1993 metai, Kopenhaga. 60 metrų bėgimo finalas. Lietuvos sprinteris Kastytis Klimas stoja į starto poziciją. Įsivyrauja tyla, tačiau ją nutraukia teisėjo šūvis. Lietuvis pradeda bėgti... Finišas – malonumas truko 6.62 sekundės. Ką šie skaičiai atneša? Ogi pergalę, džiaugsmą ir Lietuvos rekordą.
Tokį rekordą, kuris gyvuoja jau 32 metus ir leidžia K. Klimui išlikti greičiausiu 60 metrų bėgiku Lietuvos istorijoje.
„Taip, viskas atmintyje išlikę. Labai gerai sureagavau į startą, bėgimas buvo puikus. Laimėjau tas varžybas, emocija ir jausmas buvo tikrai geras. Džiaugiausi (atsidūsta)... Taip, Lietuvoje jau 32 metus rekordas laikosi... Smagu (šypteli)“, – išskirtinio interviu su LRT.lt metu istorinę akimirką prisimena K. Klimas.
Iš tiesų, rekordas jau tikrai senas, daug matęs, galbūt netgi pavargęs puikuotis Lietuvos sprinto viršūnėje. Ir štai, prabėgus beveik trečdaliui amžiaus, atsirado žmogus, kuris gali jį išversti iš sosto. Tai 19-metis sprinteris Adas Dambrauskas, kurio talentą bei potencialą jau dabar įžvelgia ir K. Klimas.
„Matosi, kad vaikis tikrai yra talentingas. Po Ryčio Sakalausko sprinte buvo tokia pauzė, o dabar Adas turi tikrai neblogų šansų“, – tikina jis.
Šeštadienį A. Dambrauskas startuos Lietuvos uždarų patalpų čempionate, kuriame ir bandys padaryti tai, ko niekam nepavyko nuo pat 1993 metų sausio. Vilniuje sportuojantis atletas šį sezoną 60 m kol kas greičiausiai įveikė per 6.64 sekundės ir pakartojo savo asmeninį rekordą, kuris buvo pasiektas dar pernai. Atrodo, kad rekordas visai čia pat, ranka pasiekiamas, tačiau didžiajame sprinte net ir 0.02 sekundės dalys reiškia itin daug.
Vis dėlto, tikint, kad Lietuvos rekordas gali būti atnaujintas, LRT.lt nusprendė susisiekti su legendiniu K. Klimu ir ne tik prisiminti jo išskirtinę karjerą, ryškiausius epizodus, bet ir įvertinti A. Dambrausko šansus tapti naujuoju 60 metrų bėgimo Lietuvos karaliumi. Buvęs lengvaatletis skambučio nesitikėjo, nustebo, šiek tiek kuklinosi, tačiau sutiko susitikti gyvai ir duoti interviu.
„Galbūt tokios didžiulės nostalgijos nėra, bet prisiminti tikrai yra malonu. Tas sportas nieko blogo nedavė, viskas buvo gerai“, – pokalbį pradeda K. Klimas.
Iš Kauno rajone esančio Domeikavos kaimo kilęs Lietuvos rekordininkas sportą pamilo dar vaikystėje. Lengvosios atletikos keliu jis žengti pradėjo kartu su treneriu Albinu Mieliausku, o vėliau tapo legendinio Lietuvos trenerio Alekso Stanislovaičio auklėtiniu. Visgi įdomu tai, kad pati pradžia buvo net nesusijusi su sporto karaliene.
„Galbūt buvau trečiokas... Iš pradžių lankiau žirgyną (šypteli). Net varžybose dalyvaudavau, viskas gana neblogai sekėsi, bet vieną kartą kritau, žirgas stipriai užmynė ant nugaros ir tada jau mama atkalbėjo mane nuo šio sporto. Vėliau mokykloje buvo būrelis, kuriame treniravo A. Mieliauskas. Jis buvo maratonininkas, todėl ta pati pradžia ir buvo įdomiausia. Jis mane matė kaip ilgų nuotolių bėgiką. Iš pradžių bėgdavau 3 ar 5 kilometrus. Buvau netgi „Tiesos“ kroso antros vietos laimėtojas. Vis dėlto, kuo toliau, tuo labiau pradėjau „nusiimti“ nuo tų varžybų, nes ilgieji nuotoliai – ne man. Bėgau 400 metrų su barjerais, o tada mano gyvenime atsirado treneris a. a A. Stanislovaitis.
Kai pradėjau sportuoti pas jį, maždaug pusę metų tiesiog pabėgiodavau, padarydavau mankštą ir viskas – namo. Nesuprasdavau, kodėl viskas taip. Tik vėliau supratau. Pirmą kartą 200 metrų bėgau per 24,2 sek., o vėliau bėgau per 22,4 sek. Tai parodė, kad buvau tarsi „užmuštas“ tais maratonų bėgimais ir reikėjo atgaivinti raumenis. Taip ir pradėjome dirbti su A. Stanislovaičiu“, – prisiminimais dalinasi K. Klimas.
Taip ir prasidėjo istorija, tuometėje Sovietų Sąjungoje padovanojusi ne vieną kelionę bei džiugią akimirką. Buvęs sprinteris akcentuoja, kad didelio padėkos žodžio yra vertas A. Stanislovaičio vaidmuo, tapęs kone kertiniu.
„Žmogus iš didžiosios raidės. Tikrai... Jis tuo metu buvo atsidavęs tik lengvajai atletikai, sprintui (palinksi galva, patrina rankomis). Mes kartu tą kelią ir pradėjome. Jis tada buvo labai jaunas specialistas. Mokėsi tiek jis, tiek aš. Vėliau jis įgavo kur kas daugiau patirties, tai galbūt tada tie mano rezultatai galėjo būti dar geresni. Logiška, kad pirmoje klasėje dar nerašai romanų (nusijuokia).
A. Stanislovaitis visada buvo toli horizonte įžiebęs tokį žiburėlį. Kiekvieną dieną jis sakydavo, kad tu gali jį pasiekti, kad gali taip greitai bėgti. Kai pradėjau jo žodžiais tikėti, tai viskas ir veikė. Be psichologijos, be kažkokio tikslo, tų rezultatų bet kokiame sporte nebus. A. Stanislovaitis buvo šios srities fanatikas. Galbūt kartais net ir perdėtai, bet galiausiai visa tai davė tokių rezultatų.
Kai pradėjau brautis į Lietuvos rinktinę, tai tuometis vyriausiasis treneris sakė: „Kas čia per kurmis, nieko iš jo nebus.“ Tuo metu Aleksiukas tikėjo, o aš tikėjau juo. Tai buvo pagrindinis variklis“, – jautriai savo sporto mokytoją prisimena K. Klimas.
Interviu su LRT.lt metu jis taip pat pasakoja apie atsidavimą sportui jaunystėje, gyvenimą nepriklausomybės atgavimo laikotarpiu, dabartinio jaunimo motyvacijos trūkumus ir siunčia didžiausius linkėjimus A. Dambrauskui.
„Linkiu tikėti tuo, ką daro, siekti aukščiausių tikslų. Matau, kad jis tai gali. Kodėl rekordas gyvuoja? Tam, kad būtų pagerintas. Linkiu Adui pagerinti mano rekordą, tikrai nuoširdžiai šiam vaikiui to linkiu. Pats atvažiuosiu, pasveikinsiu. Jeigu gyvai pamatyčiau, kad jis pagerina tą rekordą, tai mano veidą tikrai papuoštų šypsena. Duok Dieve, kad tas rekordas kristų. To ir linkiu tam vaikiui“, – su šypsena veide sako K. Klimas.
– Kiek dabartinis gyvenimas susijęs su sportu?
– Domiuosi visu sportu. Kalbant apie lengvąją atletiką, tai praėjusių metų žiemą sėdėjau namuose ir išgirdau apie A. Dambrauską. Neturėjau ką veikti, todėl sėdau į automobilį ir nuvažiavau į Panevėžį, kur vyko Lietuvos čempionatas. Pabendravau su senais pažįstamais. Tiesa, prieš tai dar buvau išvažiavęs su ėjikais į pasaulio čempionatą Budapešte, buvo ir kitų išvykų. Taip po truputį ir grįžau prie tos lengvosios atletikos, sportas nėra kažkur nuošalyje.
– Jau 32 metus gyvuoja jūsų rekordas. Per šį laikotarpį niekas greičiau 60 metrų Lietuvoje nebėgo. Kokios mintys aplanko, suvokus šį faktą?
– Pirma, tai mes, baltaodžiai, esame ne tie, kurie turi visas galimybes taip greitai bėgti. Galbūt iš vienos pusės vaikai to nesuvokia, bet vėliau imi suprasti, kad į tas tikras aukštumas – kaip Virgilijus Alekna, Romas Ubartas ar Andrius Gudžius – pakilti tikrai praktiškai neįmanoma. Reikia vertinti viską realiai. Vietiniu mastu, Lietuvos mastu tai taip, tas rekordas yra gana geras. Iš tiesų, tai net nesu daug galvojęs, kad jis labai daug reikštų. Yra ir yra – daug laiko jau praėjo.
To fakto pernelyg nesureikšminu, bet truputį keista, kad per tiek metų jis nebuvo pagerintas. Galvoju, kad yra šioks toks ir specialistų trūkumas, nes sprinte yra didžiulė specifika. Žinoma, pirmiausia yra genai, nes tu turi gimti sprinteriu. Specialistas gali būti ir pats geriausias, bet jeigu esi lėtas, tai nieko ir nebus.
– Ką tada jums, kaip jaunam žmogui, reiškė sportas?
– Jis reiškė labai daug. Su dabartimi tai yra nepalyginami dalykai. Gyvenau Domeikavoje, mokykla buvo Sargėnuose, o sportavau Šančiuose. Ryte eidavau 600 metrų iki autobuso, po mokyklos vėl tie 600 metrų iki namų. Pavalgai, pasiimi aprangą, tada vėl 600 metrų iki stotelės. Važiuoji iki Panemunės tilto, nuo kurio vieną kilometrą eini iki maniežo. Pasportuoji, tada kilometras atgal iki stotelės ir vėliau vėl 600 metrų iki namų. Visa tai ir atsako į klausimą, ką tada reiškė sportas, kuris buvo bene didžiausia gyvenimo dalis.
– Ko dabar trūksta jaunimui, sistemai, kad mylinčių sportą būtų daugiau?
– Dabar yra kiti laikai. Parodykite bent vieną tokį vaiką... Na, žinoma, galbūt yra tokių, nieko negaliu sakyti. Bent jau iš savo aplinkos nežinau tokių vaikų, žmonių, kurie taip atsiduotų sportui, taip kasdien važinėtų į treniruotes. Antra, dabar jauni žmonės galbūt visko turi pernelyg daug, labai gerai gyvena. Jiems taip nežiba akys, kaip man žibėjo, kai pirmą kartą gavau „Adidas“ sporto batelius. Buvo neįtikėtina. Žinokite, neįsivaizduoju, kiek kartų savo pirmųjų startukų (LRT – lengvaatlečių sportiniai bateliai) vinukus persukiojau. Tai buvo milžiniškas džiaugsmas, kad juos išvis turiu. Buvome laimingi dėl tokių dalykų. Deficitas tada buvo – geresnių batelių laukdavai mėnesius... Dabar visko pilna... Ko tik nori... O tada visi taip augo, visi buvo drėbti iš to paties molio, niekuo nesiskyrėme.
Taip pat skaitykite
– Papasakokite apie savo sportavimo laikotarpį, kai rezultatai ėmė gerėti, kaip viskas atrodė ir buvo?
– Į Lietuvos suaugusiųjų rinktinę patekau 1988 metais. Galiu pabrėžti, kad tada buvo be galo geras Lietuvos čempionatas – kiekvienoje rungtyje startavo ne vienas tarptautinės klasės sporto meistras. Vien tik sprinte: aš, Eimantas Skrabulis, Vilmantas Pipiras ir dar daug kitų. Konkurencija buvo didžiulė. 1988 m. buvau SSRS taurės prizininkas ir 1989 m. tapau SSRS čempionato prizininku – užėmiau 3 vietą 200 metrų bėgime. Tai buvo bene pirma tokia didelė paskata. Gaudavau stipendiją, tuo metu pinigai buvo labai geri. Vėliau, nepriklausomybės atgavimo metais, sportininkams buvo iš tiesų labai sunku.
1990 m. Sankt Peterburge gavau labai stiprią traumą – plyšo dvigalvis raumuo. Lietuvoje gydytojų ir specialistų nebuvo. 1991 metų sausio 2 dieną Taline man darė operaciją. Atsigavau tik maždaug po 8 mėnesių. 1992 m. dar sudalyvavau Europos čempionate, 1993 m. pasaulio pirmenybėse ir universiadoje, o 1994 m. dar sykį Europos čempionate. Po jo ir baigiau savo karjerą.
– Koks jūs buvote sportininkas, koks buvo jūsų mentalitetas?
– Aš – degtukas. Į viską labai greitai reaguoju. Galiu užsivesti per pusę sekundės. Net ir treniruotėse užtekdavo minimalios detalės su komandos draugais. Pavyzdžiui, tais laikais visiems neužtekdavo geriausių starto kaladėlių. Buvo nerašyta taisyklė, kad čia Kaune turėjau savo kaladėles. Atėjo sykį kažkoks jaunas vaikinas, kuris sakė, kad jis iš jų bėgs. Užtekdavo net ir tokio dalyko (juokiasi). Galima gal ir taip pažiūrėti – nebūčiau buvęs degtukas, tai turbūt būčiau bėgiojęs maratoną.
– Papasakokite apie treniruočių procesą, koks jis būdavo, kiek savęs atiduodavote?
– Visko būdavo (linksi galva). Kai būdavo pasiruošimo svarbiausioms varžyboms periodas Dainų slėnyje, tai patikėkite... Kartais tikrai nesinorėdavo į treniruotes eiti. Visgi aukštų rezultatų niekada nebūna, jeigu neįdedi sunkaus darbo. Kartais su A. Stanislovaičiu ir pasipykdavome – aš galvodavau, kad tą didelį krūvį reikėdavo pratęsti netgi ilgiau. Aš beveik visus savo asmeninius rekordus esu pasiekęs sezonų pradžiose. Vėliau rezultatai krisdavo. Visgi treniruotės būdavo geros, procesas buvo tiesiog širdyje...
– Prisiminkime rekordinį bėgimą Kopenhagoje. Kaip ruošėtės šioms varžyboms?
– Su A. Stanislovaičiu buvome ką tik atlikę labai gerą darbą treniruotėse. Aš į jokias stovyklas niekur nevažiuodavau. Aleksiukas tada negalėdavo tiesiog palikti dar 20 savo žmonių, todėl visos stovyklos ir pasiruošimai vykdavo Dainų slėnyje (juokiasi). Buvo atliktas puikus darbas, bet gruodžio pabaigoje dariau šuolius ir pasitempiau nugarą. Nepamenu, bet regis beveik savaitę išvis nesportavau. Sausio pradžioje jau buvo startas Kopenhagoje. Prieš išvažiuodamas ten vieną dieną pajudėjau ir sau pasakiau, kad situaciją įvertinsiu vietoje. Galiausiai jaučiausi labai gerai, takas buvo greitas ir pasiekiau tą rekordą.
– Ką jums reiškė išsivadavimas iš SSRS, galėjimas pagaliau atstovauti Lietuvai?
– Visada... Kur aš gimęs? Lietuvoje... Faktas, kad visada buvo tas noras. Tai buvo nepalyginami dalykai. Lietuva, mūsų vėliava, spalvos... Visa tai buvo didelė motyvacija.
– Ar yra apmaudo, kad karjerą baigėte nepasiekęs tos aukščiausios viršūnės?
– Vėliau pradėjau jau kitaip mąstyti. Turėjau dukrą, žmoną, o tų pinigų nepakako ir sportui, ir gyvenimui. Dėl to ir išėjau iš sporto, pradėjau verslą. Šeima gal dėl to irgi laimingesnė buvo (juokiasi). Visgi galiu pridurti, kad šį etapą pabaigiau tikrai gana lengvai, nebuvo daug minčių, kad galbūt dar reikia likti.
Visgi, vėliau, 1995 m., A. Stanislovaitis dar prikalbino sugrįžti ir pabandyti pasiruošti 1996 metų Atlantos olimpinėms žaidynėms, nes 1992 m. iki olimpinių žaidynių trūko labai nedaug. Bandžiau ruoštis, bet suderinti gyvenimo su sportu jau buvo beveik neįmanoma. Gavau traumą, po kurios jau ir buvo tikrai viskas.
– Tai trauma iš esmės ir baigė karjerą?
– Ne, karjeros pabaiga įvyko tik dėl buvusio federacijos prezidento Vilimo, su kuriuo man toliau buvo nebeįmanoma sportuoti. Išlipęs iš lėktuvo pakabinau startukus ant vinies ir šis etapas baigėsi. Buvo ten daug asmeninių dalykų, apie kuriuos plėstis daugiau nenoriu. Mano kartos lengvaatlečiai viską žino (šypteli).
– Kokia buvo jūsų didžiausia karjeros svajonė? Galbūt ji išsipildė, o galbūt ir liko svajone?
– Turbūt svajonė buvo olimpinės žaidynės. Iki Barselonos trūko gal 8 šimtųjų sekundės dalies. Labai nedaug...
– Na ir pabaigai. Kas, anot jūsų, yra sprintas?
– Jėga. Sprinteris man asocijuojasi su tuo sportišku kūnu, su ta jėga, greičiu. Vienareikšmiškai sprintas yra jėga.
Primename, kad Lietuvos lengvosios atletikos uždarų patalpų čempionatą šeštadienį ir sekmadienį tiesiogiai transliuos LRT.lt portalas.
