„Jis matė futbolą toliau – ne šiandien diena ar rytojaus“, – taip apie sausio 12-osios vakarą anapilin iškeliavusį legendinį futbolininką ir trenerį Benjaminą Zelkevičių kalbėjo kita Lietuvos futbolo legenda – Arminas Narbekovas.
B. Zelkevičius per savo 80-metį sakė, kad svarbiausias dalykas jam, jog jis išaugino du olimpinius čempionus. Vienas iš jų yra būtent A. Narbekovas – olimpinių žaidynių nugalėtoju jis tapo Seule 1988 metais.
Legendinio futbolininko karjera prasidėjo būtent su B. Zelkevičiumi. Kartu jie prisidėjo prie bene didžiausių pasiekimų Lietuvos klubinio futbolo istorijoje – 1987 metais B. Zelkevičiaus treniruojamas Vilniaus „Žalgiris“, kuriame pirmuoju smuiku griežė A. Narbekovas, iškovojo bronzą SSRS čempionate bei triumfavo Universiadoje.
„Man jaunam pradėti kelią su tokiu treneriu ir tokia komanda, tai buvo rimtas žingsnis bei paspirtis, kuri lėmė tolimesnę karjerą“, – LRT teigė A. Narbekovas.
Sėkmingiausiai su B. Zelkevičiumi atrodė ir Lietuvos futbolo rinktinė. Ją strategas treniravo 1990–1991 m., 1995–1997 m. ir 2000–2003 m.
„Su juo buvo ryškiausios pergalės, o tai rodo, kad jis buvo geras treneris“, – apie jo darbą prie nacionalinės komandos vairo kalbėjo A. Narbekovas.
A. Narbekovas dalijosi prisiminimais apie legendinį futbolininką ir trenerį B. Zelkevičių – jo treniravimo ir asmenybes išskirtinumus, pokalbius ir išgirstus patarimus.
– Arminai, paties karjera prie B. Zelkevičiaus prasidėjo?
– Iš tikrųjų taip. 1983 metais baigiau Panevėžio sporto internatą ir iškart kėliausi į Vilniaus „Žalgirį“. Pasisekė, kad antrose aukščiausios lygos rungtynėse gavau krikštą. Esu labai treneriui dėkingas už tai, nes tai buvo žmogus, kuris duodavo šansą jauniems žaidėjams. Nuo to prasidėjo mano karjera.
– Kuo jis išsiskyrė iš kitų trenerių, kad nuo trečios lygos nukeliavo iki bronzos medalio?
– Jis buvo išskirtinis. Labai didelė psichologijos dalis, žinios. Jis mokėjo prieiti prie žaidėjų, mokėjo su kiekvienu pakalbėti ir paguosti. Niekada nežemindavo ir neįžeidinėdavo žaidėjų. Jis buvo džentelmenas.
– Kiek trenerio karjerai padėjo tai, kad jis ir pats buvo geras futbolininkas?
– Galvoju, kad susideda tas ir yra lengviau. Yra tokių situacijų, kur matai kelis žingsnius į priekį ir žinai, kaip vesti komandą pirmyn. Jis tą puikiai darė ir išmanė.
– Sakoma, kad treneris pralenkė laiką. Kuriose srityse?
– Jis matė futbolą toliau – ne šiandien diena ar rytojaus. Jis matė, kaip turėtų viskas vykti, ir kokie žaidėjai turėtų žaisti. Tai ir buvo jo raktas, kurį jis galėdavo pritaikyti visiems.
– Prisimenant B. Zelkevičių, koks vaizdinys pirmiausia iškyla? Koks jis žmogus?
– Ryškus žmogus, kuris visą laiką stovėjo priekyje ir visur buvo matomas, girdimas. Visi jį mylėjo, kadangi subūrė tokią komandą. Visapusiškai buvo ryškus žmogus.
– Ar baigus karjerą išliko žalgiriečių ir rinktinės žaidėjų draugystė su treneriu?
– Įvairiai. Mes tai labai dažnai matydavomės „Sportimoje“, nes jis būdavo treniruotėse. Visą laiką aplankydavo ir pasikalbėdavome. Jis pyko ant manęs, kad rūkau ir sakė, kad mesčiau. Labai gaila, kad tokią dieną jis išėjo. Lietuvos futbolui tikrai didelė netektis.
– Kai pats pradėjote treniruoti, ar B. Zelkevičius dalindavo patarimų?
– Dalindavo. Iki dabar atsimenu, kad turėjome tokį berniuką, mažesnį už kitus, o B. Zelkevičius stovėjo „Sportimos“ balkone ir sakė, kad iš šito kažkas turėtų būti. Nesakysiu vardų ir pavardžių, bet pažiūrėsime. Gabus berniukas, pažiūrėsime, kas iš jo bus.
Tekstą parengė Tadas Pašiušis
