite savo. Aiškinkitės, analizuokite. Dirbkite. Aiškiai matomos sisteminės problemos. Problemos, užprogramuojančios kasmetinius skandalus, užprogramuojančios manipuliacijas su balų pridėjimais, kartelės kilnojimu aukštyn žemyn. Moksleivių rezultatai nepalyginami, vienais metais 100 gavęs moksleivis gali būti kur kas silpnesnis už kitais metais gavusį 70 – ir abu gali pretenduoti į tą pačią valstybės finansuojamą vietą. Kaip Jūs galite tikėtis kitokio rezultato, jei nedarote nieko, kad jis atsirastų?
Paminėjau tik vieną sisteminę problemą – jų yra daugybė. Bet didžiausia sisteminė problema – NŠA. Dabar, turėdama jau ne vienerių metų „bendradarbiavimo“ su šia institucija patirtį, galiu drąsiai pasakyti – jaučiuosi visiškai bejėgė. Nesvarbu, kad už manęs stovi šimtai mokytojų, kad esu Matematikos mokytojų asociacijos prezidentė, matematikos mokomojo dalyko tarybos pirmininkė, esu bejėgė. Nes niekaip negaliu prasimušti per tą muilo debesį, kuris užgulęs NŠA rūmus. Kad ir kokia opi būtų problema, kad ir koks reikalingas būtų sprendimas, kad ir kiek stengčiausi, eikvočiau savo laiką, eikvočiau mokytojų laiką, daryčiau apklausas, važinėčiau, kalbėčiausi, rinkčiau dokumentus ir įrodymus – nieko negaliu padaryti. Muilo debesys auga ir tirštėja. Ir makaronų kiekis ant mano ausų tampa nebepakeliamas.
Ir vienintelė kylanti mintis yra ši – jei neįmanoma išmušti aiškios tvarkos, susitarimų ir taisyklių, gal tai nenaudinga? Gal netvarka tam ir reikalinga, kad galima būtų nuolat manipuliuoti tenkinant politinius užsakymus?
