Prabėgo beveik trečdalis amžiaus, o 60 m greičiau už legendinį sprinterį Kastytį Klimą Lietuvoje dar niekas nebėgo. Visgi 2024-aisiais reiktų sakyti kiek kitaip – kol kas dar niekas nebėgo. Tokį teiginį į dienos šviesą iškelia faktas, kad giliai į žemę įspaustam rekordui iškilo nematytas pavojus, kurį, kaitindamas bėgimo takelį, atnešė 18-metis Adas Dambrauskas.
„Visuomet sąraše noriu būti pirmas, visada noriu laimėti. Nesvarbu, su kuo ar prieš ką, – tiesiog visuomet noriu būti pirmas“, – išskirtinio interviu su LRT.lt metu sako pasitikėjimu savimi spinduliuojantis jaunasis Lietuvos lengvosios atletikos deimančiukas A. Dambrauskas.
Norėčiau prisidėti prie to, kad Lietuvos lengvosios atletikos sprinto istorija būtų kuo didingesnė.
Dar 1993 m. Kopenhagoje K. Klimas 60 m įveikė per 6,62 sek. ir taip įrašė savo pavardę istorijos metraščiuose. Iki 2024-ųjų prie šio jo rezultato labiausiai priartėjęs buvo Rytis Sakalauskas, kuris 2012 m. distanciją įveikė per 6,64 sek. Būtent tokį rezultatą šiemet Rygoje pakartojo ir 18-metis A. Dambrauskas, privertęs ne vieną išpūsti akis.
Ir ne, tai nebuvo vienintelis toks išsišokimas. Iš Kėdainių rajono kilęs, tačiau šiuo metu Vilniuje didžiausių svajonių siekiantis sprinteris net tris sykius užfiksavo 6,66 sek. rezultatą. Būtent toks laikas jam leido triumfuoti Lietuvos lengvosios atletikos (LLAF) taurėje, iškovoti antrą vietą Stokholme (Švedija) vykusiose varžybose.
Pratęsti savo dominavimą Lietuvos pašvaistėje A. Dambrauskas galės jau šį savaitgalį Panevėžyje, kur garsiai trimituos į šalies lengvosios atletikos čempionatą susirinkę geriausi lengvaatlečiai.
Prieš metus atleto rekordas šioje rungtyje siekė 6,79 sek., todėl jo pagerinimas net 0,15 sek. atsako į visus klausimus apie jaunuolio tobulėjimą ir palieka tik kelis klaustukus – kokios yra jo galimybių ribos ir kaip greitai jis gali nešti Lietuvos trispalvę pastaruoju metu šalyje priblėsusiose sprinto rungtyse. Bėgiko teigimu, būtent sprinto istorijos pratęsimas ir yra vienas didžiausių jo tikslų.
„Norisi, tikrai norisi tai padaryti. Lietuvos sprinto istorija nėra tokia įspūdinga, kaip kad disko metimo istorija. Čia tų garsių vardų yra kur kas mažiau. Norėčiau prisidėti prie to, kad Lietuvos lengvosios atletikos sprinto istorija būtų kuo didingesnė.
Esu sprinteris. Galiu pasakyti, kad šiek tiek esu toks egoistas, kartais gal ir per daug pasitikintis savimi. Tiesiog daug dirbu ir visuomet noriu laimėti“, – dėsto nuo septynerių metų lengvąja atletika užsiimantis A. Dambrauskas.
Žiūri į tuos vardus, kurie buvo prieš mane, – Gediminas Truskauskas, Rytis Sakalauskas, Vilmantas Pipiras, Kastytis Klimas – ir supranti, kad sugebėjai padaryti tai, ko jie nebuvo padarę.
Jis taip pat pabrėžia, kad toks galingas 2024-ųjų startas be galo nudžiugino, tačiau gerų rezultatų laukta, nes prakaito buvo išlieta daug, treniruotėse dirbta nuoširdžiai ir sunkiai.
„Jei atvirai, tai kažko tokio ir tikėjausi. Važiavome į stovyklą Ispanijoje, kur vyko labai geras pasiruošimas sezonui. Jaučiau, kad galiu taip bėgti. Žinoma, garsiai niekas nekalbėjo, kažkokių lūkesčių nestatėme. Su treneriu padiskutuodavome, kad galime bėgti greičiau nei per 6,70 sek.
Aš visuomet tikėjau, kad galiu bėgti greitai. Jau pernai, dalyvaudamas Europos jaunimo čempionate, kuris vyko Izraelyje, tikėjau, kad galiu žengti tą kitą, esminį, žingsnį į priekį. Būtent po starto Izraelyje ir pavyko tai padaryti. Tada finale likau septintas ir supratau, kad man to neužtenka. Supratau, kad finalas nėra mano lubos, kad visada noriu laimėti. Taip viskas ir pasikeitė mintyse – iki galo pripratau prie krūvių, darbo, prie to skausmo ir prie minčių, kad vis noriu dar ir dar“, – sako A. Dambrauskas.
Ir iš tiesų, A. Dambrausko žygis 2023-iųjų Europos jaunimo čempionate buvo ne tik įspūdingas, bet ir istorinis. Paruošiamajame bėgime jis užfiksavo 10,31 sek. rezultatą, pusfinalyje atbėgo per 10,34 sek. ir užsitikrino vietą finale. Sprinteris tapo pirmuoju Lietuvos lengvaatlečiu, patekusiu į tokių varžybų 100 m rungties finalą.
Jame buvo užfiksuotas 10,48 sek. rezultatas ir pelnyta septintoji vieta. Pasak pačio A. Dambrausko, čempionatas Izraelyje prilygo pasakai, neužmirštamai kelionei.
„Po paruošiamojo bėgimo visos mano mintys jau buvo nukreiptos į finalą. Pusfinalis buvo idealus – nejaučiau jokio spaudimo, buvau ramus, todėl ir pademonstravau turbūt gražiausią savo bėgimą. Tuo metu finale šiek tiek įtampos jau buvo, todėl šiek tiek susikausčiau, rezultatas buvo prastesnis.
Visgi ta atmosfera... (atsidūsta). Kai Lietuvoje tave pristato prieš finalinį bėgimą, tai paploja kokie trys žmonės, tavo draugai ir treneriai, o ten visi palaikė visus. Prieš finalinį bėgimą, kai ištarė mano vardą ir pavardę, visi mane palaikė. Tai buvo neįtikėtinas jausmas. Jaučiau pasididžiavimą, nes atstovavau ne tik sau, bet ir Lietuvai.
Iki tol niekas iš lietuvių nebuvo patekęs į finalą, aš tapau pirmuoju. Kai paskelbė pusfinalio rezultatus, iškart apie tai pagalvojau. Žiūri į tuos vardus, kurie buvo prieš mane, – Gediminas Truskauskas, Rytis Sakalauskas, Vilmantas Pipiras, Kastytis Klimas – ir supranti, kad sugebėjai padaryti tai, ko jie nebuvo padarę“, – magiškas 2023-iųjų akimirkas prisimena A. Dambrauskas.
Savo auklėtinio pasiekimais džiaugiasi ir su jaunuoju sprinteriu Vilniuje dirbantis lengvosios atletikos treneris Andrejus Tolstikas. Jo teigimu, Adas šiuo metu į viską jau pradėjo žvelgti profesionaliai, todėl begalinis noras ir leidžia judėti į priekį.
„Atrodo, kad šie metai viską kažkaip sutvarkė, galbūt atėjo tam laikas. Adas turi didelį norą ir galimybes. Viskas eina į priekį, jis tobulėja visur. Na, jis pradeda į viską žvelgti kaip profesionalus sportininkas. Anksčiau jis dar buvo labiau tame vaikystės etape, toje grupėje, kai sportininkai galvoja, kad viską žino, viską moka ir eina taip, kaip eina. Visgi taip nėra – kuo toliau, tuo labiau reikalingi įvairūs profesionalūs aspektai. Jeigu nori eiti toliau, turi tai daryti. Panašu, kad Adas tai ir daro“, – LRT.lt pasakoja A. Tolstikas.
Į Lietuvos 60 m rekordą besitaikantis A. Dambrauskas, pradėjęs kalbėti apie didžiausias svajones, išskyrė esminę, kurią pasiekti norėtų bene labiausiai. Sprinteris, net nesudvejojęs, atsakė, kad pagrindinis tikslas yra tapti pirmuoju šalies sprinteriu, kuris 100 m atbėgs greičiau nei per 10 sek.
„Realistiška svajonė, kurią tikiu, kad galiu pasiekti, būtų tapti pirmuoju lietuviu, 100 m atbėgusiu greičiau nei per 10 sekundžių. Ši svajonė mano galvoje labai ryški. Kodėl gi ne? Dabar man 18 metų, bėgu per 10,3 sek., o per kiek bėgsiu ateityje, nežinau. Yra kur tobulėti, yra ką gerinti, todėl viskam duokime laiko. Pamatysime, kas bus ateityje“, – viltingu balsu sako A. Dambrauskas.
Lygiai tokius pat žodžius – „kodėl gi ne“ – ištarė ir sprinterio treneris A. Tolstikas.
„Kodėl gi ne (šypsosi)? Gal jis ir taps pirmuoju lietuviu, kuris 100 m atbėgs greičiau nei per 10 sek. Visgi tai padaryti yra sunku, tikrai sunku. Jeigu pažiūrėtume, kiek europiečių yra atbėgę greičiau nei per 10 sek., tai tikriausiai suskaičiuotume ant pirštų. Svarbiausia išvengti traumų, kuo daugiau sveikatos. Viskas įmanoma (vėl šypteli)“, – nuotaikingai teigia treneris.
Kodėl gi ne taria ir LRT.lt, su kuriuo kalbėjęs A. Dambrauskas taip pat išsamiau papasakojo ir apie norą gerinti rekordus, tobulintinas vietas, sportavimo pradžią Kėdainiuose, idealus, olimpinę svajonę bei ateitį kuriančią meilę sportui.
– Taigi, šio sezono startu esate patenkintas, viskas džiugina?
– Taip taip, tai aišku... Kitokio žodžio jau tikrai negaliu atrasti (šypteli).
– Vis dėlto, ką šiuo metu norėtųsi patobulinti labiausiai?
– Šiuo metu vyksta žiemos sezonas, todėl kažką pasakyti galbūt yra sunkiau. 60 metrų yra tiesiog startas. Jeigu moki gerai startuoti, tai gali ir greitai pagreitėti, pasiekti didžiausią greitį. Tada ir tuos 60 metrų greitai įveiksi. Tuo metu 100 ir 200 metrų bėgimuose reikia ir viso greičio, ir greičio ištvermės. Būtent šiuos aspektus ir norėčiau tobulinti labiausiai. Manau, kad tuos esminius techninius dalykus šiuo metu jau galiu daryti tikrai gana gerai, todėl labiausiai ir noriu tobulinti savo greitį ir greičio ištvermę.
– 6,64 sek. rezultatą pasiekėte Rygoje. Koks tai buvo bėgimas, koks jausmas apėmė po jo?
– Kai Rygoje atbėgau per 6,64 sek., po bėgimo su treneriu peržiūrėjome vaizdo įrašą. Žiūrėjome ir nesupratome – viskas, atrodytų, buvo tiesiog tobula. Atsipalaidavimas, žingsnių dažnumas, kelių suvedimas, rankų darbas ir t. t. Viskas buvo gana tobula, todėl ir pasiekėme tokį rezultatą.
– Lietuvos rekordas siekia 6,62 sek. ir jau ilgai priklauso Kastyčiui Klimui. Ar norisi jį pagerinti?
– Na taip, kartais pagalvoju. Atrodo, kad šį rekordą jau tikrai galima imti ir pagriebti su ranka. Nors ir pagalvoju apie jį, tačiau savęs pernelyg nespaudžiu. Kai pradedu galvoti, kad šį sezoną jį būtinai noriu pagerinti, suprantu, kad man dar tik 18 metų ir čia tikrai nėra paskutiniai mano metai sporte, todėl laiko rekordui pasiekti tikrai turiu. Tai man leidžia nusimesti spaudimą nuo pečių.
Apskritai, į žiemos sezoną žiūriu kaip į žingsnį vasaros sezono link. Žiemą gali gerai bėgti 60 m, gali gerai pasirodyti, bet tai nieko nereiškia, jeigu vasarą negali išlikti toks pat geras.
– Palyginti su praėjusiais metais, gerokai pagerintas asmeninis 60 m rungties rekordas. Kur įvyko esminis jūsų patobulėjimas?
– Man yra 18 metų, dar bręstu. Visuomet buvau gana žemas, o per vasarą paaugau 4 centimetrais, pridėjau šiek tiek jėgos ir tapau stipresnis. Manau, pagrindinis dalykas buvo tas, kad jau pripratau prie to nemažo krūvio, kurį man duoda treneriai. Netgi per treniruotes galiu jausti, kad daryti įvairius pratimus yra lengviau nei prieš tai.
Į Vilnių atvykau iš Kėdainių, pakeičiau trenerius. Kėdainiuose buvo kitoks krūvis. Galiu pasakyti, kad ten tiek nedirbau – trenerė liepdavo apibėgti 4 ratus, o aš apibėgdavau 2 ar 3. Darydavau tai ganėtinai atmestinai. Kai atvykau į Vilnių, į viską reikėjo pradėti žiūrėti kur kas rimčiau. Dabar jau prabėgo dveji metai sostinėje, pripratau prie to krūvio. Tam reikėjo laiko, kantrybės.
– Ar tokie įspūdingi šio sezono rezultatai neišmuša jūsų iš vėžių, nepriverčia kažkaip nepastebimai atsipalaiduoti?
– Geri rezultatai mane tik motyvuoja, jie tikrai neskatina kažkaip atsipalaiduoti. Atbėgau per 6,64 sek., rezultatas geras, bet ne Lietuvos rekordas. Ar aš jau sukūriau kažkokią istoriją? Ne... Mano nuomone, aš dar tikrai neturiu kuo pernelyg stipriai džiaugtis, dar kalnų nenuverčiau, negaliu atsipalaiduoti, turiu tik dar daugiau dirbti.
Lengvojoje atletikoje svarbiausia yra laimėti. Niekas tavęs neprisimins, jeigu liksi ketvirtas, pateksi tik į finalą. Todėl ir noriu laimėti, todėl ir išlaikau maksimalią motyvaciją.
– Kėdainiuose sportavote pas trenerę Neringą Daugėlienę. Kokius žodžius norėtumėte skirti jai?
– Trenerei Neringai tikrai norėčiau labai padėkoti, nes ji mane pastebėjo ir pirmoji vedė šiuo keliu. Galiu sakyti, kad būtent dėl jos ir atradau tą aistrą sportui, tą didžiulę meilę lengvajai atletikai. Ji pirmoji mane stūmė į priekį, tikėjo mano jėgomis ir žinojo, kad galiu kažką pasiekti. Vien dėl manęs ji atvykdavo į treniruotes 9 ryto. Tikrai esu jai labai dėkingas.
– Koks yra ryšys su dabartiniais treneriais Andrejumi Tolstiku ir Irina Krakoviak-Tolstika?
– Aš tikrai norėčiau labai stipriai jiems abiem padėkoti, nes jie per šį laikotarpį Vilniuje atvedė mane iki šios akimirkos, kartu ėjo šiuo keliu. Prieš atvykdamas į Vilnių negalvojau, kad galiu tiek pasiekti, bet jų pasitikėjimas ir suteikiama motyvacija man labai padėjo. Taip, buvo ir sunkių laikų, buvo, kad ir rezultatai nedžiugino, mano elgesys kažkoks negeras buvo, bet jie visada stūmė mane į priekį. Nežinau net ką pasakyti, kokius žodžius ištarti, – noriu tik labai nuoširdžiai jiems padėkoti.
Sakyčiau, kad dabar esame tikrai artimi. Trenerius matau kur kas dažniau nei savo tėvus, nes Vilniuje gyvenu vienas, o treniruotės vyksta kartą arba du kartus per dieną. Ryšys tikrai yra, galima sakyti, kad treneris netgi yra kaip tam tikra tėčio figūra.
– Į Vilnių atvykote labai jaunas, gyvenate atskirai nuo šeimos. Kaip pasikeitė gyvenimas sostinėje, kokių sunkumų buvo?
– Esu kilęs iš kaimo, iš Kėdainių rajono, iš pradžių buvo gana sudėtinga priprasti prie didmiesčio gyvenimo. Kėdainiuose per 30 min. gali atsidurti bet kur, o čia iki vienos vietos tiek laiko važiuoji. Kai atvažiavau čia, man galbūt buvo ir per daug laisvės, nemokėjau su ja susitvarkyti. Namuose mane prižiūrėjo tėvai, o čia pradėjau gyventi vienas, pats turėjau save kontroliuoti, ne visada išeidavo.
Buvo tam tikra netvarka, nelabai į pamokas eidavau, bet dabar jau viskas keičiasi, atėjo suvokimas, kad reikia stengtis visur – ne tik sporte, bet ir gyvenime. Kuo daugiau sportuoju, tuo daugiau išmokstu, tuo didesnė disciplina atsiranda. Būtent sportas išmokė ir gyvenimo.
– Kaip manote, esate labiau talentingas ar viską pasiekiantis dėl didelio darbo?
– Manau, kad yra ir to, ir to. Čia yra sprintas, todėl, žinoma, kažkokio Dievo duoto talento reikia. Visgi nemanau, kad priartėti prie Lietuvos rekordo ar pagerinti jį būtų įmanoma remiantis vien tik talentu. Darbas tikrai daug lemia, o aš jo įdėjęs esu daug. Vilniuje su treneriais tikrai daug ką pakeitėme, tikrai daug ir nuoširdžiai dirbame. Manau, kad šie du elementai yra neatsiejami, abu turi įtakos galutiniam rezultatui.
– Kas, jūsų nuomone, yra svarbiau – sportavimo procesas ar galutinis rezultatas?
– Sportavimo procesas. Rezultatas yra rezultatas, bet jis lygiai taip pat gali būti ir vienkartinis. Gali užfiksuoti gerą laiką ir vėliau jo nebepakartoti. Jeigu yra procesas, tu žinai, kad stabiliai augsi, tobulėsi ir galiausiai atsiras tas rezultatas. Pirmiausia žvelgiu į procesą, tada į rezultatą. Kaip tu gali norėti gero rezultato, jeigu nedirbi treniruočių procese?
– Kokia yra jūsų pati didžiausia svajonė?
– Didžiausia realistiška svajonė yra tapti pirmuoju lietuviu, 100 metrų atbėgusiu greičiau nei per 10 sekundžių. Tuo metu pati didžiausia svajonė, kuri yra galbūt šiek tiek fantastiška, – tai olimpinių žaidynių 100 m finalas. Ne kartą esu pagalvoję, kaip gera būtų bėgti olimpiadoje, laimėti medalį, iškelti Lietuvos vėliavą ir girdėti, kaip visi šaukia tavo vardą. Čia tokia didžiausia, galbūt šiek tiek nereali, svajonė. Bet kas ten žino, galbūt kažkada taip ir atsitiks (nusijuokia).
– Būtent sprinto rungtyse konkurencija yra milžiniška, todėl ir tų svajonių siekimas būna sudėtingesnis. Ar ta konkurencija jūsų negąsdina, nebaisu bristi į tą upę?
– Taip, konkurencija yra didžiulė, bet man šiuo atveju kyla ne baimė, o begalinė motyvacija. Izraelyje čempionu tapo lenkas. Niekada nebijau konkurencijos, o galvoju, kodėl laimėjo jis, kodėl ne aš? Jis juk beveik toks pat, kaip aš, mūsų šalys yra kaimynės, genetika panaši. Jeigu jis gali, vadinasi, ir aš galiu.
Neseniai buvau varžybose Švedijoje, kuriose tą patį lenką vos ne vos aplenkiau. Žinoma, čia 60 m, ne 100 m, bet konkurencija vis tiek didelė. Aš manau taip – jeigu dirbsi, jeigu tikėsi savimi, jeigu degsi noru, tai kodėl gi ne?
– LLAF taurės varžybose aplenkėte daugkartinį Lietuvos čempioną Gediminą Truskauską. Ar saldi buvo ši pergalė, ką duoda tokia konkurencija?
– Visada tikėjausi ir norėjau tai padaryti (šypsosi). Gedas (LRT.lt – Truskauskas) buvo mano autoritetas. Dar prieš dvejus ar trejus metus žiūrėjau, kaip jis bėga, ir galvojau, ar aš tikrai kada nors galėsiu pasiekti tokį lygį. Tikėjausi, kad galėsiu jį aplenkti, bet vis tiek po LLAF taurės buvo sunku patikėti, kad aplenkiau Gedą.
– Lietuvoje sprinto rungtys nėra pagrindinės, nėra pačios stipriausios. Ar jus motyvuoja šis faktas, kiek tai prideda noro kelti bendrą lygį?
– Man tai suteikia didžiulę motyvaciją. Tikrai norisi parodyti, kad lietuviai ne tik gerai mėto diską, šokinėja, bet gali ir gerai bėgti 100 m. Noriu būti tuo pavyzdžiu, kad lietuviai irgi gali tai daryti.
Tikiu, kad dar geresnė Lietuvos sprinto istorija bus sukurta. Tikrai nesakau, kad dabar aš vienas tai darau – yra labai daug kitų jaunų bėgikų, kurie gerina rekordus ir demonstruoja puikius rezultatus. Jau ir mano rekordai buvo pagerinti. Manau, kad Lietuvos sprinto vėliavą ateityje nešiu tikrai ne vienas. Lietuvos sprintas auga jau dabar, augs ir ateityje.
– Kas yra jūsų sprinterio idealas?
– Esu jaunas sportininkas, todėl negaliu sakyti, kad tai Usainas Boltas. Taip, jis yra pats geriausias visų laikų sprinteris, bet aš su juo neužaugau, nemačiau, kaip jis skynė tas visas pergales. Kai pradėjau domėtis lengvąja atletika, jo karjera jau ėjo į pabaigą.
Mano idealai yra dabartiniai sprinteriai. Labai patinka Christianas Colemanas. Tuo metu Matthew Bolingas man įrodė, kad ir baltaodis labai jauname amžiuje gali bėgti greičiau nei per 10 sekundžių. Iš europiečių labai palaikau Marcellį Jacobsą.
Aš nuoširdžiai labai noriu bėgti su elitiniais sprinteriais, todėl mano galvoje visuomet ir sukasi tokios mintys – kaip visa tai pasiekti.
– Kokie yra esminiai 2024-ųjų tikslai?
– Žiemos sezono metu pagrindinis tikslas yra tapti Lietuvos 60 m bėgimo čempionu. Apskritai, apie žiemą taip daug negalvoju, nes tai yra žingsnis į vasaros sezoną, kuris yra svarbesnis. Vasarą noriu pasaulio U20 jaunimo čempionate patekti į finalą. Tai ir būtų didžiausias šių metų tikslas.
– Ką tau apskritai reiškia sprintas ir lengvoji atletika? Kodėl reiškia būtent tai?
– Seniau eidavau į treniruotes ir galvodavau, kad tai yra galimybė pabėgti nuo kasdienio gyvenimo: nuo mokyklos, problemų ir panašiai. Tiesiog išeidavau bėgioti, treniruodavausi, galvodavau tik apie sportą. Dabar požiūris jau šiek tiek pasikeitė – į sportą nebežiūriu tik kaip į laisvalaikį, bet labiau kaip į darbą, kurį tikrai galiu padaryti gerai. Sprintas man yra gyvenimas, galimybė tobulėti.
Apskritai, lengvoji atletika man reiškia malonumą ir ateitį. Šis sportas man be galo patinka, teikia didžiulį malonumą. Jis man yra labai svarbus, todėl tikiu, kad tai bus ir mano ateitis. Lengvoji atletika man davė be galo daug galimybių, aš tą suprantu ir tikiu, kad jas išnaudosiu.
– Na ir pabaigai, ko norėtum palinkėti Adui Dambrauskui, kuris bėgimo takelyje stovės, pavyzdžiui, 2030 metais?
– Norėčiau palinkėti sau patekti į Los Andželo olimpines žaidynes. Būtų tikrai geras pasiekimas, sakyčiau, kad visai įmanomas. Taip pat noriu sau palinkėti kuo daugiau sveikatos, kad išvengčiau traumų. Galiausiai – laimės, kad gyvenime viskas sektųsi ir galėčiau siekti to, apie ką svajoju.
