Pacientų fizinis suvaržymas – žmogaus teisių pažeidimas ar neišvengiama būtinybė? Vienoje šalies psichiatrinėje atsidūrusi Giedrė tikina, kad ją diržais fiksavo prie lovos, nors ji esą nekėlė grėsmės nei sau, nei aplinkiniams. LRT.lt domisi, kokie fizinio suvaržymo būdai ir kokiais atvejais gali būti taikomi psichikos sveikatos centruose atsidūrusiems pacientams. Ar medicinos personalas kartais netaiko perteklinio suvaržymo, užuot paieškojęs humaniškesnės alternatyvos?
Giedrė: „Sakė, kad nesiskųsčiau, nes niekas manimi nepatikės“
Į LRT.lt redakciją kreipėsi jauna mergina Giedrė, kuri teigia, kad, prieš keletą metų besigydant vienoje šalies psichiatrijos ligoninių, ji patyrė nežmogišką elgesį iš medicinos personalo.
„Ilgą laiką apie tai tylėjau, bandžiau pamiršti, bet nepavyksta. Skausminga patirtis nuolat grįžta“, – apie patirtį psichinės sveikatos įstaigoje sako mergina.
Pasak Giedrės, jai yra diagnozuotas bipolinis sutrikimas, o į ligoninę ji tą kartą pateko būdama manijos būsenos.
„Traumavo tai, kad skyriuje man buvo daug kartų taikytas pririšimas prie lovos, kai aš grėsmės nekėliau nei sau, nei aplinkiniams. Kadangi tuo metu buvau manijos būsenos, tai buvau itin kalbi, gal per garsiai kalbėjau, atsišnekinėjau, todėl mane nuolat fiksavo prie lovos. Ne taip pasižiūrėsi – iš karto būsi surištas. Dar man sakydavo, kad niekam nesiskųsčiau, nes manimi vis tiek niekas nepatikės. Be to, iš manęs buvo atimtas mobilusis telefonas.
Lygiai tokios pačios būsenos esu atsidūrusi ir Ispanijos psichiatrinėje, bet ten manęs nerišo. Ten gydytojai su manimi kalbėdavo pakankamai ilgai, skirdavo medikamentų ir man pagerėdavo“, – patirtimi psichikos sveikatos gydymo įstaigose dalijosi Giedrė.
Fizinis paciento suvaržymas – aiškiai reglamentuotas
Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro direktorius gydytojas psichiatras Martynas Marcinkevičius LRT.lt teigia, kad visi psichiatrijoje taikomi principai, gydymo metodai Lietuvoje yra griežtai reglamentuoti.
„Fizinis paciento suvaržymas yra taikomas trimis būdais. Pirmasis metodas – sujaudinto, agresyvaus paciento suvaržymas rankomis. Labai trumpam galima tokį žmogų arba apkabinti, arba palaikyti už rankų.
Antrasis teisiškas ir dažniausiai taikomas suvaržymo būdas – fiksavimas diržais prie lovos. Diržai yra specialūs, jie negali sužeisti ar sukelti fizinio skausmo. Tikrai niekas žmogaus neriša su virvėmis. Be to, dažniausiai fiksuojamos tik paciento rankos. Kartais fiksuojamos ir kojos. Retais atvejais pririšamas ir per krūtinę.
Trečiasis atvejis – paciento paguldymas į vadinamąjį izoliatorių. Tai yra speciali saugi palata. Tik ne minkštomis sienomis, kaip filmuose rodo.
Ne visos psichiatrinės įstaigos tokias palatas turi, o ir save žalojančiam pacientui tokios palatos netinka“, – suvaržymo būdus išdėstė ligoninės vadovas.
Pasak M. Marcinkevičiaus, yra aiškiai įvardinti atvejai, kada gali būti taikomas suvaržymas ir kas gali jį taikyti.
„Pirmiausia, fiksavimas taikomas tokiais atvejais, kai žmogus yra pavojingas sau arba aplinkiniams.
Visada tokį pacientą stengiamasi nuraminti nevaržant jo. Fiksavimas taikomas tik kaip kraštutinė priemonė. Jį taikyti gali tik medicinos personalas, kuris yra baigęs specialius mokymus. O skirti fiksavimą diržais gali tik gydytojas psichiatras. Išskirtiniais atvejais gali skirti ir slaugytojas, bet jis iš karto turi pakviesti budintį gydytoją psichiatrą.
Prie suvaržyto diržais žmogaus turi nuolat būti medicinos darbuotojas. Taip pat kas pusantros valandos yra matuojami paciento medicininiai parametrai. Negali taip būti, kad pririšo ir paliko visai nakčiai. Ir tikrai nėra taip, kad nepatiko slaugytojui koks pacientas ir jis jį surišo“, – paaiškino gydytojas.
Neretai skundai būna nepagrįsti, o kartais ir neadekvatūs
Paklaustas, ar nėra taip, kad kartais pacientui taikomas perteklinis suvaržymas, ar nėra piktnaudžiavimo atvejų, M. Marcinkevičius atsakė:
„Kaip ir su visais įstatymais. Niekas negali garantuoti, kad jų visada bus laikomasi. Bet mus nuolat tikrina ne viena organizacija, Ūmios psichiatrijos skyriuje yra stebėjimo kameros. Kitaip tariant, esame griežtai prižiūrimi.
Nepagrįstų kaltinimų tiek iš pacientų, tiek iš jų artimųjų dėl, kaip jie sako, nežmogiško elgesio, sulaukia visos psichiatrinės įstaigos pakankamai dažnai. Tada mums praverčia vaizdo stebėjimo kameros, nes neretai skundai būna neadekvatūs.
Taip yra todėl, kad į uždarą skyrių patenka žmonės, linkę į agresiją prieš aplinkinius arba žalojantys save. Jie bando žudytis net skyriuje. Kartais daužo galvą į sieną, drasko save, net akis bando išsilupti ir panašiai“, – kas vyksta psichiatrinėse ligoninėse atskleidžia direktorius.
Mobilieji telefonai iš pacientų paimami tik esant reikalui
M. Marcinkevičius sako, kad psichiatrijos skyriuose tam tikrais atvejais ribojamas pacientų naudojimasis išmaniaisiais telefonais.
„Kai kurie pacientai kartais užsiima tiesioginėmis transliacijomis iš palatų ir tai pažeidžia kitų pacientų privatumą. Kartais net sugalvoja tyčiotis iš kitų pacientų.
Telefonas gali būti paimtas, jeigu pacientas skambina visą naktį ir grasina, kad ką nors nužudys ir panašiai“, – apie išimtinius atvejus pasakoja direktorius.
Fiksavimas diržais – humaniškiausias fizinio suvaržymo būdas
M. Marcinkevičius sako, kad ūmaus paciento suvaržymas vienoks ar kitoks yra taikomas ir kitose Europos valstybėse.
„Patikėkite, pas mus taikomi suvaržymo būdai yra patys humaniškiausi. Yra dar šalių, kur žmonės paguldomi į lovas su tinklais, tarsi į narvą“, – sako psichiatras.
M. Marcinkevičius negaili kritikos kai kuriems žmonių teisių aktyvistams, kurie garsiai prieštarauja bet kokiam psichinio ligonio suvaržymui.
„Jūs paklauskite jų, ar jie nors kartą yra buvę Ūmios psichiatrijos skyriuje. Dažnai žmonėms trūksta psichiatrijos žinių. Jie nesupranta, kad tokie pacientai patys kenčia ir labai dažnai save žaloja“, – sako gydytojas psichiatras.
Bet koks paciento suvaržymas yra jo laisvės, orumo pažeidimas
Organizacijos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ vadovė, psichikos sveikatos ir žmogaus teisių ekspertė Karilė Levickaitė teigia, kad bet koks paciento suvaržymas yra jo laisvės, orumo pažeidimas. Kitaip tariant, žmogaus teisių suvaržymas.
„Neretai pacientai vėliau pasakoja, kad juos tai pažemino, išgąsdino. Kita vertus, reikia suprasti, kad kol kas nėra atrastos stebuklingos piliulės ar kažkoks būdas, kuris nuo rytojaus panaikintų šiuos suvaržymo būdus. Čia ilgas kelias iki to, kad žmonėms kitais būdais būtų galima padėti psichinės sveikatos krizės metu.
Tik klausimas, ar visada išnaudojami kiti nuraminimo būdai. Ar prieš taikant fizinį paciento suvaržymą visada būna padaryta viskas, kad žmogaus būklė neblogėtų, kad jis nesijaustų spraudžiamas į kampą.
Juk dažnu atveju ūmi būsena, kai žmogus žaloja save ar yra agresyvus kitų atžvilgiu neatsitinka per sekundę. Jeigu mes žmogui pagalbą suteiktume anksčiau, atlieptume jo poreikius, būsena neužsieskaluotų iki tokios situacijos, kad neliktų kitos išeities, kaip tik taikyti fizinį suvaržymą“, – sako K. Levickaitė.
Per mažai dedama pastangų pacientui nuraminti, netaikant fizinio suvaržymo
Ji mano, kad mūsų psichikos sveikatos centruose gali būti per mažai dedama pastangų alternatyviems paciento nuraminimo būdams. Pavyzdžiui, bandymui situaciją deeskaluoti pašnekesio metu.
„Didelė dalis psichinės sveikatos įstaigų darbuotojų mano, kad fizinis paciento suvaržymas tam tikrais atvejais yra neišvengiamas.
Nuostata, kad tai yra normali praktika, mano nuomone, yra didelė problema“, – dėsto pašnekovė.
LRT.lt ji pasakojo negirdėjusi atvejų, kad kas nors iš psichiatrinėje atsidūrusių pacientų būtų savo teises gynęs teismuose.
„Supraskime, kad čia yra labai daug pažeidžiamumo aspektų. Viena, žmogus jau yra sunkios būklės ir negali kreiptis į teismą. Be to, tam reikia ir finansų, supratimo apie savo teises. Psichiatrijos stacionare pirminė teisinė pagalba de facto nėra prieinama. Kitas aspektas – didelė stigma, žmogus nenori, kad kas nors sužinotų, jog jis gulėjo ligoninėje“, – paaiškino K. Levickaitė.
Ji sako, kad kol kas nėra objektyvaus būdo įvertinti, ar fizinis suvaržymas buvo neišvengiama, ar perteklinė priemonė.
