„Galbūt tas rimtas pokalbis man viską ir sudėliojo į lentynas – galbūt ji nemeluoja, galbūt iš tiesų kažkas gali pavykti, galbūt galiu tapti profesionaliu atletu?“ – bendraudamas su LRT.lt savo karjeros atspirties tašką prisimena daugiakovininkas Edgaras Benkunskas.
Jis 2024 metais Romoje vykusiame Senojo žemyno čempionate sugrąžino Lietuvą į dešimtkovės žemėlapį ir vėl įžiebė vilties liepsną, kad trispalvė gali garbingai plazdėti bene sunkiausioje lengvosios atletikos disciplinoje.
„Esame Romoje, čia yra Koliziejus, tai kaunamės kaip gladiatoriai“, – po pirmųjų penkių rungčių 2024 metų birželį LRT.lt sakė 25-erių lengvaatletis.
Nuo šios akimirkos prabėgo daugiau nei 8 mėnesiai, o ją puikiai prisimenantis E. Benkunskas tvirtina, kad dešimtkovė iš tiesų kartais primena gladiatorių kautynes, kai stadione atiduodamos visos jėgos, emocijos ir siela. Žinoma, varžybose kovojama ne iki mirties, tačiau tokios mintys tikrai nėra tiesiog nukritusios iš dangaus.
Dešimtkovėje lengvaatlečiai varžosi dvi dienas iš eilės, stoja į akistatą ne tik vienas su kitu, bet ir su savimi. Čia esminius vaidmenis atlieka fizinis pajėgumas, technika, talentas, sėkmė ir net psichologinė stiprybė – kartą kritęs ant žemės privalai stotis ir jau po keliasdešimties minučių vėl tapti geriausia savęs versija.
„Galbūt šis komentaras (LRT – apie gladiatorių kautynes) iš mano lūpų pasigirdo dėl to, kad čempionatas simboliškai vyko Romoje. Apšilimo aikštė prie olimpinio stadiono yra apsupta Antikos laikus primenančių skulptūrų. Turbūt tai prisidėjo, bet iš esmės tikrai galėčiau pasakyti, jog esame tarsi gladiatoriai. Žinoma, čia nesikauname iki mirties, bet visose dešimt rungčių kovojame iš visų jėgų, visas jas paliekame stadione. Dešimtkovė yra labai sunki nuo pat pradžių iki pabaigos“, – teigia E. Benkunskas.
Debiutiniame Europos čempionate lietuvis surinko 7882 taškus ir galutinėje įskaitoje užėmė garbingą 15-ą vietą. Tiesa, prieš tai vykusiose prestižinėse daugiakovininkų varžybose Austrijoje E. Benkunskas gerino savo asmeninį rekordą (8098 taškai) ir buvo pasiekęs bene geriausią sportinę formą karjeroje, todėl tikėjosi didesnio taškų kraičio, galėjusio netgi atverti duris į olimpinį Paryžių. Deja, tačiau ši svajonė dužo.
„Kiekvienas profesionalus sportininkas, net būdamas aukščiausio lygio, išgyvena daug fazių. Girdime, kad, pavyzdžiui, krepšininkui reikėjo tūkstantį kartų pramesti, kad galiausiai pataikytų tą lemtingą metimą, imtų rodyti gerus rezultatus. Turime pralaimėti, turime klysti, nes tik iš to gimsta tavo kaip sportininko augimas. Tik tada tu tobulėji, tik tada išgyveni emocijas, kurios vėliau varo į priekį.
Apskritai, 2024-ieji buvo pamokantys, kupini iššūkių, džiaugsmų ir didelių nusivylimų. Galėčiau sakyti ir taip. Atrodė, kad iki atrankos į olimpines žaidynes pabaigos viskas tik kils aukštyn. Deja, bet buvo amerikietiški kalneliai – sunkus Europos čempionatas, vėliau ir paskutinė galimybė prasibrauti į Paryžių Lietuvos čempionate. Deja, bilieto į žaidynes neiškovojau ir nusivylimas buvo tikrai didžiulis. Visgi metus vainikavo sužadėtuvės. Liveta pasakė „taip“, todėl sakyčiau, kad yra kuo pasidžiaugti (šypsosi)“, – prisiminimais dalinasi E. Benkunskas.
Būtent pastarasis epizodas yra arčiausiai tikrojo gyvenimo džiaugsmų. Žinoma, rekordai, titulai, taškai bei sportinės svajonės karjeros metu taip pat džiugins, bet amžinai neišliks. Kartais net pasiekto tikslo skonis nebus toks saldus, kaip kelionė jo link. Atsakydamas į klausimą, kas gyvenime yra svarbiausia, E. Benkunskas ir atsiremia ne į galutinį rezultatą, o žmogaus nuveiktus darbus bei išgyventas akimirkas.
„2023 metų žiemą pagerinau Lietuvos uždarų patalpų septynkovės rekordą. Po varžybų prie manęs priėjo viena reporterė, kuri seka daugiakovininkų rezultatus. Duodamas interviu pasakiau, kad kažkada svajojau pagerinti rekordą, bet kai jį pasiekiau, atrodo, prisiminiau tik tai, ką nuveikiau jo siekdamas. Kasdienės treniruotės, traumos, išgyvenimai, nesėkmės ir panašiai... Taip, pasiekimai yra svarbu, tai yra faktas, bet galiausiai svarbesnė tampa ta visa kelionė, kurią tu kaip žmogus nuėjai. Būtent tai sukelia didžiausias emocijas ir džiaugsmus.
Pergalė ar rekordas nudžiugina, bet kažkodėl iškart atsigręži atgal ir prisimeni, ką padarei. Manau, ir gyvenime taip pat – kad ir kas būtum, kad ir kur dirbtum. Eini per gyvenimą ir žiūri, ką padarei. Yra sakoma, kad nereikia atsigręžti atgal, bet manau, kad reikėtų pasidžiaugti tuo, ką įveikei ir ką padarei“, – atvirai dėsto atletas.
E. Benkunsko kelionė sporte prasidėjo dar vaikystėje. Vaikinas lankė futbolą, boksą, krepšinį, plaukimą, vandensvydį, bet galiausiai atsidūrė lengvosios atletikos pasaulyje. Tiesa, startas buvo sudėtingas – skatinęs net vaikiškai meluoti.
„Iš pradžių buvo labai sunku, neslėpsiu. Nenorėjau lankyti treniruočių, jas praleisdavau, meluodavau ir panašiai. Tėvai tikrai labai stūmė sportuoti, bet vėliau turėjau tokį rimtesnį pokalbį su trenere, ji pasakė, kad iš manęs gali kažkas išeiti. Nuo to laiko nebepraleidau nei vienos treniruotės. Iš pradžių tėvai labai skatino sportuoti, o po šio epizodo jie jau sakė, kad „gal šiek tiek pailsėk, praleisk kokią vieną treniruotę dėl mokslų ar panašiai“ (šypsosi). Jiems atsakydavau, kad padarysiu viską, bet tikrai toliau sportuosiu. Taip viskas ir susiklostė – nuo tikrai didelio nenoro iki to, kad nebegali nenueiti į treniruotę“, – sako E. Benkunskas.
Jo teigimu, būtent į atmintį įsirėžęs pokalbis su trenere Indre Jakubaityte, su kuria dirbama iki šiol, ir tapo lemtingu posūkiu, leidusiu savo gyvenimą pakreipti profesionalaus sporto kryptimi.
„Galbūt trenerės žodžiai... Ji tada su manimi taip ganėtinai rimtai pasikalbėjo. Kai esi vaikas, dažniausiai tau viskas atrodo ir būna juoko forma, bet trenerė mane pasisodino šalia ir pasikalbėjome. Galbūt tas rimtas pokalbis man viską ir sudėliojo į lentynas – galbūt ji nemeluoja, galbūt iš tiesų kažkas gali pavykti, galbūt galiu tapti profesionaliu atletu? Šis pokalbis ir pradėjo mano kelią lengvojoje atletikoje. Pradėjau nuo pavienių rungčių, bet galiausiai atėjo laikas daugiakovės išbandymui. Pirmieji metai nebuvo kažkokie įspūdingi, bet vėliau tapau Lietuvos čempionu, Baltijos šalių čempionu, išvykau į jaunimo Europos čempionatą ir taip viskas prasidėjo“, – teigia 25-erių atletas.
Svajonės pildosi – reikia tik daug ir atkakliai dirbti. E. Benkunskas tikina, kad jeigu dabar galėtų pasikalbėti su savimi vaikystėje, tai palinkėtų dar daugiau svajoti ir nebijoti klysti.
„Jam pasakyčiau dar daugiau svajoti, nebijoti klysti ir klausyti savo širdies. Tuo metu tas vaikas man turbūt ištartų: „Šaunuolis, kad nepasidavei!“ Tikrai buvo etapų, kai norėjosi viską mesti, kai daug kas neišeidavo, būdavo daug traumų. Ilgas, nelengvas kelias... Nebuvau aš vienas iš talentingiausių vaikų – tiesiog sunkiai dirbau. Mėgau tą sunkų darbą, visada padarydavau kažką papildomai, nes tikrai norėjau kažką pasiekti. Kiti sako, kad esu talentingas, nes darau daug dalykų, bet aš savęs talentingu nelaikau. Aš tiesiog žmogus, kuris daug dirbo ir dabar dirba“, – samprotauja Lietuvos rinktinės narys.
Galiausiai jis pabrėžia, kad būtent lengvoji atletika suteikė galimybę tapti tokiu žmogumi, koks yra dabar. Būtent šis sportas atvėrė duris į pasaulį, leido ne tik užmegzti naujas pažintis, bet ir surasti tikrą gyvenimo meilę – ieties metikę Livetą Jasiūnaitę.
„Būdamas 14 ar 15 metų, kai sportas dar nebuvo pirmoje vietoje, eidavau į kiemą, draugai nebuvo tokie sportiški ar geri, galbūt nestūmėjo manęs į gerąją pusę. Tuo metu lengvojoje atletikoje atradau kitus draugus, kurie tada ištraukė mane iš to kiemo rato. Tos užmegztos draugystės, patirtys, stovyklos, išgyvenimai – už viską esu dėkingas lengvajai atletikai. Ji prisidėjo prie to, koks žmogus esu dabar, leido atrasti gyvenimo meilę – Livetą. Su ja susipažinome būtent vienoje iš stovyklų. Esu laimingas, kad šis sportas yra su manimi ir manyje (atsidūsta)“, – jautriai žodžius dėlioja E. Benkunskas.
Išskirtinio interviu metu jis taip pat dar šiek tiek prisimena Romoje vykusio Europos čempionato patirtį, pristato dešimtkovės subtilybes, nusikelia į sidabrą padovanojusią universiadą Kinijoje ir atskleidžia didžiausią svajonę, kurią pasiekęs galėtų kabinti sportbačius ant vinies.
– Edgarai, galbūt dar šiek tiek prisiminkime Romoje vykusį čempionatą. Kaip atrodė tas debiutas, ta nauja patirtis jūsų akimis? Kaip viskas klostėsi?
– Likus dviem savaitėms iki Romos dalyvavau varžybose Austrijoje, ten pagerinau asmeninį rekordą. Buvau užtikrintas, kad į Europos čempionatą patekau, ten varžysiuosi. Buvau motyvuotas, užsivedęs. Tiesa, iki to dar turėjau kelis startus Lietuvoje. Net nesusimąsčiau, kad šios varžybos gali pakenkti mano psichologiniam atsigavimui.
Galiausiai išvykome į Romą, viskas atrodė gerai. Pirmiausia man daug neigiamų emocijų sukėlė tai, kad gyvenimo sąlygos buvo labai prastos, buvo sunku normaliai išsimiegoti. Visgi stengėmės to nesureikšminti. Atėjo varžybos, bandžiau viską daryti taip, kaip visada, tačiau niekas nepavyko, galbūt tik šuolis į tolį. 400 metrų bėgome maždaug 11 valandą vakaro, tai irgi buvo keista. Įdomu ir tai, kad pasibaigus varžyboms bandai labai greitai susirinkti visus daiktus, bėgi į ledo vonią, kad kuo greičiau raumenys atsigautų.
Tada leki į autobusą, kad spėtum parvykti į viešbutį. Tada į valgyklą, tada bandai užmigti, bet adrenalinas toks, kad visiškai nepavyksta. Galiausiai pamiegi keturias valandas ir vėl grįžti į stadioną, kuriame tęsi savo dešimtkovę. Reikėjo stipriai kovoti su savimi, kad kažkurios rungties metu nepalūžtum, kad pasiektum finišą. Lietuvos apranga čempionate suteikė tam tikrą papildomą motyvaciją, padėjo kovoti iki galo.
Taip pat skaitykite
– Kokio sunkumo yra dešimtkovė? Kas tai apskritai yra?
– Kai jau tiek laiko praėjo nuo mano pirmosios dešimtkovės, tai galiu pasakyti, kad ji yra ne apie fiziškumą, o apie psichologinį pasiruošimą ir stiprybę. Manau, jog fiziškai nėra taip sunku pasiruošti, bet psichologiškai... Vien tik tai, kad čia po vienos rungties seka kita, o jeigu kažkur nepasisekė, tai tu negali apie tai galvoti ir privalai judėti pirmyn... Emocijos persipina tarpusavyje, bet vis tiek turi rodyti geriausius rezultatus. Dešimtkovėje yra tikrai sunku atremti tiek aplinkos, tiek savo paties kuriamą spaudimą ir tuo pat metu įgyvendinti išsikeltus tikslus. Jeigu atvirai, tai kiekviena rungtis, kurioje tau kažkas nepavyko, prilygsta peilio dūriui į širdį. Čia nepavyko, čia nepavyko... Visgi keliesi į kitą rungtį ir vėl turi galvoti, kad šį kartą jau viskas bus gerai. Galiausiai arba ta emocijų supynė tave nugali, arba tu ją. Manau, kad tai ir yra dešimtkovės esmė.
– Kiekvienas atletas sportinius išgyvenimus priima skirtingai. Kaip jūs tą darote, kokios emocijos ir kaip verda jūsų viduje?
– Tos pirmos dienos, kai tave veikia dešimtkovės nuovargis ir žinai, kad ne viskas susiklostė gerai, būna labai nelengvos. Sunkiausios būna tos valandos, kai esi oro uoste, iki skrydžio dar likę daug laiko ir tu tiesiog neturi ką veikti. Esi nežmoniškai pavargęs, esi tik su savimi, todėl įvairiausios mintys pradeda lįsti į galvą: „Ką tu čia darai? Kam tau to reikia? Tau juk niekas ir vėl neišeina.“ Tos pirmos kelios dienos po varžybų, kai dar esi išsekęs, ir yra pačios sunkiausios. Tada tu tiesiog kovoji su savimi.
Visgi laikas bėga, susitinki su šeima, su draugais, pradedi bendrauti ir tas sunkumas po truputį praeina. Esu toks sportininkas, kuris mėgsta pasikalbėti, man nepatinka ilgai būti užsidariusiam. Tiesa, kai sužinojau, kad nepatekau į olimpines žaidynes, buvo labai sunku ir užsisklendęs buvau šiek tiek ilgiau. Savaitę buvo sunkiau kažką mąstyti, nes nieko nenorėjau daryti. Visgi esmė, kad visada reikia stengtis kuo greičiau išeiti iš tos būsenos. Kuo ilgiau toks būsi, tuo bus sunkesnis psichologinis atsigavimas.
– Kas sudaro jūsų vertybių pamatą? Kaip vertybės veikia jus iš vidaus, kaip jos integruojasi į sportą?
– Geras klausimas, niekada apie tai nesusimąsčiau. Nežinau, save laikau rūpestingu, socialiu atletu. Manau, kad tai atsispindi ir sporte, netgi kartais tai man pakiša koją. Pasitaiko tokių akimirkų, kai būnu šiek tiek rūpestingesnis kitų, o ne savo atžvilgiu. Profesionaliame sporte šiek tiek turi būti egoistas. Galbūt man to kartais trūksta – savęs kitiems atiduodu daugiau, nei pasilieku sau.
Kalbant apie kitas savybes, tai manau, kad tas socialumas sporte man tikrai padeda. Priimu kitų patarimus, paprašau pagalbos, sutinku su pastabomis. Jeigu nori būti geras, tai turi save apsupti geriausiais žmonėmis. Jeigu treniruotėse mane kažkas aplenkia, tai vėliau būna lengviau varžybose.
– Koks yra didžiausias 2025-ųjų tikslas ir svajonė?
– Pagrindinis tikslas yra patekti į pasaulio čempionatą Tokijuje. Dabar daugiakovininkams yra sunkūs laikai, nes į čempionatus, olimpines žaidynes patenka tik 24 atletai. Anksčiau patekdavo po 32 sportininkus, todėl sumažintos kvotos iš tiesų yra papildomas sunkumas. Visgi tikslų tai nekeičia. Be galo norėčiau patekti į čempionatą Tokijuje. Laukia įdomus sezonas, daug varžybų, todėl reikės atsirinkti, kur dalyvauti, o ką praleisti. Kai nesi įvykdęs normatyvo, tai negali koncentruotis tik į vieną sezono startą, gerą sportinę formą turi rodyti beveik visada.
– Pakalbėkime dar šiek tiek apie vaikystę. Kaip apskritai gyvenime atsirado sportas, ar jis buvo nuo pat mažens?
– Mano tėtis visada buvo už sportą, norėjo, kad sportuočiau. Iš pradžių bandžiau futbolą, bet kadangi tėtis yra buvęs boksininkas, tai šiek tiek lankiau ir boksą. Visgi mama iškart griežtai nesutiko, nes juk bokse „atsidaužysiu“ ir panašiai (juokiasi). Buvo didžiulė krepšinio banga, tai pradėjau lankyti krepšinio treniruotes. Vienu metu į mokyklą tekdavo eiti po pietų, tai ryte dar spėdavau į baseiną, o po pamokų jau keliaudavau į krepšinį. Sporto mano gyvenime visada buvo labai daug. Galiausiai nebemačiau savęs krepšinyje, tėvai taip pat matė, kad esu labiau individualus atletas. Jie kažkaip gavo trenerės Indrės kontaktus ir taip atėjau į lengvąją atletiką.
– Kai pradėjote sportuoti lengvąją atletiką, ar buvo kažkoks dalykas, kuris jus labai motyvavo?
– Galbūt skambės juokingai, bet buvo vienas dalykas, dėl kurio taip stipriai norėjau išvykti į Europos jaunimo čempionatą. Pamenu, kad tuo metu pasikeitė rinktinės aprangų rėmėjas ir aš beprotiškai norėjau tos aprangos (juokiasi). Stengiausi padaryti viską, kad tik galėčiau išvažiuoti ir gauti tą naują aprangos komplektą.
– Kurią rungtį ar detalę šiuo metu dešimtkovėje norėtumėte tobulinti labiausiai, o kas dabar sekasi geriausiai?
– Šiuo metu labiausiai noriu patobulinti šuolį į tolį ir tikrai žinau, kad galiu tai padaryti. Kadangi turėjau daug problemų su atsispiriamąja koja, teko pradėti šokinėti atsispiriant su kita. Tai yra rungtis, kurią norėčiau pagerinti. Šuolis su kartimi taip pat galėtų būti geresnė rungtis. Vyšnia ant torto turbūt yra metimai ir jaučiu, kad tikrai galiu mesti dar toliau. Metimo rungčių laukiu visada.
– 2023 metais Kinijoje vykusioje universiadoje iškovojote sidabrą. Tai kol kas ir yra didžiausias jūsų laimėjimas?
– Taip, bet viskas prasidėjo anksčiau. Dalyvavau varžybose Lenkijoje, pasiekiau asmeninį rekordą. Po dešimties dienų jau startavau Kinijoje. Žinojau, kas manęs laukia, bet nesupratau, kad bus taip be proto sunku. Pamenu, kad stadione buvo pilnos tribūnos, daug triukšmo, tai netgi patyriau tokį šoką – kur aš čia dabar patekau. Pradžia buvo sunki, nes nebuvau visiškai atsigavęs fiziškai, bet stengiausi to neakcentuoti. Apie medalį net negalvojau ir iš pradžių bandžiau tiesiog išgyventi iki finišo.
Antrą dieną dar prasidėjo didžiulė audra, varžybos buvo sustabdytos. Viskas atrodė gal netgi kaip filme (šypteli). Galiausiai kirtau 1500 metrų bėgimo finišą, iškovojau sidabrą ir buvau be galo laimingas. Tuo metu, žinodamas, koks tai buvo sunkus laikotarpis, net negalvojau apie auksą. Džiaugiausi ta nuostabia akimirka, kai apsigaubiau Lietuvos vėliava. Tai man buvo pirmas toks kartas. Kai kartais norisi pasiduoti, prisimenu šią akimirką ir suprantu, kad visgi verta... Verta pakentėti, verta sportuoti, nes tas momentas atperka absoliučiai viską.
– Kokia šiuo metu yra didžiausia jūsų svajonė, kurią pasiekęs galėtumėte netgi baigti karjerą?
– Noriu pagerinti Lietuvos dešimtkovės rekordą, bet sportbačius ant vinies turbūt kabinčiau tada, jeigu pasaulio čempionate arba olimpinėse žaidynėse iškovočiau medalį. Tada turbūt galėčiau pasakyti, kad padariau viską, ką galėjau, galėčiau padėkoti šiam nuostabiam sportui. Bet iki tol tikslas yra ilgai sportuoti, išlikti sveikam ir mėgautis šia kelione (kalba šypsodamasis).
– Na, ir pabaigoje, viską apibendrinant, ką jums reiškia dešimtkovė?
– Tai emocijų, rungčių, išgyvenimų ir visos kelionės suma. Tai visko suma.
