Tėvams natūralu norėti apsaugoti vaiką nuo draugų, kurie, jų akimis, daro blogą įtaką. Tačiau draugystes draudžiantis auklėjimas gali ne tik nepadėti, bet ir turėti priešingą poveikį. Mykolo Romerio universiteto profesorės Godos Kaniušonytės tyrimai rodo, kad berniukams toks tėvų kišimasis gali būti susijęs net su didesniu probleminiu elgesiu.
G. Kaniušonytė vaikų draugystėmis susidomėjo tyrinėdama santykius su tėvais. Vėliau kartu su JAV Floridos valstijos Atlanto universiteto kolegomis ėmė nagrinėti, kaip tėvų elgesys susijęs su vaikų santykiais su bendraamžiais.
„Santykiai su tėvais yra vieni kertinių santykių, kurie formuoja žmogų ir jo asmenybę. Natūraliai kilo klausimas, kokie dar santykiai augant tampa svarbūs. Aišku, svarbūs santykiai su draugais“, – pasakoja profesorė.
Plačiau – garso įraše:
Tyrėjai išskyrė kelis būdus, kuriais tėvai gali veikti vaikų draugystes.
„Yra draugysčių draudimas: „Man nepatinka tavo draugas, nebedraugauk su juo, nebesusitikinėk, nebegali jo pasikviesti į namus.“ Kitas būdas – palaikyti tam tikras draugystes, skatinti užsiimti veikla, kurioje, mūsų manymu, yra geresnė kompanija. Dar yra bandymas nukreipti draugystes – vienas draugas nepatinka, o kitas patinka“, – aiškina G. Kaniušonytė.
Dažniausiai tokį elgesį lemia noras apsaugoti vaiką. Jei jis pradeda elgtis problemiškai, tėvai gali manyti, kad dėl to kalta jo kompanija. Tačiau tyrimo rezultatai tokios strategijos nepagrindžia.
„Mūsų tyrimai rodo, kad draugysčių draudimas yra pats pavojingiausias. Jis neužkerta kelio probleminiam elgesiui, o berniukų atveju netgi jį padidina“, – sako profesorė.
Kišimasis gali pakenkti vaiko socialiniam statusui
Tėvų noras kontroliuoti vaikų santykius nėra naujas. Keitėsi tik būdai – nuo sprendimų, su kuo vaikas tuoksis, iki griežtos psichologinės kontrolės ar fizinių bausmių.
„Tėvystės praktikos nuolat keičiasi ir dabar vis atrandame, kas veikia, o kas neveikia. Lygiai tas pats ir su draugysčių draudimu – yra kitų būdų. Reikia kalbėtis su vaiku, ugdyti jo vertybes, mokyti jį pačiam pasirinkti, kad nereikėtų kažko drausti. Juk draudžiamas vaisius saldžiausias“, – sako G. Kaniušonytė.
Vis dėlto tai nereiškia, kad tėvai turėtų atsitraukti nuo vaikų santykių bet kokiomis aplinkybėmis.
„Jeigu kažkas tiesiogiai kelia grėsmę, reketuoja, tyčiojasi ar smurtauja, be abejo, tai reikia nutraukti. Kaip ir bet kokį patyčių ar smurto aktą“, – pabrėžia profesorė.
Tačiau kai grėsmė nėra akivaizdi, prieš draudžiant draugystę verta pirmiausia suprasti patį vaiką. Jei jis pradėjo elgtis problemiškai, nebūtinai dėl to kalta jo kompanija.
„Prieš iš karto puolant drausti vaiko socialinį gyvenimą reikėtų paklausti: kas gi su tuo vaiku yra? Kodėl jis pasirinko tokią kompaniją? Gal ta kompanija visiškai niekuo dėta? Drausdami vien iš nuojautos, kad kažkas yra šiek tiek negerai, galime padaryti dar blogiau“, – sako G. Kaniušonytė.
Nutraukus vieną draugystę nebūtinai atsiras kita. Ypač vaikui, kuris neturi didelio draugų rato, toks sprendimas gali reikšti ir vietos bendraamžių grupėje praradimą.
„Nėra garantijos, kad nutraukus draugystę vaikas susiras tinkamesnį draugą. Taip pat galima pakenkti jo socialiniam statusui. Jis ne tik praras draugą, bet gali prarasti visą grupę ar būti mažiau mėgstamas“, – aiškina pašnekovė.
Vienos draugystės svarba vaikui gali būti itin didelė.
„Ta viena draugystė, net jeigu nėra kažkokia tobula, yra beprotiškai svarbi šiame raidos periode. Būtent draugystėse vaikai išmoksta socialinių taisyklių, būdų, kaip naviguoti santykiuose. Todėl vienintelio draugo praradimas gali atnešti dar didesnių problemų, nei buvimas su nebūtinai pačiu geriausiu draugu“, – sako G. Kaniušonytė.
Tyrimo duomenys rodo ir kitą sąsają: kuo labiau mamos kišasi į vaikų draugystes, tuo didesnis gali būti jų atstūmimas tarp bendraamžių, ypač klasėje.
Draugystės išyra dėl artumo trūkumo
Tyrime dalyvavo beveik 400 Lietuvos mokinių. Vaikų buvo klausiama apie santykius su mamomis, draugais ir kitus gyvenimo aspektus. Apie tėčius šiame tyrimo etape neklausta dėl metodologinių priežasčių – atskirai klausiant apie abu tėvus, anketa būtų gerokai ilgesnė, o tai galėtų paveikti atsakymų patikimumą.
„Priėmėme metodologinį sprendimą klausti tik apie mamas, nes ankstesni tyrimai rodo, kad jos vis dėlto turi didesnę įtaką vaiko gyvenimui, be kita ko, todėl, kad praleidžia su vaikais daugiau laiko“, – nurodo G. Kaniušonytė.
Mamos nepritarimas vaiko draugystei gali veikti ir tada, kai niekas jos tiesiogiai nedraudžia. Pakanka, kad draugas namuose pasijustų nepageidaujamas.
„Jeigu mamos pradeda reikšti nepasitenkinimą ar nemėgimą draugui, jis galbūt pradeda jaustis nepageidaujamas namuose, jį ne taip maloniai priima. O gal ir pats vaikas sąmoningai ar nesąmoningai pradeda nuo jo atsitraukti – nebekviesti į svečius, neiti pas jį. Tai silpnina draugystės kokybę, socialinį palaikymą. Draugas pradeda jausti, kad nebėra to artumo, nebėra palaikymo, ir tai veda prie draugystės nutrūkimo“, – aiškina G. Kaniušonytė.
Kituose mokslininkų tyrimuose paaiškėjo, kad draugystės nutrūkimą labiau prognozuoja ne konfliktai, o sumažėjęs artumas ir socialinis palaikymas.
„Draugai tarpusavyje gali pyktis, konfliktuoti, bet jeigu tuo pačiu metu jie turi didelį artumą ir palaikymą, draugystė išlieka. Ir taip pat jie gali visiškai nesipykti, bet jeigu nėra to artumo, draugystė nutrūksta“, – sako profesorė.
Gali elgtis priešingai
Tėvų įtaka nesibaigia ir vaikui pasiekus paauglystę. Kai kuriais atvejais draugystės draudimas berniukams gali sukelti priešingą reakciją – norą dar labiau priešintis.
„Vaikas gali pradėti ne galvoti: „Gerai, mama, nesusitiksiu su tuo draugu“, bet maištaudamas susitikinėti net daugiau. Paauglystėje kai kuriems vaikams pasireiškia maištingas periodas: jeigu kažkas kažką draudžia, aš darysiu priešingai“, – aiškina profesorė.
Tad jei vaiko draugystė tėvams kelia nerimą, pirmiausia verta kalbėti ne apie tai, koks yra jo draugas, o apie paties vaiko patirtį.
„Užuot sakius: „Man nepatinka tavo draugas, nedraugauk su juo“, reikėtų kalbėti apie elgesį, kuris kelia nerimą. Pasakyti: „Aš matau, kad tu taip jautiesi, taip elgiesi, ir man atrodo, kad tave tai skaudina. Kaip tau atrodo?“ Galbūt vaikas pats prieis prie tokios išvados“, – pataria G. Kaniušonytė.
Dar prieš atsirandant konkrečiai problemai verta su vaikais kalbėtis apie tai, kas yra geras santykis ir geras draugas, ir visa tai rodyti savo pavyzdžiu, priduria ji. Taip pat nebijoti pažinti vaikų draugų – pasikviesti juos į namus, pasikalbėti, kartu ką nors nuveikti.
Parengė Ignas Ramanauskas
