„Trapumo gamyba: kaip Briuselio „terapinė valstybė“ piliečius daro silpnus“ – tokiu pavadinimu birželio mėnesį pasirodė tyrimas apie Europos Sąjungos (ES) psichikos sveikatos politiką. Neabejotina, kad jo išvados bus vertinamos prieštaringai, nes jos ne tik kritikuoja šią politiką, bet ir laužo tam tikras nusistovėjusias normas kalbant apie psichikos sveikatą.
„ES psichikos sveikatai skiria mažiausiai 1,23 mlrd. eurų, nors vis daugiau įrodymų rodo, kad tokios priemonės tik priverčia žmones jaustis dar blogiau“; „ES valstybės narės moka už tai, kad jų piliečiai taptų silpnesni ir mažiau atsparūs“; „ES argumentai dėl „psichikos sveikatos krizės“ grindžiami išpūstais teiginiais, kuriuose įprasti jausmai, tokie kaip nerimas, liūdesys, neramumas ir politinis nepasitenkinimas, traktuojami kaip įrodymas, kad visuomenė serga“ – tai tik keli teiginiai iš minimo tyrimo.
Plačiau apie tyrimą – LRT.lt interviu su jo autore, sociologijos profesore Ashley Frawley, kuri yra ir dešiniosios pakraipos analitinio centro „MCC Brussels“ vizituojanti mokslinė bendradarbė.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Naujas tyrimas rodo, kad ES išleidžia didžiulius pinigus psichikos sveikatai, nors tai gali pabloginti situaciją.
- Pasak tyrimo autorės, psichikos sveikatos krizės argumentai yra perdėti, nes įprasti jausmai traktuojami kaip ligos simptomai.
- Vis daugiau įrodymų, kad psichikos sveikatos sąmoningumo didinimas gali padaryti daugiau žalos nei naudos, nes žmonės ima save laikyti sergančiais.
- Sociologės požiūriu, psichikos sveikatos problemas reikia vertinti platesniame visuomenės ir kultūros kontekste, o ne tik individualiu lygmeniu.
- „Sąvokų išplėtimas“ prisideda prie to, kad vis daugiau jausmų ir situacijų pradedama laikyti psichologinės ligos simptomais.
– Norėčiau pradėti nuo galimos kritikos. Manau, daugelis oponentų gali sudvejoti jūsų kompetencija, nes nesate nei medikė, nei tuo labiau praktikuojanti psichiatrė ar psichologė. Kodėl turėtume tikėti jūsų tyrimu ir jo rezultatais?
– Tai šiek tiek panašu į teiginį, kad tik policija turėtų tirti policiją. Šią temą tyrinėju jau beveik 18 metų, esu parašiusi dvi knygas ir paskelbusi turbūt tuziną mokslinių straipsnių.
Tai milžiniška tyrimų sritis. Vis daugiau kritinių tyrimų, apimančių labai platų disciplinų spektrą, kelia klausimą, ar psichikos sveikatos skatinimas nedaro daugiau žalos, nei duoda naudos. Taigi, žmonės iš kitų disciplinų gilinasi į tai. Iš tikrųjų labai svarbu pažvelgti iš tarpdisciplininės perspektyvos.
Man, kaip sociologei, norint suprasti, kodėl viskas vyksta blogai, reikia pradėti ne nuo žmonių smegenų, o pažvelgti į platesnę visuomenę, suvokiant, kad žmonės nėra laboratoriniai žiurkėnai.
Laboratorinį žiurkėną galima įdėti į visiškai izoliuotą aplinką ir pasakyti: „O, yra stimulas, yra reakcija.“ Bet žmonės nėra tokie. Mes egzistuojame istorijos, kultūrų, visuomenių kontekste. Tai, kaip interpretuojame savo jausmus, kaip suprantame tai, kas mums nutinka, labai priklauso nuo to, kaip mūsų kultūra mus moko tai daryti.
Yra žmonių, kurie nuolat gyvena ant katastrofos ribos, tačiau jie nelaiko savęs pernelyg įsitempusiais ar patiriančiais grėsmę, nes gyvena kultūroje, kurioje jų pasaulis yra suprantamas ir kurioje jie sugeba priimti katastrofą.
Tokiais atvejais psichologija dažnai gali padaryti daugiau žalos, nei duoti naudos, nes ji įsikiša ir siūlo visiškai kitokį supratimo būdą, kaip turėtum apdoroti tai, kas vyksta, pasitelkdama traumos kalbą. Tačiau kitos kultūros elgiasi kitaip.
Taip pat turėčiau pasakyti, kad patys psichologai vis dažniau kvestionuoja psichikos sveikatos skatinimo ir sąmoningumo didinimo darbotvarkę. Jau seniai atlikta daugybė tyrimų, kurie pateikia empirinių įrodymų, kad sąmoningumo dėl psichikos sveikatos didinimas ir skatinimas gali padaryti daugiau žalos, nei duoti naudos.
– Kita vertus, ne taip seniai turėjome COVID-19 pandemiją, tada – karas Ukrainoje, kitose pasaulio dalyse, taip pat atslinko energetinė krizė ir t. t. Tad logiška išvada, kad tai turėjo poveikį mūsų, ypač mūsų vaikų, psichikos sveikatai. Tačiau iš jūsų tyrimo galima suprasti, kad kalbos apie psichikos sveikatos krizę Europoje yra gerokai perdėtos?
– Antrąją knygą pradėjau rašyti 2018 metais. Dar gerokai prieš COVID-19 pandemiją kalbos apie psichikos sveikatos krizę buvo pasiekusios piką.
Tai, ką žmonės laiko problemos įrodymu, kaip rašiau tyrime, iš esmės yra nekonkreti, jausmais paremta kalba, kuri virsta simptomais.
Tai per pandemiją pasiekė kulminaciją dėl įvairių priežasčių. Neabejoju, kad žmogui būti izoliuotam nuo kitų žmonių, būti priverstam likti namuose, yra žalinga. Tačiau tai buvo laikinas reiškinys, o mintis, kad žmonės dėl to patiria tarsi neištrinamą žalą, iš tiesų yra visos šios diskusijos dalis. Požiūris į žmogų kaip į pernelyg trapią būtybę pats savaime tampa savaiminio išsipildymo pranašyste. Jei žmonėms nuolat kartojate, kad tai, kas jiems nutinka, greičiausiai juos traumuos, neturėtumėte stebėtis, kai jie iš tiesų pradeda save laikyti traumuotais.
Bet jei grįžtume į laikotarpį prieš pandemijos krizę, jau tuomet skelbiau straipsnius, kuriuose kėliau klausimą, ar iš tikrųjų išgyvename psichikos sveikatos krizę, ir nagrinėjau skaičius bei statistinius duomenis, kuriais žmonės tai pagrindžia.
Jei žmonėms nuolat kartojate, kad tai, kas jiems nutinka, greičiausiai juos traumuos, neturėtumėte stebėtis, kai jie iš tiesų pradeda save laikyti traumuotais.
Ashley Frawley
Pavyzdžiui, savižudybių statistika. Ilgalaikėje perspektyvoje savižudybių statistika iš tikrųjų smarkiai nesikeičia. Taip pat dažnai gana nesąžiningai teigiama, kad savižudybės yra viena iš pagrindinių jaunimo mirties priežasčių, kartu nutylint kontekstą, kad jaunimo mirtingumas nuo infekcinių ligų ir kitų priežasčių pradeda mažėti. Tuomet smurtas ir savižudybės iškyla į pirmą planą, nors skaičiai apskritai yra nedideli, o jaunimo savižudybių rodiklis yra mažiausias tarp amžiaus kategorijų. Didžiausias savižudybių rodiklis yra tarp vyresnio amžiaus vyrų.
Tačiau nepateikiant šio konteksto atrodo, tarsi jauni žmonės būtų kur kas labiau pažeidžiami, patiria kur kas didesnę riziką nei kitos grupės, o tai nėra tiesa.
Kitas argumentas – esą daugėja pagalbos prašymų. Atlikau nemažai atvejų tyrimų šia tema. Pavyzdžiui, nagrinėjau plačiai paplitusius teiginius apie psichikos sveikatos krizę universitetuose, kurie pasirodė tarp 2010 ir 2012 metų ir buvo susiję su psichologinio konsultavimo specialistais bei lobistų grupėmis, kurios baiminosi, kad jų finansavimas bus sumažintas. Jie įtraukė studentų grupes, siekdami padidinti paramą konsultavimo paslaugoms ir gauti daugiau lėšų.
Tarkime, buvo atlikta apklausa, kurioje žmonių klausė: „Ar jums kada nors buvo diagnozuota psichikos liga?“ Suplanuota šią apklausą paskelbti psichikos sveikatos informavimo savaitės metu, ir jos organizatoriai tikėjosi pamatyti milžiniškus skaičius. Juk suprantama, kad studijų laikotarpis yra stresinis, o studentai yra labiau pažeidžiami.
Tačiau apklausa parodė, kad studentai yra mažiau pažeidžiami, – jų psichikos sutrikimų lygis buvo žemesnis nei bendrai visuomenės. Tada įgyvendintas atsarginis planas, t. y. apklausos metu užduoti kiti klausimai: „Ar jūs kreipiatės pagalbos dėl savo problemų?“ ir „Į ką kreipiatės dėl savo problemų?“.
Idėja buvo ta, kad tai padės žmonėms tapti atsparesniems ir sumažins psichikos ligų tikimybę, tačiau rezultatas buvo toks, kad jų padaugėjo.
Ashley Frawley
Dauguma studentų atsakė: „Kreipiuosi į draugus ir šeimą.“ Apklausos organizatoriai tai interpretavo kaip didelę problemą ir pradėjo kampaniją „Kodėl kreipimasis į specialistus yra stigma?“. Šia kampanija skatino kreiptis profesionalios pagalbos, t. y. bet kokia problema, kad ir labai maža, turėtų būti sprendžiama su specialistu, rizikinga kreiptis dėl problemų į draugus ar šeimą.
„Negydomos problemos greičiausiai taps nekontroliuojamos“, – tai tiksli citata iš tuometinių laikraščių straipsnių.
Savo naujoje ataskaitoje taip pat pateikiu Nyderlandų pavyzdį, kur 2016 m. taip pat buvo užfiksuotas psichinių ligų skaičiaus padidėjimas. Ten irgi vyko didžiulė kampanija, kurios metu buvo pasakojama apie įvairius simptomus ir įspėjama, kad žmonės turi kreiptis pagalbos. Idėja buvo ta, kad tai padės žmonėms tapti atsparesniems ir sumažins psichikos ligų tikimybę. Tačiau rezultatas buvo toks, kad jų padaugėjo.
– Ar būtent tai jūs turite omeny, kai tyrime vieną skyrių pavadinote „Didesnis informuotumas – daugiau problemų“?
– Taip, ir tai tik vienas pavyzdys, vienoje šalyje. Tačiau negalima nubrėžti vienos priežastinės linijos tarp 2016 m. visą šalį apėmusios kampanijos ir fakto, kad po kelerių metų padaugėjo psichikos sveikatos sutrikimų. Kita vertus, taip pat negalima teigti, kaip nuolat daro ES, kad bet koks padidėjimas yra susijęs su COVID-19 pandemija ar klimato krize.
Pavyzdžiui, juk žmonės neišeina į lauką saulėtą dieną ir nesako: „O Dieve, jaučiuosi siaubingai blogai. Šiandien saulėta diena. Tai tikriausiai klimato kaita.“ Žinoma, kad taip nebūna.
Neturėtume stebėtis, kai žmonės iš tiesų pradeda daugiau dėmesio skirti savo emocijoms, vis labiau stebi save ir kartu labiau linkę rasti trūkumų bei problemų.
Ashley Frawley
Aš tik keliu hipotezę, kad sąmoningumas apie psichikos sveikatą yra didžiulė šio padidėjimo priežastis. Milžiniškas kiekis empirinių įrodymų patvirtina, kad kai tiriate žmones eksperimentinėmis sąlygomis ir jiems paaiškinate, išmokote apie visus simptomus ir visus sutrikimus, jie tampa labiau linkę manyti, kad patys turi tuos sutrikimus.
Be to, egzistuoja reiškinys, vadinamas „sąvokų išplėtimu“ (angl. concept creep – kai laikui bėgant plečiamos tokių sąvokų, kaip „trauma“, „smurtas“, „diskriminacija“ ar „prievarta“, reikšmės ir jos apima vis daugiau situacijų nei anksčiau – red. past.), kurį 2016 m. pasiūlė australų psichologas Nickas Haslamas. Būtent šį pavasarį jis teigė, kad vis daugiau įrodymų rodo, jog būtent sąmoningumo ugdymo kampanijos mus padaro ligoniais; kad vyksta milžiniškas kultūrinis pokytis, kai žmonėms siūloma sutelkti dėmesį į savo emocijas, kai žmonės mokomi visų būdų, kaip susirgti.
Todėl neturėtume stebėtis, kai jie iš tiesų pradeda daugiau dėmesio skirti savo emocijoms, vis labiau stebi save ir kartu labiau linkę rasti trūkumų bei problemų.
Tai ne tavo problema, tai nėra asmeninis dalykas ir reikia kreiptis į specialistą, t. y. žmonės esą yra bejėgiai ir mažiau pajėgūs patys spręsti savo problemas.
Ashley Frawley
„Sąvokų išplėtimas“ reiškia ir tai, kad psichologinės žalos sąvoka – tai, ką mes laikome psichologiškai žalingu, – yra smarkiai išplėsta. Jausmų, kuriuos mes laikome simptomais arba psichinės ligos požymiais, spektras gerokai išsiplėtė, nei buvo anksčiau. Taigi tai taip pat yra didžiulė šio reiškinio dalis.
Galiausiai psichologinėje literatūroje pabrėžiama, kad kai manai, jog turi psichologinę problemą, kai manai, jog turi psichikos sveikatos iššūkių, tai yra sveikatos klausimas. Kitaip sakant, tai ne tavo problema, tai nėra asmeninis dalykas ir reikia kreiptis į specialistą, t. y. žmonės esą yra bejėgiai ir mažiau pajėgūs patys spręsti savo problemas.
– Ar galima sakyti, kad geriausias tokių „bejėgių“ pavyzdys yra Z karta?
– Sunku pasakyti, bet „bejėgystė“ nėra nieko naujo. Mane išties stebina, kad žmonės tebelaiko tai visiškai nauju reiškiniu, nors aš šiems tyrimams skyriau beveik du dešimtmečius.
Aš esu vadinamosios Tūkstantmečio kartos atstovė. Kai studijavau universitete, mano geriausios draugės, kartu ir kambariokės, mama buvo labai įsitraukusi į diagnozių ir psichologijos sritį. Nenuostabu, kad ir draugė sakydavo: „Oi, negaliu atlikti universiteto užduočių, nes turiu mažai serotonino.“
Aš irgi tai perėmiau: jaučiausi tarsi sirgčiau depresija ir turėčiau visokių kitokių bėdų, todėl ryte negalėjau pakilti iš lovos. Aš tikrai tikėjau, kad sergu depresija, ir man tikriausiai ji būtų buvusi diagnozuota, nes kuo daugiau sužinodavau apie tai, tuo daugiau simptomų sau priskirdavau. Kartu man tai patiko, nes galėjau visada pasakyti: „O, tai ne mano kaltė. Tai liga, kuria sergu, todėl negaliu atlikti savo darbų.“
Bet kartą mano draugė, kalbėdamasi su savo prosenele, pasiskundė, kad negali padaryti užduočių, nes esą serga depresija, turi mažai serotonino. Prosenelė tiesiog pažiūrėjo į ją ir linktelėdama pasakė: „Galbūt tu tiesiog tingi ir esi nedisciplinuota.“
Mano draugė, didžiulė jai padėka, parbėgo į mūsų butą ir, vos įžengusi, pasakė: „Iš tikrųjų gal mes tiesiog tingios ir nedisciplinuotos!“
Net mano trejų metų amžiaus dukrai jau buvo įdiegtas „streso žodynas“. Kai tik ji susidurdavo su kokia vaikiška problema, man sakydavo, kad taip nutiko dėl to, jog ji buvo per daug įsitempusi.
Ashley Frawley
Pagalvojau: „O Dieve, gal iš tikrųjų.“ Man tai buvo milžiniškas lūžis, nes iki tol galvojau: „Niekada nesugebėsiu įveikti šios problemos, kol nepasikalbėsiu su psichologu, kol man nebus nustatyta diagnozė ir t. t.“
Suprantu, kad praeityje ankstesnių kartų ligoniai galėjo būti kaltinami, kad yra tinginiai ir nedisciplinuoti, bet švytuoklės rodyklė labai smarkiai nukrypo į priešingą pusę.
Taigi man tai buvo neįtikėtinai išlaisvinanti patirtis, nes suvokiau, kad viskas priklauso tik nuo manęs. Laikas pakelti užpakalį nuo lovos ir atlikti užduotis! Aš taip ir padariau, o galiausiai apsigyniau daktaro disertaciją.
Taigi nežinau, ar tai kokios atskiros kartos problema.
Net mano trejų metų amžiaus dukrai jau buvo įdiegtas „streso žodynas“. Kai tik ji susidurdavo su kokia vaikiška problema, man sakydavo, kad taip nutiko dėl to, jog ji buvo per daug įsitempusi.
Būtent apie tai kalbu savo tyrime.
– Tyrime darote išvadą, kad ES psichikos sveikatos dienotvarkė nepasiekė tikslų, nes grindžiama perdėtu problemų populiarinimu, ir tai didina skaičių europiečių, kurie save laiko sutrikusiais, priklausomais nuo profesionalios pagalbos ir nesugebančiais susitvarkyti su kasdieniu gyvenimu. Bet ar įmanoma ką nors pakeisti, turint omeny, kad ši psichikos sveikatos industrija generuoja milijardus eurų, apmokyta gausybė specialistų ir egzistuoja stiprus lobizmas, o ir pačioje visuomenėje jau tampa norma asmeniškai girtis savo psichikos sveikatos problemomis, apsilankymais pas psichologą ir pirkti kitas šios industrijos paslaugas?
– Deja, taip ir yra. Kai kalbama apie psichikos sveikatą, neturėtumėte rekomenduoti netikslingų visuotinių intervencijų darbo vietose, mokyklose ir pan., kurios neturi tvirto įrodymų pagrindo. Tačiau mes tai matome ES lygmeniu.
Tyrime nepaminėjau, bet apie tai rašau savo antrojoje knygoje, kad terapinės mados (laikau psichikos sveikatos skatinimą viena iš tokių politikos madų), deja, paprastai turi išgyventi savo ciklą. Įrodymai rodo, kad šios tendencijos trunka apie 10–15 metų.
Kaskart vyraujant tokiai madai, sukuriami įvairūs centrai ir institucijos, apmokomi darbuotojai, daugybė konsultantų – į tai investuojami didžiuliai pinigai. Kai įrodymai parodo, kad tai neveikia, atsiranda kas nors kito.
Taigi, deja, pereisime prie ko nors kito, ir prireiks laiko, kol tai suprasime. Tačiau tikiuosi, kad žmonės pradės atsižvelgti į įrodymus ir sakys: „Žiūrėkite, visa ši terapinė idėja, kad galime išspręsti problemas, jei išmokysime žmones mąstyti ir jausti „teisingai“, yra klaidinga.“
