„Mėgstame aktyviai leisti laiką lauke, todėl namuose turime visą tokioms pramogoms skirtų priemonių arsenalą: batutą, dviračius, riedučius, paspirtukus, tarp kurių yra ir elektrinių. Stengiamės visuomet pramogauti laikydamiesi atsargumo priemonių, tačiau pastebiu, kad tuo stipriai skiriamės nuo kitų – mūsų vaikai paprastai būna vieninteliai, kurie važinėja dviračiu ar paspirtuku užsidėję šalmą ir kitas apsaugos priemones. Jau nekalbu apie suaugusiuosius – net iš draugų kartais sulaukiu pašaipų, jog važiuodamas dviračiu ir segėdamas šalmą atrodau „kaip užsienietis“, – pasakojo LRT.lt skaitytojas Jonas (pavardė portalui žinoma – LRT.lt).
Pats asmeniškai jis sako nepatyręs jokių traumų, vaikai irgi yra patyrę tik įprastų kojų, rankų nubrozdinimų ar sumušimų, Jonas įsitikinęs – žmonės per mažai rūpinasi savo sveikata, aktyviai leisdami laiką lauke.
„Iš žiniasklaidoje matomų pranešimų gali susidaryti vaizdas, kad pavojingi tik paspirtukai – apie tokias nelaimes yra žinių. Bet mano aplinkoje buvo nukentėjusių ant batuto (lūžo ranka). Tad būtų įdomu sužinoti, kokias traumas rizikuojame patirti užsiimdami viena ar kita aktyvia veikla su skirtingomis priemonėmis“, – sakė Jonas.
„Saugi“ pramoga, kurios pasekmės gali būti tragiškos
Klaipėdos universiteto ligoninės (KUL) filialo Klaipėdos ligoninė gydytojo ortopedo traumatologo Tado Abelkio teigimu, jei reikėtų rinkti labiausiai traumuojančią aktyvaus laisvalaikio priemonę, ja neabejotinai taptų elektrinis paspirtukas.
„Mano draugas praėjusiais metais važiuodamas namo su elektriniu paspirtuku užsimušė. Rado negyvą. Važiavo be šalmo, griuvo – su galva į akmenį ir viskas. Tai yra labai pavojinga“, – asmeniška istorija pasidalijo gydytojas ortopedas traumatologas.
Klaipėdos universiteto ligoninės duomenimis, karštasis paspirtukininkų traumų sezonas paprastai prasideda maždaug gegužės viduryje ir tęsiasi iki rugsėjo pabaigos. Tuomet medikų pagalbos prireikia 100–120 pacientų, kurie įvairias traumas patyrė važiuodami paspirtuku.
T. Abelkis pabrėžė – nemaža dalis tų traumų pasekmių prilygsta toms, kurias žmogus patiria automobilio ar motociklo avarijoje. Kasmet pasitaiko ir mirtimi pasibaigusių atvejų. Tačiau iki šiol važiavimas paspirtuku Lietuvoje traktuojamas kaip saugi pramoga.
„Aš nesuprantu, kodėl iki šiol yra toks požiūris, kai turime tikrai nemažai net ir mirtimi pasibaigusių atvejų. Sakykime, važiuojant motociklu privalomas šalmas, yra tam tikra apranga (striukė, pirštinės). O su paspirtuku tu važiuoji, kaip nori: stovi vertikalus kūnas, išvystomas ganėtinai didelis greitis, o reikalavimo dėvėti specialią aprangą, šalmus nėra. Įsivaizduokite, to žmogaus kūnas, tiesiog „mėsos gabalas“, lekia 30–40 km/val. greičiu, ir jeigu pasitaiko mažiausias akmenukas po ratu, turime žiaurius sužalojimus. [Į ligoninę] pacientai atvyksta su sulaužytais raktikauliais, žandikauliu, išmuštais dantimis, rankų traumomis, riešų lūžiais <...> Būna, žmogus atvažiuoja suplėšytu veidu... Ir to yra ganėtinai daug“, – šiltuoju metų laiku matomas traumas pakomentavo uostamiesčio ligoninėje dirbantis gydytojas ortopedas traumatologas.
Jo nuomone, be švietimo ir sąmoningumo ugdymo, būtina griežtinti reikalavimus paspirtukų naudotojams.
„Turėtų būti įvestas greičio ribojimas, uždrausta paspirtuku važiuoti ne vienam asmeniui, o šalmas paspirtukininkui turėtų būti privalomas ir gal net reikėtų šiokią tokią striukę [įpareigoti] dėvėti. Kas nedirba ligoninėje, gal nežino, bet mes kasmet matome tą patį – skaudžius dalykus. [Tokių pacientų] atveža reguliariai“, – teigė gydytojas specialistas.
Ant batutų būtina neprarasti savisaugos jausmo
Dar viena traumų grupė, su kuria atšilus orams beveik kasdien susiduria gydytojai ortopedai traumatologai, yra sumušimai, patempimai ir lūžiai, patirti ant batuto ar nukritus nuo jo.
Kalbėdamas apie batutus, medikas sakė, kad dėl jų traumas patyrusių pacientų turi jau gerus du dešimtmečius. Tačiau šių traumų skaičius kasmet mažėja: „Batutas aktualiausias vaikams, paaugliams, suaugusieji, manau, jau atsišokinėjo.“
Vis dėlto tokių pacientų pavasarį, o ypač – vasarą, kai daugiau laiko leidžiama gamtoje, sodybose, taip pat – miesto parkuose, kur irgi yra įvairių batutų, pasitaiko.
Pasak mediko, dažniausios traumos, kurias patiria ant batutų pašokinėti mėgstantys pacientai, yra rankų traumos (riešo patempimas, lūžis). Taip pat gana dažni peties sąnarių sumušimai, raktikaulių lūžiai, kelio sąnarių traumos, raiščių patempimai.
„Daug kas priklauso nuo amžiaus: vaikams – vieni dalykai, suaugusiesiems – kiti. Tiesa, suaugusius pacientus vėlgi galima suskirstyti į tam tikras grupes: nuo 20 iki 40 metų ir vyresni. Tokiems žmonėms kartais pašokinėjus ant batuto pasireiškia lėtiniai dalykai. Pavyzdžiui, jeigu yra kelio sąnariai šiek tiek padilę, po pašokinėjimo ant batuto gali pradėti skaudėti, kauptis skysčiai. Ypač jeigu yra kokių lėtinių sąnarių ligų arba meniskų plyšimų – tie dalykai gali paūmėti. Jeigu buvę radikulitų, prasidėjusi osteochondrozė – visi šie dalykai irgi gali pasireikšti po tokių pramogų“, – kalbėjo KUL gydytojas traumatologas.
Pasigirsta kalbų, esą suaugęs žmogus ant batutų neturėtų apskritai šokinėti, ypač jei gyvena fiziškai pasyvų gyvenimą. Pasak mediko, ultimatumų daryti nereikia.
„Gyvenime kartais norisi tokių malonumų – negali sau uždrausti. Bet viskas turi būti protingai pasverta. Žinoma, ant batuto nereikėtų daryti salto ir panašių dalykų – esame matę ir tokių traumų, kurios įvyksta, kai žmogus šoka ant batuto, verčiasi – koja atšoka ir stipriu smūgiu trenkia sau į veidą. Būna [tokiais atvejais] ir veido sumušimų, ir net žandikaulių traumų. Taip nutikti gali ir pažengusiam sportininkui“, – kalbėjo LRT.lt pašnekovas ir priminė, kad visais atvejais prieš pradedant pramogauti ant batuto vertėtų nepamiršti mankštos.
„Svarbiausi dalykai – apšilimas ir atsargumo pojūtis. Ant batuto reikėtų šokinėti po vieną, ne būriu – kuo daugiau žmonių ant batuto, tuo didesnė rizika, kad susitrenksi, iškrisi. Savaime suprantama, tai daryti reikėtų būnant blaiviam“, – jau žinomus, bet kartais pamirštamus dalykus priminė gydytojas traumatologas.
Neprarasti savisaugos jausmo jis patarė ir šokinėjant ant stacionarių parkuose, žaidimų aikštelėse esančių batutų.
