„Medikai operuoja net vykstant bombardavimams. Jie krenta ant žemės, susirenka įrankius ir dirba toliau“, – pasakoja slaugytoja Vaiva Jankienė. Kartu su vaikų chirurgu Benediktu Jonuška ji atvirai kalba apie slaugytojo profesijos realybę – fizinį ir emocinį krūvį, sprendimų atsakomybę bei darbą situacijose, kuriose riba tarp gyvybės ir mirties yra itin trapi. Daug laiko Ukrainoje „Blue/Yellow“ misijose praleidžianti slaugytoja dalijasi ir karo medikų kasdienybe, kurioje rytojus nėra pažadėtas, rašoma „Užeikite kas laukiate“ laidos pranešime žiniasklaidai.
– Ar tiesa, kad slaugytojo darbas yra fizinis darbas?
– Iš esmės tai yra tiesa. Stebėdavau, kiek žingsnių nueidavau vienos darbo pamainos metu – apie 12 tūkst., kartais ir daugiau. Slaugytojo darbas tikrai reikalauja fizinio pasirengimo tam, kad galėtum ilgai išstovėti, atlikti tam tikrus judesius, kai tau reikia
atsitūpti, pasilenkti, atsiklaupti – fizinės ištvermės slaugytojo darbas tikrai reikalauja. Mes turėtume naudoti pakėlimo priemones, kurių šiais laikais yra labai daug, bet, deja, ne visur jos yra naudojamos, todėl kartais tenka pakilnoti ir sunkesnius dalykus nei nustatyta normose.
– Ar tiesa, kad slaugytojai nepriima sprendimų?
– Labai nemėgstu šio mito, tačiau jame yra tiesos, bent jau pas mus, Lietuvoje. Slauga stipriai vystosi ir dideliais žingsniais einame prie to, kad slaugytojas taptų savarankišku specialistu. Anksčiau slaugytojas buvo nurodymų vykdytojas, dabar slaugytojas sprendimus gali priimti beveik savarankiškai.
Tikiuosi, kad ateityje galėsiu dirbti visiškai savarankiškai, tai teikia labai daug profesinio pasitenkinimo. Slaugytojų patirtis yra labai didelė, jų regėjimo laukas yra labai platus, tačiau čia nereikėtų lygintis, kas yra svarbesnis: paramedikas, medikas ar slaugytojas. Visi yra labai svarbūs ir visi turi savo funkcijas. Nė vienas nėra svarbesnis už kitą.
– Kokios situacijos darbe Jums yra pačios sudėtingiausios?
– Sunkiausios situacijos yra tos, kurios pasireiškia per gyvenimiškus aspektus: netektis, artimųjų emocijas. Profesija yra sudėtinga, nes tu turi labai glaudų santykį su žmogumi, tiek su pacientu, tiek su jo artimaisiais. Tam reikia ir žinių, ir supratimo, ir patirties, ir asmeninių savybių.
– Kaip Jūs nusprendėte prisidėti prie misijų Ukrainoje?
– Šiuo metu daugiau laiko praleidžiu Ukrainoje nei Lietuvoje. Esu medikų misijų koordinatorė, mano darbo dienos būna labai įvairios, paskutinį pusmetį užsiėmiau slaugytojų stažuotėmis. Stažuotėse mūsų medikai turėjo galimybę pažinti sužeistojo
kelią: nuo tada, kai jis yra sužeidžiamas iki reabilitacijos etapų. Lietuvoje mes neturime galimybės pažinti karo traumų, nesame su tuo susidūrę dėl labai gero mūsų gyvenimo. Mūsų medikai pasitikrino, kaip jaučiasi karo sąlygomis, pasitikrino, ar galėtų taip dirbti. Nemaža dalis po stažuotės sugrįžta į Ukrainą. Labai jais didžiuojuosi, jie yra tikras įrodymas ir pavyzdys. Kuo didesnį pasiruošusių karo sąlygomis dirbti medikų būrį turėsime, tuo mūsų bendruomenė bus saugesnė.
– Kur reiktų kreiptis medikams, norintiems išvykti į stažuotę Ukrainoje?
– Visada galima kreiptis į organizaciją „Blue/Yellow“. Norėčiau, kad mūsų būrį papildytų daugiau slaugytojų ir paramedikų, nes ukrainiečiai medikai sako, kad būtent jų labai trūksta.
– Su kokiomis problemomis dabar susiduria medikai, dirbantys Ukrainoje?
– Man dažnai tenka lankytis karo medicinos įstaigose, pafrontėse, visur užduodu šį klausimą ir visur gaunu tą patį atsakymą – mums trūksta rankų. Tokia yra karo realybė, nepanašu, kad jis baigsis, o rankų neatsiranda daugiau. Bet kokios priemonės, kurios yra teikiamos kaip parama, yra geros, nes poreikis yra didžiulis (...), tačiau yra dalykų, kurių net nežinome, kad gali reikėti. Pavyzdžiui, greitojo kraujo perpylimo sistemų. Lietuvoje tokių net neturime, nes nėra poreikio.
– Ar būnant ten susiduriate su pavojingomis situacijomis?
– Deja, bet susiduriame su labai sudėtingomis situacijomis. Šiame kare nėra jokių išimčių gydymo įstaigoms, net vaikų gydymo įstaigoms. Neseniai dalijausi vaizdo medžiaga, kurioje matosi, kaip 15 minučių nuo fronto esančioje įstaigoje medikai
operuoja net vykstant bombardavimams. Jie krenta ant žemės, susirenka įrankius ir dirba toliau – tai yra labai pavojinga.
Man yra tekę būti stabilizacijos punkte, kuris įrengtas šalia fronto, penki metrai po žeme. Priešui identifikuoti, kur yra tas punktas, nėra sunku, ir medikai kartais tampa karo įkaitais.
– Ar Jūsų darbe yra sėkmės istorijų?
– Taip, aš sėkme laikau paciento būklės pagerėjimą, net labai nežymų arba net suteikiant galimybę jam ramiai išeiti iš šio pasaulio – tai taip pat yra sėkmė. Jei pacientas kankinasi, o tu sugebi suteikti jam slaugą, kuri padeda išeiti oriai – tai yra tikrai sėkmė. Dabar mano sėkmės istorijos labiausiai siejasi su Ukraina ir jų yra nemažai. Įspūdingiausia istorija, kuri nebūtinai yra susijusi su manimi, įvyko Dnipre. Karys, kuriam buvo amputuotos kojos, įsidarbino į ligoninę psichologu. Jis pasitinka karius, kuriems buvo atlikta amputaciją, jis yra tikras talismanas, kuris suteikia pacientams pasitikėjimo ir vilties.
