Vilniaus „Rytą“ į FIBA čempionų lygos finalo ketvertą išvedęs ir auklėtinių išmaudytas treneris Giedrius Žibėnas po pergalės kalbėjo apie įspūdingos svarbos laimėjimą klubo organizacijai, sirgalių bendruomenei. Jis tikina dar nesuprantantis, kas įvyko, o susitikimą įvardijo kaip sunkiausią karjeroje.
Neįtikėtiname trileryje Vilniaus „Rytas“ 70:69 (21:21, 17:20, 14:19, 18:9) palaužė Nimburko ERA ir pateko FIBA čempionų lygos finalo ketvertą. Lemiamus baudos metimus pataikė Ignas Sargiūnas, po kurių „Rytas“ ketvirtfinalio seriją laimėjo rezultatu 2:0.
Taip pat skaitykite
Apie 2,5 tūkst. žiūrovų talpinančioje Prahos „Kralovka“ arenoje buvo bent keli šimtai „Ryto“ sirgalių, kurie viso susitikimo metu kūrė sau būdingą atmosferą.
„Dabar net nesuprantu. Rūbinėje šnekame, kad tos euforijos buvo žymiai daugiau rungtynėse prieš „Galatasaray“. Nelabai supratome, kas čia įvyko. Grįžę į viešbutį ir atsigėrę vandens, gal suprasime geriau“, – šyptelėjo Vilniaus „Ryto“ treneris.
G. Žibėnas nupasakojo paskutinę ataką ir vidinę nuojautą, kad lemiamą metimą atlikęs Jaromiras Bohačikas jį prames. Būtent jis savaitgalį atliko dar vieną lemiamą metimą, kuris šeštadienį nulėmė ERA pergalę Čekijos čempionate.
Du kartus iš eilės čekui to padaryti nepavyko.
„Kai J. Bohačikas paleido tą metimą, galvojome, kad negali būti, kad tas pats žaidėjas per tris dienas durs du lemiamus tritaškius. Realiai, neblogą išsimetė. Turėjome planą, žinojome, kad jis išsimes, svarbiausia buvo nesubauduoti, kad mestų kuo sunkesnį metimą. Susitarėm kelis susikeitimus, manau, kad žaidėjai gerai išpildė ir manau, kad krepšinio dievai šiandien vilkėjo raudoną spalvą“, – iškart po rungtynių žurnalistams Prahoje sakė G. Žibėnas.
„Rytas“ rungtynes „Kralovka“ arenoje Prahoje pradėjo vangiai – jei pirmose tarpusavio rungtynėse Vilniuje didžiausias skirtumas tarp komandų buvo 7 taškai, tai ERA 8 taškų persvarą įgijo pirmajam kėliniui neįpusėjus.
Nimburko ekipą į priekį traukė buvęs Kėdainių „Nevėžio“ lyderis Tony Perkinsas per pirmąsias 10 minučių surinkęs 6 taškus.
Nuo suolo pakilusio Gyčio Masiulio indėlio sulaukęs sostinės klubas sugrįžo į kovą, o pirmąjį kėlinį komandos užbaigė lygiosiomis (21:21).
Antrasis ketvirtis pasižymėjo itin kibia gynyba abejose aikštelės pusėse. Puolime daug variantų neradęs „Rytas“ nemažai taškų rinko nuo baudų metimo linijos, o po Ondrejaus Sehnalio taiklaus metimo nuo aikštės vidurio į rūbinę išėjo atsiliekančiojo vaidmenyje (41:38).
„Ryto“ pozityvu pirmoje rungtynių pusėje tapo G. Masiulis, kuris jau iki ilgosios pertraukos savo sąskaitoje turėjo 13 taškų (2/2 dvit., 1/2 trit., 6/6 baud.), 6 atkovotus kamuolius ir 20 naudingumo balų.
Antrosios rungtynių pusės pradžia pasižymėjo emocijomis – „Ryto“ krepšininkai reiškė nepasitenkinimą teisėjų sprendimais. Krepšinis trečiojo kėlinio metu buvo itin klampus, o vieną koją iš balos jau traukė Nimburko krepšininkai, po 30 minučių susikrovę 8 taškų pranašumą (60:52).
Taip pat skaitykite
Lemiamame ketvirtyje „Rytas“ pradėjo savo sugrįžimą, kai J. Hardingas rado būdų pasižymėti. Įpusėjus kėliniui ERA atkūrė keturių taškų pranašumą (69:65), tačiau per likusį laiką šeimininkai taškų nebepelnė. „Iš žaidimo“ nepasižymėjo ir vilniečiai, tačiau J. Hardingui, K. Bruhnke ir I. Sargiūnui pavyko pataikyti baudų metimus. Būtent pastarojo metimai tapo lemtingais, kadangi paskutinę ataką ERA krepšininkų bandymai pelnyti taškus buvo nesėkmingi.
Su žurnalistais Prahoje po nuostabaus triumfo kalbėjęs G. Žibėnas grįžo į praeitį ir tikino, kad ši pergalė yra visų praeities nesėkmių pasekmė.
– Kaip jaučiatės?
– Tai yra labai didelė pergalė mums. Organizacijai, fanams, žaidėjams, treneriams – visiems, kas susiję su „Rytu“. Bet norint šitą pergalę, šitą sėkmę pasiekti, reikėjo daug nesėkmių prieš tai patirti. Visų pirma, taškų skirtumas su „Manresa“, prieš trejus ar ketverius metus. Iš to sezono išmokome labai stipriai, kad negalime mėtyti taškų skirtumo. Manau, kad šį sezoną mes padarėme tai labai aiškiai prieš „Le Mans“ namuose.
Toliau, vieną sezoną mes paėmėme Marcusą Fosterį per anksti, kur tas įkrintamosiose nepadėjo. Labai, labai buvo blogas sezono momentas, kai mes jį paėmėme – tada mes turėjome aukoti sezoną, įkrintamąsias pralošėme prieš „Peristeri“ ir iš to turėjome išmokti. Šiemet mes Jordaną Caroline`ą ir Speedy Smithą pasiėmėme labai geru metu. Gal tai kažkiek kainavo pralaimėjimų vietinėje lygoje, bet tai yra procesas ir nepanikavome.
Pernai buvo „Galatasaray“ lemiamos rungtynės išvykoje, kurios galbūt mus paruošė šiam sezonui. Laimėti. Daug tokių nesėkmių, kurios veda į sėkmę. Kitas dalykas – mes pernai po pirmo etapo turėjome 2 pergales ir vieną pralaimėjimą ir Ąžuolas Tubelis gauna traumą. Arba ateina į mūsų grupę ir Malaga, ir „Galatasaray“. Labai nepalankūs burtai, nors mes laimėjom pirmą ratą. Šiemet, aišku, palankesni burtai, bet nu, tai čia yra tas Čempionų lyga. Vienais metais ta sėkmė bus, kitais metais ne. Iš tų nesėkmių, svarbiausia, reikia išmokti pamokas.
Mes čia būti esame nusipelnę, mūsų sirgaliai irgi. Jie šiandien nusipelnė labai daug čekiško alaus. Manau, kad spės, paragaus. Vis tiek geriausias pasaulyje, tai manau, kažkiek ekonomiką pakels Prahos.
– Kaip pavyko iškentėti tokiose rungtynėse, kur atrodo, priartėjate gal dešimt kartų, bet niekaip nepavyksta?
– Tai buvo lipimas į kalną visas rungtynes. Niekass nesakė, kad bus lengva. Teoriškai tai buvo lengviausias varžovas, teoriškai, bet praktiškai, kaip matėte, tai buvo sunkiausias varžovas, turbūt, nes buvo didelė įtampa. Ta favorito etiketė – mes ją tikrai bandėme nukratyti, bet ji mus slėgė, nėra ko slėpti. Dėl to išėjo tokios sunkios rungtynės. Žinojome, kad varžovai tiesiog neatiduos, nenorės, kad mes švęstume jų teritorijoje.
Minus 8 buvo prasidėjus ketvirtajam kėliniui ir pakeitėme gynybinę sistemą. Mes pradėjome dažniau keistis. Per lemiamą rungtynių ketvirtį įmetė devynis taškus per „negaliu“, per kančias, per ataką po atakos. Čia tik taip. Niekas iš komandos narių nesupanikavo. Žinojome, kad prie tokio triukšmo komunikacijos bus nedaug, bet svarbiausia, kad nerodėme tos panikos. Ar kažkoks teisėjo sprendimas, ar nesėkmė, ar prarastas kamuolys, ar nepataikyta bauda – tos panikos nebuvo.
Šitie žaidėjai yra nusipelnę to, ką jie turės Badalonoje. Ir jie jau tapo geresniais žaidėjais, nes jie įrodė, kad gali laiminčiose komandose žaisti. Tas yra labai svarbu kiekvieno žaidėjo vadinamajame CV.
– Labai įdomu, kodėl neleido antrojo kėlinio pabaigoje pakeist žaidėjo, jūs ir pats pykote?
– Labai įdomu, geras klausimas. Komisaras po didžiosios pertraukos perdavė teisėjams, ne teisėjai patys, o komisaras pasakė teisėjams, kad tai buvo jų klaida. Aš sakau, ką ta klaida mums kainavo – J. Hardingo trečią pražangą, pagrindinio mūsų taškų rinkėjo, prieš didžiąją pertrauką. Tai tas atsiprašymas mums nieko nedavė. Tai jų klaida buvo, jie atsiprašė trečiojo kėlinio pradžioje, bet na, kas iš to?
– J. Hardingui pirmoje pusėje buvo sunku – keturi pramesti metimai. Kaip jis įsivažiavo?
– Išprovokavo nemažai pražangų, taikinių susirado, žinojo, kad jis turi atakuoti. Tos visos šviesos eis į jį arba į I. Sargiūną, čia nėra paslaptis. Bet aš galiu pasakyti, iš šitų rungtynių mes nebūtume išėję nei be G. Masiulio fantastiškų rungtynių, nei be S. Lukošiaus fantastiškų rungtynių Stambule. Tų rungtynių iš jų niekas neatims. Ar Kay`aus Bruhnkes pakilimas tada, kada reikėjo. Visi žaidėjai įrodė, kad gali laiminčioje komandoje žaisti. Ir taip, mes nieko nelaimėjome, sezonas nesibaigia, gali būti dar visokių tų duobių, bet sakau – didžiuojuosi žaidėjais, kad jie yra kartu. Gal kartais nežaidžiame to gražiausio krepšinio, bet rezultatas yra, o to rezultato niekas jau neatims.
– I. Sargiūno šaltakraujiškumas metant lemiamas baudas jau turbūt nebestebina?
– Tai tiesiog I. Sargiūno pasaulis, kuriame mes gyvename. Pirmą prametė, kažkiek gal priminė praėjusių metų vieną susitikimą.
– Sakė, kad pamiršęs buvo.
– Tai priminėme. Bet šaunuolis, susimetė tą antrą ir trečią.
– Po „Top 16“ etapo rungtynių su „Galatasaray“ sakėte, kad džiaugiatės, nes komanda vandeniu neapipylė – vadinasi, ji nori daugiau. Dabar jau buvote išmaudytas, ar tai reiškia, kad komandai užtenka šito finalo ketverto?
– Tai reiškia, kad nusikratėme įtampą. Paleidome mes tą emociją, nes ta įtampa buvo. Favorito etiketė, ji slėgė. Sakyčiau, kad tai turbūt sunkiausios rungtynės karjeroje. Tos rungtynės, kur žaidi finaluose, kai nesi favoritas, patikėkite manimi, jos nėra sunkios. Tu tiesiog mėgaujasi, ypač, jei laimi. Bet tokios rungtynės, kurias norisi laimėti, žinai, kad gali laimėti, kurias beveik privalai laimėti – tokios yra sunkiausios. Ir sakau, dar nesuprantame iš tikrųjų, kas įvyko.
– Ką jautėte viduje išvydę tokį sirgalių palaikymą Prahoje?
– Prieš rungtynes, kai žaidėjai susėda pirmam deriniui, primenu, ką žaisime – niekas negirdėjo manęs. Viskas. Niekas negirdėjo. Tas ausis kiša žaidėjai, bet nieko, nieko nesigirdėjo. Maždaug taip buvo, nes arena specifinė, aidas čia yra. Reikėjo šiandien išgyventi, ir džiaugiuosi, kad tą pavyko su padaryti su jų pagalba. Užnugaris tai... Šita fanų jūra – ji to nusipelnė. Metai iš metų jie nenusisuka nuo komandos. Manau, kad Badalonoje mėgausis ne tik saule, bet ir geromis rungtynėmis.
– Artimiausios rungtynės su „Šiauliais“ turbūt bus sunkiausios šiame sezone?
– Manau, kad nebus lengva (juokiasi). Visi mes esame profesionalai, norisi tuo tikėti, ir žaidėjai tą patį supranta. Mes nenorime prarasti namų pranašumo, aišku, į pusfinalį reikia patekti ir ten reikia žiūrėti. Manau, kad žaidėjai bus pasiruošę. Duodame jiems papildomą laisvą dieną ir manau, kad sugrįšime į save. Ačiū Dievui, kad visi sveiki, ir manau, kad turime daug šansų ne tik prieš Šiaulius, bet ir kažką įdomiau nuveikti šiame sezone.
– Prieš ketvirtfinalio seriją norėjote papildymo ir jį gavote. Tačiau Martynas Echodas šioje serijoje žaidė vos 2 minutes. Ar šis papildymas jau tada buvo orientuotas į finalo ketvertą?
– Būkime realistais – finaliniam ketvertui. Nes reikia Martynui [Echodui] laiko, to ritmo jis neturėjo, jis švenčia lygiai taip pat, kaip mes visi švenčiame. Jis žino, kad mes jį tikrai naudosime finalo ketverte. Aš manau, kad mums tik pranašumas turėti papildomą žmogų. Ar mes būtume gavę ketvirtos pozicijos žaidėją – labai didelis klaustukas. Atsivežėme, kaip sirgaliai skanduoja, „vilnietį“. Tai esame laimingi, tokią rūbinę turime. Ir Martynas buvo šiandien pasiruošęs, bet tokiose rungtynėse reikėjo išgyventi. Ir išgyvenome, tikrai visi kartu švęsime, ar žaidėme, ar nežaidėme.
