„Netektis. Užuojauta šeimai, futbolo bendruomenei. Trumpas tas mūsų gyvenimėlis, trumpas, labai“, – su LRT kalbėdamas apie anapilin iškeliavusią Lietuvos futbolo legendą Benjaminą Zelkevičių atviravo kita šalies futbolo asmenybė Algimantas Liubinskas.
Liūdna žinia apie B. Zelkevičiaus mirtį futbolo bendruomenę pasiekė antradienio rytą – legendinis šalies treneris mirė sausio 12-osios vakarą, eidamas 82-uosius metus.
Futbolo legenda talentu išsiskyrė ne tik pats žaisdamas aikštėje, bet ir už jos ribų – treniruojant Vilniaus „Žalgirį“, kitus klubus, taip pat dirbant Lietuvos vyrų nacionalinėje rinktinėje (1990–1991, 1995–1997 ir 2000–2003 m.).
A. Liubinskas, pirmasis nepriklausomos Lietuvos rinktinės treneris, dažnai vadintas pagrindiniu B. Zelkevičiaus konkurentu – strategai ne kartą keitėsi vyriausiojo trenerio pozicijomis tiek „Žalgiryje“, tiek nacionalinėje komandoje. Vis tik pats A. Liubinskas atviravo, kad šių dviejų asmenybių priešpriešą kūrė veikiau žiniasklaida nei kad ji egzistavo iš tiesų.
„Žurnalistai mėgindavo mus kartais supriešinti. Mes nebuvome draugai, bet ir nebuvome priešai. Trenerių darbe tai yra įprastas dalykas. Trenerių daug ir jie visur, komandose įvairiose keičiasi, – mintimis dalijosi A. Liubinskas. – Gaila, kad mūsų gyvenimas toks trumpas, gaila, kad Benas paliko šį pasaulį. Skaudu, pirmiausia, šeimai, vaikams, aišku ir futbolo bendruomenė neteko trenerio, žmogaus. Nors jau aktyviai nebedirbo, bet ta pagarba, tie parodyti rezultatai įsirėžė atmintyje.“
Žaisdamas „Žalgirio“ klube B. Zelkevičius du kartus tapo Lietuvos čempionu ir triskart laimėjo šalies taurę. Dirbdamas treneriu jis 1987 metais, kartu su „Žalgiriu“, iškovojo bronzą SSRS čempionate bei triumfavo Universiadoje.
Prisimindamas legendinį Lietuvos futbolo trenerį A. Liubinskas kalbėjo apie B. Zelkevičiaus išskirtinumus ir inteligentišką asmenybę.
– Kur labiausiai imponavo jo darbas? Kodėl sako, kad jis – treneris, kuris pralenkė laiką?
– Įvairių epitetų yra. Pirmiausia, reikia atsiminti, kad visi tie vaikai, kurie atėjo pas jį, buvo Lietuvos trenerių paruošti. Mes turėjome vaikų trenerių tais laikais tikrai gerų ir galiu pasakyti – kitas laikas buvo. Mes neturėjome kompiuterių, nežiūrėjome tiek į televizorių, buvome lauke, žaidėme futbolą ir tie vaikai ateidavo jau aukštesnio meistriškumo nei dabar.
Dabar, manau, su jaunimu per mažai dirbama, dėl to ir rezultatai prastesni. O jis sugebėjo surasti tuos jaunuolius, kurie paruošti, juos suvienyti, išreikalauti, nes reikėjo išreikalauti. Kitas dalykas, jis sugebėjo rasti kontaktą su Vyriausybe, jis ten bet kada galėjo nueiti ir padėti spręsti komandos buitinius klausimus. Matė futbolą, teisingai matė, nes ne kiekvienas treneris teisingai mato. Mūsų futbolas visąlaik pasižymėjo savotišku stiliumi. Sovietų sąjungoje žaisdami mes nebuvome vienodi, buvome skirtingi. Geros jo savybės ir paliko pėdsaką.
Taip pat skaitykite
– Koks tas lietuviškas stilius?
– Tas stilius buvo paremtas mąstymu galva, o ne bėgimu, ne jėga. Galbūt jis labiau primintų lotynų šalių stilių, o ne tų grubių šalių, kur daugiau jėga sprendžiama. Tas pats Arminas Narbekovas neypatingų fizinių duomenų, Stasys Danisevičius amžinąjį atilsį, Viačeslavas Sukristovas. Mąstymas jų buvo labai geras. Darius Maciulevičius, būtų galima vardinti. Tas pats Robertas Fridrikas, Valdas Ivanauskas, Stasys Baranauskas, Arvydas Janonis, kur jau niekas negalėdavo pralenkti, joks puolėjas. Mūsų tas žaidimas buvo paremtas kamuolio kontrole. Inteligentiškas žaidimas, taip sakyčiau.
– Ar su B. Zelkevičiumi pasidalindavote įžvalgomis, ar vienas nuo kito slėpdavote viską?
– Mes nebuvome draugai, kad taip atsisėdę ten... Bet kai bendras susirinkimas būdavo, trenerių taryboje spręsdavome klausimus, tai kalbėdavome. Bet kad konkrečiai apie darbą, tai nebuvo tokių pokalbių.
– Ar B. Zelkevičius buvo geras psichologas?
– Aš pradėjau „Žalgiryje“ žaisti 1973 m., tai jo buvo paskutiniai metai kaip žaidėjo. Jis komandoje buvo toks autoritetas ir jis nežlugdė jaunimo. Aš atėjau kaip jaunas žaidėjas, tai jis nežlugdė. Bet kaip psichologas, tai nebuvau pas jį žaidėju, negaliu šito pasakyti, matyt žaidėjai šitą žino geriau.
– Kodėl tokio lygio treneriai tais laikais užaugdavo, o dabar su tuo futbolu, atrodo, kad šviesa kažkur toli ateina, bet vis nėra jos. Kas tai lemia?
– Ir mane, ir Beną išugdė treneris Algirdas Klimkevičius. Reiktų jį pažymėti, kuris tikrai paruošė labai daug trenerių, o tie treneriai vėliau paruošė daug futbolininkų. O dabar daugiau persimetė viskas į komerciją, dabar skaičiumi mes futbolininkų turime daug, bet treniruočių, valandų, to laiko – žymiai mažiau. Ir kas nėra gal labai gerai, kad daugelis trenerių nėra patys žaidę futbolo. Yra gal žaidę, bet jie nebuvo ant tiek susipažinę ir kadangi matome net ir rinktinėje, darome paprastas, abėcėlės klaidas, tai pozicijos nepasirinkimas. Negalima tokio lygio žaidėjams daryti tokių klaidų, o to, matyt, vaikų amžiuje neišmokina. Čia viskas praleista. Kitas dalykas, dabar komercializacija gavosi. Turime labai daug akademijų, labai daug vaikų, bet netelpame. Vaikai sugrūsti, turi treniruotis ketvirtyje aikštės. Iš to ir užauga tokie netašyti, pusfabrikačiai [juokiasi].
– Prisimenant B. Zelkevičių ne tik kaip trenerį, bet ir asmenybę – kokį jį prisiminsite?
– Mokėjo išlaikyti savo statusą, bet ko neprisileido, negalėjo bet kas jam įteikti savo nuomonės. Jis turėjo savo nuomonę, kurios laikėsi. Buvo inteligentiškas, tvarkingai apsirengęs, visąlaik prisižiūrėjo save, kalbos maniera.
