„Labas rytas“, – sėsdamas prie stalo pusė trijų nakties su žurnalistais pasisveikino Eimantas Stanionis. Po 7 valandas trukusio istorinio „UTMA 13 X STANIONIS PROMOTIONS“ renginio lietuvis galėjo džiaugtis užtikrinta, bet išvarginusia pergale.
Visus 10 raundų užsitęsusi pirmąkart per profesionalaus boksininko karjerą tėvynėje kovojusio E. Stanionio akistata baigėsi svarbia ir išsvajota pergale savų sirgalių akivaizdoje. Lietuvis vienbalsiu teisėjų sprendimu įveikė Pietų Afrikos Respublikos atstovą Jabulani Makhense.
Taip pat skaitykite
„Renginys buvo didžiulis, kiek buvo svajota... Viktorui [Gecui, UTMA vadovui – LRT past.] didelis ačiū, – dėstė E. Stanionis. – Vis šnekėjome, kad gal įmanoma, gal reikėtų surengti kovą namuose ir viskas pavyko. Nebūtų manęs, nebūtų galbūt šito renginio, apie kurį svajojau, nebūčiau išpildęs savo svajonės. Be Viktoro taip pat nebūtų niekas įvykę ir nebūtų niekas padaręs turnyro.
Taip pat skaitykite
Ačiū jam, visiems žiūrovams, kurie atėjo, palaikė. Jums visiems – žiniasklaidai – labai svarbus dalykas ir labai ačiū, kad ateinate, žiūrite, stebite. Dabar pusė trijų nakties, bet vis tiek yra ne vienas žmogus, kuris klausia klausimų ir žiūri. Esu labai laimingas, nes įgyvendinau savo svajonę, kurios visąlaik norėjau. Ringe buvo karšta, neatlikau galbūt to, ko norėjau, bet visko būna – toks sportas. Kartais būna gerų dienų, kartais – šiaip sau dienų.“
E. Stanionis visuose raunduose spaudė varžovą prie ringo kampų ir stengėsi smūgiuoti tiek į korpusą, tiek į galvą, tačiau kad ir kiek lietuvis smūgiuotų, PAR sportininkas visas atakas atlaikė. Galiausiai niekas neabejojo, kad į viršų kils E. Stanionio ranka. Taip ir įvyko, tačiau kovos metu ne vienas uždavė klausimą: „Kada E. Stanioniui pavyks parklupdyti priešininką?“
Apie nokautą galvojo ir pats kovotojas.
„Be abejo, galvojau, prieš kovą irgi galvojau, bet aš žinojau, kad jis bus kietas ir nepasiduos. Šitą tikrai žinojau, bet taip, be abejo, galvojau, kad galbūt greičiausiai nokautuosiu, bet buvo keista, tos emocijos. Neišėjo, tai neišėjo“, – sakė E. Stanionis.
Ir nors lietuvis iškovojo užtikrintą pergalę, taip pat išpildė savo svajonę – sukovojo mylimame mieste Kaune – E. Stanionio neapleidžia išblėsusi meilė boksui. Be to, jis atskleidė, kad absoliučiai neturi motyvacijos, o jo varomoji jėga yra tik disciplina.
„Vieną dieną atrodo viskas, mesiu. Tada praeina kažkiek laiko, galbūt dar ne. Meilė dingo turbūt per tuos dvejus metus, kai laukiau kovos, – pasakojo boksininkas. – Tada vėl metus laukiau, sukovojau, metus laukiau. Ir tas toks chaosas tiesiog buvo. Ir man turbūt reikia pertraukos, kad aš grįžčiau ir pamilčiau viską iš naujo. Bet, iš tiesų, neslėpsiu, meilė dingo ir kiekvieną kartą anksčiau eidavau į treniruotes labai užsidegęs, dabar mane laiko tik disciplina.
Aš einu į treniruotes, aš atiduodu viską, sunkiai dirbu, tikrai, viską padarau, bet mano motyvacija yra visiškai nulis. Buvo visąlaik, tik mane motyvavo tai, kad kovosiu Kaune, „Žalgirio“ arenoje, tai dėl to sakiau, kad turiu padaryti tai ir noriu sukovoti, ir tai yra mano svajonė. Tiesiog noriu susigrąžinti tą motyvaciją. Žinau, kad tai grįš, bet tai užtruks laiko. Nežinau, kiek.“
Spaudos konferencijoje po istorinės ir išsvajotos pergalės E. Stanionis kalbėjo apie už kadro liekantį jo karjeros herojų, aiškino, kodėl šią savo kovą įvertino tragiškai ir gyrė Dominyką Dirkstį už nustebinusį pasirodymą prieš Naglį Kanišauską.
– Koks bus pirmas dalykas, kurį padarysi, kai grįši namo?
– Penkis mėnesius atskirai miegame (juokiasi). Norėsiu trise pagaliau, vienoje lovoje miegoti, galėsiu aš dabar prižiūrėti vaiką mūsų, duosiu Emilijai [Stanionei] truputį pailsėti. Aišku, tiesiog smagu būti taip šeimyniškai, nes visąlaik miegu atskirai. Tos treniruotės, stresas, svorio metimas – viskas kitaip. Nuo dabar jau galėsime gyventi visi kartu.
– Koks jausmas apėmė, kai pakėlei visą areną ant kojų?
– Tai čia mane pakėlė visi ant kojų. Buvau tame ringe ir galvoju, kas čia vyksta, kas darosi. Nerealu. Visada arenoje reikia pabūti, pajusti atmosferą. Galvojau, kad esu buvęs tarp didelių kovų, kai arenos būna pilnos, bet tokios pilnos savo akimis nesu matęs. Gal Amerikoje, kai Saulis Canelo Alvarezas kovoja, Anthony Joshua Londono „Wembley“ stadione. Bet čia tiesiog vau, žmonės palaiko. Žinojau, kad žmonės palaiko mane, atrodo, galbūt gerbia, ką aš pasiekiau ir aš su jais gražiai bendrauju, bet kad toks palaikymas... Niekada nesitikėjau ir labai ačiū visiems, tiesiog džiugu.
– Kiek ši pergalė priartino tave prie titulinės kovos?
– Nežinau, aš reitinge lyg ir esu antras, WBA būtent, bet nesakau, kitose organizacijose galima kovoti dėl kitų diržų. Nežinau iš tikrųjų. Ar kažką nustebino? Ne, tikrai nieko nenustebino ir pats nesu patenkintas, bet viskas yra gerai.
– Svajonę išpildei. O kokia kita svajonė?
– Mano svajonė dabar yra poilsis ir laikas sau, dėl to, kad po praėjusios kovos daug minčių buvo. Gimė mūsų mažas stebuklas [dukrytė Elėja], visas naujas etapas ir vėl ruošimasis. Iš tikrųjų, nežinau dėl ateities, dabar noriu pailsėti, pabūti su savimi, su savo mintimis, pagalvoti, ko aš noriu iš gyvenimo, ko noriu iš karjeros ir žiūrėsime.
– Kiek tavo žmona Emilija prisideda prie šios sėkmės?
– 99 proc. Emilija mano karjeroje daugiausiai matė visko. Dėl to rūbinėje ji būna, žino, kokia aura turi būti pas mane ir aš noriu, kad ji būtų. Ji viską žino, kur manęs nespausti, nekalbinti. Elėja rūpinosi ir žinojo, kad man sportas buvo svarbu, aš treniruojuosi, šeima palauks, aišku. Dvejus metus laukiau kovos, vyko stovyklos, laukėme atskirai. Viskas keista. Ji sudaro didelę mano sėkmės karjeroje dalį.
– Iškart po kovos minėjai, kad tragiškai sukovojai.
– Tragiškai, nes tie lūkesčiai yra ir atrodo, kad jeigu noriu kovoti dėl titulų, tai atrodo, kad nebūčiau turbūt šią dieną laimėjęs titulo ir tada nusivili, nori geriau. Aš maksimalistas, todėl noriu atiduoti maksimumą, kartais atiduodu gal per daug, nežinau.
– Ar kova su Egidijumi Kavaliausku būtų gražu vainikuoti karjeros pabaigą?
– Galbūt. Visi laukia, manau, visi norėtų, žiūrėsime. Jis turi savo kelią, aš turiu savo kelią ir bus matyti.
– Ar realu darkart išvysti E. Stanionį artimiausiu metu UTMA organizacijoje?
– Žiūrėsime.
– Esi minėjęs, kad tau patinka ruošiantis kovai stebėti prieš tai vykstančias akistatas. Stebėjai ir dabar?
– Taip, taip, beveik visas kovas. Nuo tada, kai atvykau, tai visas kovas beveik žiūrėjau. Aš sporto aistruolis, man patinka visos kovos, tai taip, stebėjau. Labai džiaugiuosi už Deivį [Deividą Danylą], žiauriai, nes aną kovą jis pralaimėjo ir kadangi nokautu pralaimėjo, tai visi nurašė, sakė, kad „viskas jau, metai“. Bet jis grįžo, pats sau užsibrėžė tikslą, treniravosi. Jis visada treniruojasi sunkiai, viską atiduoda ir labai džiaugiausi už jį tiesiog.
– D. Dirkstys surengė įspūdingą pasirodymą prieš N. Kanišauską. Ką gali pakomentuoti apie jį?
– Netikėta, nustebino ir šaunuolis, ką aš galiu pasakyti. Šaunuolis, padarė tai, kuo niekas netikėjo. Galima pasakyti bravo. Nieko daugiau negaliu pasakyti.
– Visose kovose buvo labai sunku prognozuoti nugalėtoją.
– Taip, tas ir yra smagu, kad niekada nežinai, kada bus, kas laimės. Bokso kovos, toks dalykas čia gal naujesnis, bet vis tiek, stengiasi visi, tu nežinai kartais, kaip įvertinti oponentus, tas yra sunku. Jie vis tiek kovojo pirmą, antrą kartą, irgi reikia laiptelis po laiptelio kilti ir, aišku, aš noriu, kad boksininkai irgi kiltų, sukovotų daugiau kovų, kažkur galbūt užsienyje kovotų ar užsienis atvyktų čia. Žiūrėsime, kaip čia bus viskas. Bet, kaip matote, Lietuvoje tikrai galima padaryti didelius renginius.
Visa spaudos konferencija po renginio:
