„Žmonės ir alpdavo, ir krūpčiodavo, ir drebėdavo prie kabineto durų.“ LRT.lt interviu davusi gydytoja odontologė prof. Irena Balčiūnienė pasidalijo prisiminimais, kas dėjosi degančio kaulo smarve atsiduodančiuose odontologų kabinetuose sovietmečiu. Dantų gydymas be nuskausminamųjų, kanaluose paliktos adatos, atšipę grąžtai, dantų protezai iš plastmasės ir šepetėliai iš arklio uodegos šerių: „Gal ne viduramžių, bet 19 amžiaus pradžios medicina tai tikrai.“
„Sovietinės ligoninės realybė“ – LRT.lt publikacijų ciklas apie tai, kas vyko sovietinėje medicinos sistemoje liudininkų akimis. Nors propaganda piešė itin šviesų vaizdą, realybė buvo visai kitokia.
Profesorė I. Balčiūnienė gydytojos odontologės praktiką pradėjo 1964 m. ir baigė 2016 m.
– Vizitą pas odontologą sovietmečiu daugelis prisimena, kaip apsilankymą kankinimo kambaryje. Kai kurie iki šiol bijo gydytis dantis.
– Nieko keisto, kad bijo, nes dantis tuo metu gydydavo be nuskausminamųjų vaistų. Žmonės ir alpdavo, ir krūpčiodavo, ir drebėdavo prie kabineto durų. Daugelis vengdavo eiti pas gydytojus tol, kol galėdavo kentėti skausmą. Normalu, nes mano galva, viskas kas daroma burnoje be nuskausminamųjų vaistų, yra skausminga, nes ten daugybė nervų.
Pavyzdžiui, nėščiosioms buvo privaloma susitaisyti dantis. Buvo ne vienas atvejis, kai odontologo kėdėje dėl patiriamo skausmo ir streso įvykdavo persileidimas.
– Kodėl nenuskausmindavo?
– Labai trūko švirkštų ir adatų. Tai buvo deficitas. Buvo gerai, jeigu visas Stomatologijos skyrius, kuriame dirba 8–9 gydytojai, turėjo 3–4 švirkštus.
Norint suleisti vaistus pacientui, reikėdavo virinti švirkštą ir adatas, juk vienkartinių mes net nebuvome matę. Vien tam, kad medicinos seselė paruoštų gydytojui dozę vaistų, reikėdavo pusvalandžio, o po to tekdavo dar palaukti kokį pusvalandį, kol vaistai pradės veikti.
Už kabineto durų – ilga pacientų eilė, labai stinga laiko, o švirkštų mažiau nei pačių gydytojų.
Žmonės alpdavo, prasidėdavo širdies permušimai, drebulys, pykinimas, sąmonės sutrikimai.
I. Balčiūnienė
– Raunant dantis irgi nenuskausmindavo?
– Rovimui ir kitoms chirurginėms procedūroms nuskausmindavo, bet tuo metu naudojami vaistai ne visada suveikdavo, tad įsivaizduokite, ką turėdavo iškęsti pacientas.
– Kodėl neveikdavo vaistai?
– Todėl, kad ilgą laiką sovietmečiu buvo taikomas vienintelis vaistas – novokainas. Jis išrastas dar 1905 metais: lėto veikimo, silpnai nuskausminantis, dažnai sukeliantis daug pašalinių reiškinių. Žmonės alpdavo, prasidėdavo širdies permušimai, drebulys, pykinimas, sąmonės sutrikimai.
Vėliau pradėtas vartoti toks sovietinis vaistas trimekainas. Dar šlykštesnis ir sukeliantis dar daugiau alerginių reakcijų.
– Minėjote, kad daugkartinių švirkštų ne tik trūko, bet jie dar ir prastos kokybės buvo?
– Tos pačios adatos naudojamos šimtus kartų. Jos būdavo užmaunamos ir prisukamos prie švirkšto, o dūris – skausmingas, nes adata dėl susidėvėjimo atbukdavo, neretai ją reikdavo pasukti jau gleivinėje ir tik tada įdurti.
Kabinete nuolat tvyrojo degančio kaulo smarvė.
– Kokios kokybės buvo odontologų instrumentai?
– Kaip pas šaltkalvius. Iš tiesų kokybė buvo siaubinga. Grąžtai dažniausiai atšipę. Jie net minkšto audinio negręždavo, ką jau kalbėti apie kietą danties audinį. Gręžiant dantį jokio vėsinimo vandeniu nebuvo. Kabinete nuolat tvyrojo degančio kaulo smarvė.
Be to, su tokiu medicininiu grąžtu pavojinga dirbti. Jis negręžia, o galanda, degina kaulą, žmogus kenčia skausmą.
Tam, kad gautum normalų grąžtą reikėdavo turėti blatą bazėje. Mes nešdavome kyšius, kad jų gautume. Kyšiai buvo norma. Jeigu nori gauti, turi duoti ir vedėjui, ir gydytojui, ir bazės darbuotojui. Toks buvo gyvenimas. Kyšis sovietmečiu nebuvo nusikaltimas.
Trūko net elementarių odontologų veidrodėlių. Pamenu siaubingą vaizdą vienos provincijos kabinete, kai stomatologė apžiūri priekinius dantis iš gomurio pusės persilenkusi, nes neturi veidrodėlio.
– Kaip buvo gydomi dantų kanalai?
– Koks ten gydymas! Galima sakyti, kad jis neegzistavo, nes nebuvo instrumentų. Buvo tokios alia adatos, bet jos nebuvo lanksčios, o dantų kanalai dažnai būna lenkti. Neretai lūždavo tos adatos, o jeigu likdavo kanale – žmogaus laukdavo baisi komplikacija. Išeitis – rauti dantį.
– Toks įspūdis, kad kalbame apie viduramžių, o ne dvidešimto amžiaus antros pusės mediciną?
– Gal ne viduramžiai, bet 19 amžiaus pradžia tai tikrai.
Aš net neabejoju, kad ir dabar Rusijos glūdumoje taip taisomi dantys.
– Galėtumėte palyginti to meto odontologiją Sovietų Sąjungoje ir Vakaruose?
– Čia kaip gyvenimas penktame amžiuje samanomis dengtoje trobelėje ir dvidešimto amžiaus moderniame bute.
Mes galėjome dirbti tik su sovietų pagamintomis vadinamosiomis „tėvyninėmis“ medžiagomis, kurių kokybė, kaip jau minėjau, buvo tragiška.
Aš net neabejoju, kad ir dabar Rusijos glūdumoje taip taisomi dantys, išskyrus Maskvą ir kitus didžiuosius miestus.
– Jums pačiai teko sovietmečiu lankytis užsienio klinikose?
– Ne. Aš negalėjau išvažiuoti į Vakarus, nes mano tėtis buvo partizanas, o mama ištremta į Sibirą.
Bet aš žinojau apie odontologijos lygį kapitalistinėse šalyse. Užsidirbusi pinigų skraidydavau į Maskvą, turėjau leidimą į Lenino biblioteką ir ten anglų, prancūzų kalbomis perskaitydavau kiek įmanoma daugiau specialios periodikos apie odontologiją Vakaruose.
Kai sovietinės moters paklausdavo: „Kokio vyro savo gyvenime bijai?“, ji atsakydavo: „Stomatologo.“
– Kiek pacientų per penkių valandų pamainą reikėdavo priimti vienam gydytojui odontologui?
– Nustatyta norma buvo 20 pacientų. Jei priimsi mažiau – gausi barti nuo vedėjo ir būsi prastas gydytojas. Suprask, nesugebi greitai dirbti. Vieno paciento gydymui buvo skiriama vos 15–20 min. Padorūs gydytojai atsidurdavo spąstuose: reikia ir valdžiai įtikti, ir žmogų kiek įmanoma geriau pagydyti.
– Sovietmečiu nebuvo atskirų odontologų kabinetų vienam pacientui, kaip dabar?
– Ką jūs? Viename kabinete buvo gydomi kokie keturi ar penki pacientai vienu metu.
Įsivaizduokite, koks triukšmas būdavo nuo agresyvaus gręžimo. Tos stomatologinės mašinos net drebėdavo. Mechanizmas buvo nepatogus, stipriai vibruodavo. Tai labai nemaloniai paveikdavo net tik pacientą, bet ir gydytoją. Nenuostabu, kad taip dirbant skaudėdavo ir riešus, ir delnus, ir pirštus.
Visi pacientai sėdėdavo įsitempę kėdėje, atlošę galvas, nes kėdės nesilankstydavo, kaip dabar, o gydytojai dirbdavo stovėdami.
– Žmonės to meto odontologus vadindavo sadistais?
– Žmonės taip vadindavo, nes pats gydymas buvo be nuskausminamųjų. Gydytojas čia niekuo dėtas. Ką jam daryti, jeigu nėra nuskausminamųjų vaistų?
Patys gydytojai tikrai nebuvo sadistai. Atvirkščiai, jie kone šventieji palyginti su šių dienų gydytojais: neturėdami nei normalių instrumentų, nei medžiagų, nei vaistų, turėdavo gydyti dantis. Mes stengdavomės kiek įmanoma dirbti švelniai, kad žmogus mažiau jaustų skausmą. Tikrai žinau, kad buvo gydytojų, kurie labai išgyvendavo, kad negali padėti pacientui nejausti skausmo, negali savęs realizuoti kaip medikai. Daugelis būdavo nuolatiniame konflikte su savimi.
Žinoma, vieni gydė geriau, kiti blogiau. Pasitaikydavo ir tokių, kaip mes sakydavome, su abiem kairėm rankom, kurie gręždami ir į nervą pataikydavo.
Žmonės iš tiesų bijojo odontologų. Jie sakydavo: „O, Viešpatie, man reikės eiti pas odontologą, ką daryti?“
Kai sovietinės moters paklausdavo: „Kokio vyro savo gyvenime bijai?“, ji atsakydavo: „Stomatologo.“
Nors vyrų stomatologų tuo metu buvo mažuma. Vien moterys dirbdavo.
– Vaikų odontologija tuo metu nesiskyrė nuo suaugusiųjų. Tiesa, kad vaikus rišdavo prie odontologinės kėdės?
– Bent jau aš nemačiau, kad rištų. Būdavo, kad motina, ar kas kitas laikydavo vaiko rankas, jei jis rėkdavo, verkdavo. Žinoma, kad žiūrint iš šių laikų perspektyvos – buvo šiurpu.
Plastmasė buvo labai grubi, stora ir norint padaryti priekinį dantį gaudavosi ne dantis, o kukulis.
– Kodėl sovietinės dantų plombos dažnai iškrisdavo?
– Nes plombų medžiagos buvo labai prastos, neskvarbios. Plombuojant dantį nebūdavo seilių išsiurbimo vamzdelio, todėl jos patekdavo į plombuojamo danties ertmę ir plomba neprisitvirtindavo taip, kaip reikia. Juolab, danties plombavimui buvo skiriama labai mažai laiko.
– Sovietmečiu buvo dedamos sveikatai pavojingos plombos iš vario ir gyvsidabrio?
– Jos labiau kenksmingos būdavo gydytojams, o ne pacientams. Norint padaryti plombą, metalo lydinį reikėdavo kaitinti. Išsiskirdavo gyvsidabris, garuodavo, o ne visuose kabinetuose būdavo traukos spintos. Sunkių apsinuodijimų pasitaikydavo dažnai.
– Auksiniai priekiniai dantys – sovietmečio fenomenas?
– Čia iš Vidurinės Azijos atėjusi mada. Buvo net metas, kai pasiturinčios moterys prašydavo vieno auksinio šoninio danties, kad šypsantis blizgėtų.
Kita vertus, tada nebuvo nei keraminių ar juolab porcelianinių dantų protezų. Tik plastmasiniai. Plastmasė buvo labai grubi, stora ir norint padaryti priekinį dantį gaudavosi ne dantis, o kukulis. Todėl žmonės rinkdavosi metalinius, o, kas turėjo pinigų, ir auksinius dantis. Pavyzdžiui, vienu metu buvo populiaru daryti dantis iš auksinių caro monetų. Jų auksas buvo kokybiškas.
– Sovietmečio žmonių dantų būklė buvo prasta dar ir dėl to, kad trūko žinių apie burnos higieną?
– Nebuvo normalių dantų priežiūros priemonių. Dantų šepetukai buvo gaminami iš arklio uodegos šerių, nes juos gamindavo Kazanės šluotų ir šepečių fabrikas. Pirmus kartus valantis dantis šiuo sovietinės gamybos šepetuku pilna burna būdavo šerių, nes maždaug kas trečias iškrisdavo. Tai paskui gali trinti su tais likusiais šereliais kiek nori, dantų nebeišvalysi. Importinių šepetukų nebuvo.
Dantų šepetukai buvo gaminami iš arklio uodegos šerių, nes juos gamindavo Kazanės šluotų ir šepečių fabrikas.
– Specialių burnos skalavimo skysčių irgi nebuvo?
– Jokių. Žmonės skalaudavo su soda, actu, kalio permanganatu, vandenilio peroksidu ir t. t.
– Kokios buvo dantų pastos?
– Labai šlykštaus skonio ir stipriai abrazyvios. Tai yra kenkiančios dantų emaliui arba milteliai iš kreidos. Pastų su fluoru nebuvo.
Paskui atsirado tokia agresyviai sūraus skonio bulgariška pasta „Pomorin“. Paaugliai su ja net tepdavosi ir dirgindavo odą po nosimi, kad greičiau ūsai dygtų.
– Kodėl odontologai dirbo su aukštomis tarsi virtuvės šefų kepurėmis?
– Todėl, kad stomatologinės mašinos turėjo tokias kaip gerves, kurių besisukančios virvės įsisukdavo į plaukus ir tada tekdavo nuskusti plaukus. Tam ir buvo kepurės, kad kabelis, ant kurio pritvirtintas grąžtas, nesužalotų gydytojui galvos. Tie laidai, palyginti su dabartiniais, buvo labai trumpi.
Dantų gydymas buvo absoliučiai prieinamas, bet absoliučiai nekokybiškas.
– Vilniuje, Antakalnyje, buvo speciali ligoninė ir poliklinika to meto privilegijuotiems nomenklatūros atstovams. Kaip ten buvo gydomi dantys?
– Ten sąlygos ir gydymo medžiagos buvo geresnės. Gal net iš tuometės Čekoslovakijos. Bet palyginti su dabartine odontologija irgi buvo praraja.
– Žmonės sako, kad sovietmečiu odontologija buvo nemokama, o dabar brangiai kainuoja. Ką jūs į tai?
– Dantų gydymas buvo absoliučiai prieinamas, bet absoliučiai nekokybiškas.
Žinote mediką, ar pacientą, kurio liudijimus apie sovietinę mediciną norite išgirsti, atsiųskite pasiūlymą redakcijai pasidalink@lrt.lt.
