Sveikata

2021.11.21 19:07

Profesorius apie vaikų kovą su COVID-19: sunkiausia ligos eiga matoma iki 4 metų amžiaus grupėje

Laura Adomavičienė, LRT.lt2021.11.21 19:07

Pandemijos pradžioje buvo kalbama, kad vaikai COVID-19 serga lengviau nei suaugusieji. Plintant delta atmainai, dar liepą infekcinių ligų gydytojai su nerimu stebėjo dėl COVID-19 besipildančias vaikų skyrių lovas ir ragino tėvus kuo greičiau atžalas paskiepyti, tačiau nemaža dalis tėvų ir šiandien tvirtai laikosi nuomonės, kad geriau leisti vaikui persirgti.

Rezultatas – iki šios dienos visiškai paskiepyta vos 28 proc. 12–15 metų šalies vaikų. Nesumodama, kaip dar įtikinti tėvus vakcinų nauda, Vyriausybė nuo gruodžio 28 dienos įveda galimybių paso reikalavimus ir vaikams. Kodėl COVID-19 vakcinos tėvus gąsdina labiau nei pati liga – LRT.lt portalo interviu su Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro direktoriumi prof. Sauliumi Čaplinsku.

– Plintant delta atmainai buvo baiminamasi, kad vaikų sergamumas koronavirusine infekcija bus nepalyginamai didesnis. Lietuvoje delta atmaina vyrauja nuo liepos mėnesio. Šiandieninė statistika rodo, kad Lietuvoje per beveik dvejus metus nuo pandemijos pradžios dėl COVID-19 mirusių vaikų nėra. Ar galime šiandien pasakyti, kad pastebimai šalyje daugėja sunkios COVID-19 ligos atvejų vaikų grupėje?

– Situaciją reikėtų vertinti ne tik pagal šios dienos rodiklius, bet kartu atsižvelgiant ir į viruso plitimo savybes bei kitų šalių duomenis. Žiūrint į Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) skaičius, praėjusiais metais ten COVID-19 buvo šešta pagal dažnumą vaikų nuo 5 iki 19 metų mirties priežastis. JAV iš viso dėl šios priežasties mirė daugiau nei 700 vaikų. Palyginkime – įprastai per sezoną nuo gripo miršta apie 200 vaikų. Vien šis faktas pasako, kad COVID-19 vaikams gali būti rimta liga.

Žiūrėdami į Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro atliktos analizės, apimančios šių metų 9 mėnesių laikotarpį, duomenis (vienu atveju duomenis pateikė 27 šalys, kitu atveju – tik 14 šalių), matome, kad visose Europos Sąjungos ir Europos ekonominės bendrijos šalyse apie 20 proc. populiacijos sudaro vaikai iki 19 metų amžiaus. Iš jų dėl COVID-19 ligos hospitalizuota tik 0,01 proc.

Be abejo, tai atspindi tą faktą, kad vaikai, jauni žmonės lengviau serga šia infekcine liga, bet kartu reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad per 9 mėnesius Europos Sąjungos ir Europos ekonominės bendrijos šalyse buvo registruota daugiau nei 5,5 mln. susirgimų COVID-19 šioje amžiaus grupėje. Iš jų 21,5 tūkst. vaikų buvo hospitalizuoti, o virš 700 jų buvo atsidūrę reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuose. Deja, iš jų 170 vaikų mirė, o mes sakome, kad ir vieno vaiko mirtis yra viena mirtimi per daug.

Žvelgiant į vaikų sergamumą pagal amžiaus grupes, daugiausia dėl COVID-19 hospitalizuota 0–4 metų amžiaus vaikų. Nuo 5 iki 10 metų grupėje sunkios ligos atvejų yra mažiausiai, nuo 10 metų iki 14 metų jau matomas hospitalizacijos skaičiaus kilimas, 15–19 metų amžiaus grupėje vėl matomas ryškus hospitalizacijos skaičiaus augimas, tačiau jis nepasiekia 0–4 metų amžiaus grupės rodiklių. Reiškia, COVID-19 yra pavojingiausia patiems mažiausiems.

– Profesoriau, minėjote, kad sunkiausia COVID-19 ligos eiga matoma 0–4 metų amžiaus vaikų grupėje, tačiau šio amžiaus vaikai dar negali būti skiepijami. Ar tai reiškia, kad siekdami apsaugoti mažiausiuosius mes turėtume pirmiausia kalbėti apie jų mamų, besilaukiančių moterų aktyvesnį skiepijimą COVID-19 vakcinomis?

– Taip, ypač svarbu, kad nėščios moterys būtų taip pat pasiskiepijusios, nes jeigu besilaukianti moteris suserga COVID-19, tai pavojinga ir jai, ir vaisiui.

– Gal yra duomenų, kaip neigiamai vaisių veikia COVID-19 liga ir kokį poveikį jam turi skiepai?

– Skiepo poveikis vaisiui bus trumpalaikis, jeigu po vakcinos būsimai mamai pasireikš karščiavimas ar kiti trumpalaikiai neigiami reiškiniai, tačiau ligos poveikis kūdikiui bus daug stipresnis, ypač jeigu nėščioji koronavirusine infekcija sirgs sunkiai.

Jeigu COVID-19 vakcina pasiskiepys besilaukianti moteris, jos kūdikis po gimimo jau turės tam tikrą apsaugą, antikūnų. Ši apsauga kūdikiui turėtų išlikti panašiai tiek laiko kaip ir suaugusiesiems, tačiau labai svarbu, kad ji bus tuos pirmus mėnesius po gimimo. Be to, reikia neužmiršti kad vaikas antikūnų gaus ir su motinos pienu, tai aišku, kad apsauga vaikui bus tik į naudą.

Pačioje pradžioje, kai vyko vakcinų klinikiniai tyrimai, niekas nepuolė skiepyti nėščiųjų, vaikų ir senjorų, turinčių sunkias ligas. Klinikiniai tyrimai buvo atliekami su sveikais populiacijos savanoriais. Iš kitos pusės – reikia nepamiršti, kad moterys nėštumo pradžioje dažnai nežino, kad jos laukiasi, o dalis tokių irgi skiepijosi COVID-19 vakcinomis, kitos pastojo iškart po skiepo.

JAV išanalizavo apie 130 tūkst. nėščiųjų, kurios buvo paskiepytos COVID-19 vakcina, duomenis, tyrė, kokia buvo šių moterų sveikata per nėštumą, kaip jos jautėsi po gimdymo, kokia buvo jų kūdikių būklė, ir pamatė, kad jokio neigiamo vakcinos poveikio nėra. Iš to buvo padaryta išvada, kad nėščiąsias saugu skiepyti COVID-19 vakcinomis.

– Europoje COVID-19 vakcina skiepijami vaikai nuo 12 metų, JAV bei Izraelyje prasidėjusi ir vaikų nuo 5 metų vakcinacija. Skiepai vaikų grupėje keičia sergamumo COVID-19 rodiklius?

– Skiepai padeda išvengti konkrečiam vaikui sunkios ligos eigos ir pokovidinio sindromo. Tyrimai rodo, kad apie trečdaliui visų vaikų, kurie natūraliai susidūrė su koronavirusine infekcija, pasireiškia pokovidinis sindromas. Šie vaikai prasčiau miega, yra nervingesni, jų gyvenimo kokybė pablogėja, jau nekalbant apie tai, kad jiems gali pasireikšti ir kitų rimtų komplikacijų.

Be to, vaikams, lygiai taip pat, kaip ir suaugusiesiems, kurie turi gretutinių ligų: nutukimą, diabetą, plaučių ligas, deja, vaikai serga ir onkologinėmis ligomis, – visiems jiems COVID-19 yra ypač pavojinga.

Kartu yra žinoma, kad jeigu užsikrečia COVID-19 vakcina paskiepyti asmenys, jie trumpesnį laiką išskiria virusą į aplinką.

– Minėjote, kad skiepas apsaugo vaiką nuo sunkios ligos eigos, bet kalbantis su tėvais aiškėja, kad nemažai jų labiau bijo vakcinos poveikio vaikams nei to, kad vaikas užsikrės koronavirusine infekcija. Čia yra dvi kategorijos tėvų: dalis jų bijo, kad vaikui po skiepo porai dienų pakils temperatūra, jam skaudės, bus bloga, silpna, nes patys tėvai po COVID-19 skiepo prastai jautėsi, kita dalis tėvų vengia skiepyti savo vaikus, nes bijo neigiamo ilgalaikio vakcinos poveikio. Ar, jūsų nuomone, yra pagrįstos šios tėvų baimės?

– Tėvų baimė dėl vaikų sveikatos yra logiška ir labai gerai, kad tėvai rūpinasi ir jaudinasi dėl vaikų sveikatos, bet kitas klausimas, kad tėvai yra prisiklausę labai daug melagienų. Aš matau, kas darosi socialiniuose tinkluose: plinta gerai padarytos melagienos, verstos iš anglų, rusų kalbų, publikuojami vaizdo įrašai, platinti neva žymių gydytojų. Tėvai užkimba ant jų. Dalis jų mano, kad skiepai yra nesaugūs ir neefektyvūs. Tiesa, kuo toliau, tuo mažiau atsiranda tokių tėvų, kurie apskritai neigia šį virusą, tačiau daugiau girdime samprotavimų apie ilgalaikį vakcinų poveikį.

Visgi nėra jokių prielaidų kalbėti apie tai, kad šie skiepai gali turėti kokį nors ilgalaikį poveikį, ypač neigiamą, kitokį, negu kiti skiepai. Kodėl kitos vakcinos ilgalaikio poveikio neturi, o šie skiepai turės? Kai kuriais skiepais mes tiek vaikus, tiek suaugusiuosius dešimtmečiais skiepijame ir nė vienam dėl to neišaugo ragai, neatsirado „čipų“, o čia staiga atsiras? Dėl to aš ir sakau, kad tai yra tik skiepų priešininkų naratyvas.

Trumpalaikiai nepageidaujami vakcinų poveikiai atsiranda greitai, jie yra analizuojami ir mes juos greitai visus matome, nes yra sukurta kompiuterizuota nepageidaujamų poveikių sistema. Deja, melagienų prisiklausę tėvai yra įsibaiminę, jie negauna aiškios informacijos iš medikų, kuriais jie pasitiki, dėl to jie pasilieka tame socialiniame burbule, kur vienas kitą gąsdina, vienas kitą palaiko, kur veikia emocijos.

Kartu yra psichologinis aspektas: jeigu aš leidžiu savo vaiką skiepyti, aš pats priimu sprendimą, o tai reiškia, kad aš prisiimu už sprendimą atsakomybę ir kartu kaltę, jeigu kas nors atsitiks. Bet jeigu aš nieko nedarau ir galvoju, kad tegul visi kiti vaikus skiepija, o aš neskiepysiu, tai aš nusiimu visą emocinį krūvį ir tikiuosi, kad vaikas neužsikrės, o jeigu ir užsikrės – galbūt liga praeis lengvai ir panašiai. Tai yra universalus tėvų požiūris, jis kyla iš rūpesčio dėl vaiko, bet iš racionalaus pereina į neracionalų.

Tikriausiai pamenate, kad tuo metu, kai plito Uhano atmaina ir kai tapo aišku, kad vaikų dalyvavimas epidemiologiniame procese susidūrus su šia nauja infekcija yra reikšmingas, buvo priimtas sprendimas, kad reikia kuo skubiau paskiepyti ne 70 proc. suaugusiųjų populiacijos, o daugiau nei 70 proc. visos populiacijos, įskaitant ir vaikus.

Tačiau kai įsivyravo delta atmaina, kuri plinta nepalyginamai greičiau, kai užsikrėtimui užtenka ir mažesnės šios atmainos viruso dozės ir kuri greičiau dauginasi žmogaus kvėpavimo takų ląstelėse, kai užsikrėtęs žmogus žymiai daugiau viruso išskiria į aplinką, tapo aišku, kad jau nebe 70 proc., o virš 90 proc. visos populiacijos turi turėti imunitetą, kad virusui nebūtų erdvės plisti. Tai yra misija neįmanoma.

– Prašau patikslinti: neįmanoma pasiekti daugiau nei 90 proc. visos populiacijos imuniteto net tuo atveju, kai į vakcinavimo procesą įtraukiame vaikus nuo 5 metų amžiaus?

– Ne. Tai yra tik teorinė galimybė ir tai tik tuo atveju, kai turima pakankamai skiepų. Kodėl teorinė galimybė? Nes medikai, tarp jų ir aš, nuo pat pradžių mes sakėme, kad nebus įmanoma įgyti pastovaus imuniteto nuo COVID-19. Niekas nesakė, kad skiepai 100 proc. apsaugos nuo užsikrėtimo ir ligos platinimo.

Šiandien jau turime duomenų, kad praėjus 4 mėn. nuo to laiko, kai žmogus yra visiškai paskiepytas COVID-19 vakcina arba persirgęs koronavirusine infekcija, jo imunitetas pradeda silpnėti. Kai kam imunitetas iš viso nesusiformuoja ir jiems reikia papildomos skiepo dozės.

Šiandien yra aišku, kad net teoriškai neįmanoma padaryti taip, kad visa populiacija kurį laiką būtų neimli virusui, kad būtų pasiektas reikiamas kolektyvinis imunitetas. Praktiškai tai būtų galima pasiekti nebent vienoje mokinių klasėje, apibrėžtoje žmonių grupėje, bet ne visame mieste, jau nekalbant apie visą valstybę ar juo labiau pasaulį. Nulinio kovido mes nepasieksime dar ilgai, kol pats virusas nepasikeis, kol jis netaps sezoniniu ir kol jo plitimo kelias iš pandeminio nepasikeis į endeminį.

Endeminis plitimo lygis gali būti valdomas, dėl infekcijos neužlūžta sveikatos priežiūros sistema ir panašiai. Kaip šį lygį pasiekti? Tam vien skiepų neužtenka. Pirmas tikslas turėtų būti kuo greičiau identifikuoti užsikrėtusius asmenis, kad jie galėtų izoliuotis, nes jie platina infekciją. Kartu svarbu, kad šie asmenys laiku gautų gydymą, nes uždelstas gydymas blogina ligos baigtį. Taip pat svarbu laiku perspėti kontaktą su užsikrėtusiais žmonėmis turėjusius asmenis, kad šie irgi izoliuotųsi, eitų tirtis ir neplatintų toliau infekcijos.

– Mokyklose vaikai dėl COVID-19 du kartus per savaitę yra testuojami greitaisiais antigeno testais, bet jeigu aptinkamas teigiamas atvejis, tai tik tas vienas galimai užsikrėtęs vaikas siunčiamas namo, o kiti kontaktiniu būdu mokosi toliau ir tėvai apie teigiamą atvejį neinformuojami, kol to vieno minėto vaiko liga nepatvirtinama PGR metodu. Per pokalbį LRT RADIJO laidoje „Sveikata“ minėjote, kad greitieji COVID-19 testai ligą gali parodyti praėjus 5 dienoms nuo užsikrėtimo, t. y. tada, kai žmogus jau aktyviai platina virusą ir gali užkrėsti kitus. Kai kalbame apie savalaikę užsikrėtusių vaikų izoliaciją Lietuvoje, būtent čia aiškiai matoma spraga.

– Iš savo, kaip virusologijos eksperto, varpinės galiu pasakyti, kad taip, virusas plinta nuo infekuoto žmogaus kitam žmogui, nuo infekuoto vaiko kitiems vaikams, mokytojams, jie virusą gali parnešti į namus, o iš jų išplatinti toliau.

Taip, maždaug penktą dieną po užsikrėtimo žmogus į aplinką jau išskiria labai daug viruso. Kai virusas aktyviai dauginasi žmogaus kvėpavimo takuose, nuo penktos iki dešimtos dienos toks žmogus yra ypač pavojingas, bet pradėti užkrėsti kitus asmenis jis gali jau ir ketvirtą dieną. PGR metodu atliekamas tyrimas gali parodyti infekciją nuo užsikrėtimo praėjus trims dienoms, t. y. likus dienai iki tol, kol žmogus taps užkrečiamas.

– Ar teisingai suprantu, kad visus mokinius tirti PGR metodu du kartus per savaitę mūsų šalis neturi lėšų, iš kitos pusės – tai jau laikoma pertekline priemone?

– Taip, tai yra perteklinė priemonė. Ne kartą esu minėjęs ir ne vieną mėnesį apie tai kalbu, kad daug efektyvesnis kelias yra dažnai, mažiausiai du kartus per savaitę, gyventojus kolektyve tirti greitaisiais antigeno testais. Nors ir mažiau jautrūs, jie pakankamai gerai ir, svarbiausia, greitai nustato ypač užkrečiamą žmogų, tai yra geriau nei rečiau, pavyzdžiui, kas 10 dienų gyventojus tirti PGR metodu. Pastarasis metodas nors ir yra jautresnis, bet jo atsakymo tenka laukti ilgiau.

Kai kalbame apie vaikų klasę, nebūtinai juos visus reikia tirti greitaisiais antigeno testais, užtenka ištirti du trečdalius klasės, kad pagautume tuos, kurie yra užsikrėtę ir platina virusą.

– Ir visgi greitojo antigeno testo rezultatas dažniausiai rodo, kad vaikas serga COVID-19 ir jau gali užkrėsti kitus. Kodėl greitojo testo rezultatas Lietuvoje nėra prilyginamas PGR metodui, teigiamas atsakymas nėra vedamas į e. sveikatos duomenų bazę? Kitaip tariant, kodėl tokiu atveju vaikas dar nelaikomas sergančiu ir neįsijungia klasėje visi kiti viruso kontrolės mechanizmai?

– Klausimas ne man. Žiūrint iš virusologinės pusės, joks testas nėra 100 proc. tikslus, atsakant į visus klausimus, ypač kalbant apie COVID-19 ligą. Kiekvienas testas turi paklaidą. Iš esmės tik gydytojas, remdamasis paciento anamneze, klinikiniais duomenimis ir laboratorinių tyrimų rezultatais, gali įvertinti, ar konkretus žmogus šiuo metu serga, ar ne.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt