Kiekvienas profesionalus atletas bando ką nors įveikti: varžovus, iššūkius, baimes, save. Visgi yra sportininkų, kuriuos likimas akis į akį suvedė su išskirtine būtybe – septyngalviu slibinu. Jis pasiglemžia krūvą emocijų ir fizinių jėgų, tačiau kritęs ant žemės padovanoja ekstazę – jausmą, dėl kurio gyvena ir lengvaatletė Beatričė Juškevičiūtė.
„Kiekvieną kartą turi perlipti per save, testuoti savo limitus ir žengti dar vienu žingsniu toliau, nei manei, kad gali žengti“, – JAV ir Lietuvą sujungusį pusantros valandos pokalbį vainikuoja 24-erių sportininkė.
Bet tai finišas, vieta, kuri suteikia palaimą ir leidžia atsigręžti atgal. Būtent taip ir reiktų padaryti – pradėti nuo pradžių ir išsiaiškinti, kas yra tas septyngalvis slibinas. Ne, tai ne išgalvota būtybė, o realybė. Tai lengvosios atletikos septynkovės rungtis.
„Taip... Prieš pradėdamas tu jauti, kad eini tarsi į kažkokias žaidynes, kuriose bus arba labai sunku, arba labai gerai, bet galiausiai vis tiek tikrai bus sunku. Ypač sunku būna pasiruošti galvoje“, – apie prieš septynkovės startą aplankantį jausmą LRT.lt pasakoja B. Juškevičiūtė.
Būtent jos rankose šiuo metu yra Lietuvos septynkovės estafetės lazdelė, kuri pasibaigus legendinės Austros Skujytės karjerai 2017-aisiais buvo padėta ant žemės. A. Skujytė šaliai padovanojo olimpinius sidabro ir bronzos medalius, įspūdingų pergalių, o dabar apie šlovingų laikų sugrąžinimą svajoja ne kas kitas, o B. Juškevičiūtė.
„Nuo pat vaikystės buvo labai svarbu augti aplinkoje, kurioje buvo Austra. Prisimenu, kaip stebėdavau ją besivaržančią ir besitreniruojančią, tai darė didelį įspūdį ir skatino siekti daugiau. Tuo metu viskas atrodė nepasiekiama, bet kartu motyvavo siekti savo tikslų. Mes su Austra esame labai skirtingos – tiek fiziniu sudėjimu, tiek stipriausiomis rungtimis. Visgi augimas tame pačiame manieže, matant jos darbą ir atsidavimą, turėjo didžiulę reikšmę.
Su laiku dar labiau pradėjau vertinti tą aplinką. Tai man suteikė daug motyvacijos stengtis dar labiau. Austra yra Lietuvos daugiakovės veidas. Net sportuodama JAV ir dalyvaudama varžybose skirtingose valstijose dažnai girdžiu jos vardą – ar tai būtų NCAA daugiakovės rutulio stūmimo rekordas, ar kiti jos pasiekimai. Tai įkvepia stengtis ir toliau dirbti sunkiai, kad galėtume pratęsti šią tradiciją ir užtikrinti, kad Lietuvos vardas toliau skambėtų septynkovės pasaulyje“, – sako Lietuvos lengvaatletė.
B. Juškevičiūtė šiuo metu gyvena ir sportuoja JAV, ten ji sėkmingai baigė bakalauro ir magistro studijas ir šiuo metu dirba studentų, norinčių rinktis medicinos kryptį, konsultante. Visgi šie metai jai buvo išskirtiniai ne tik asmeniniame, bet ir sporto pasaulyje, kur jai pavyko atverti naujas duris.
„Šie metai man buvo įdomūs ne tik iš sporto pusės, bet ir dėl to, kad tai buvo pirmieji metai po universiteto baigimo. Reikėjo balansuoti tarp darbo ir lengvosios atletikos, tai nebuvo labai lengva. Kadangi viskas keitėsi, tai buvo vieni sunkesnių metų.
Daug savęs šiemet atidaviau, daug tikėjausi, sunkiai dirbau. Tai buvo olimpinių žaidynių metai ir aš žinojau, kad esu tokio lygio, kad galiu ten patekti. Visgi septynkovėje į žaidynes patenka tik 24 atletės, todėl labai sunku ten prasibrauti. Buvo ir daug streso, ir daug įspūdžių, ir Lietuvos rekordas [100 metrų barjeriniame bėgime] daug emocijų suteikė, ir dėl praleistų olimpinių žaidynių buvo nemažai liūdesio. Visgi manau, kad daug išmokau, judame į priekį ir ateityje bus tik geriau. Reikia toliau daug ir sunkiai dirbti. Vis dėlto kai myli sportą, viskas nėra taip sudėtinga“, – su šypsena veide kalba sportininkė.
Šiemet ji Romoje debiutavo Europos lengvosios atletikos čempionate, kuriame užėmė garbingą 13-ą vietą. B. Juškevičiūtės teigimu, tai buvo vienos sunkiausių gyvenimo varžybų, suteikusių labai daug vertingų pamokų ateičiai.
„Buvo sunkios varžybos, jose susidėjo daug dalykų. Manau, tai buvo vienos sunkiausių varžybų mano gyvenime. Atvykusi žinojau, kad esu labai geros sportinės formos, kad su šiomis merginomis prieš mėnesį varžiausi Austrijoje. Jaučiau, kad esu to paties lygio kaip ir jos. Į Europos čempionatą buvo sudėta labai daug vilčių, tikėjau, kad galiu būti geriausiųjų dešimtuke ar aštuntuke.
Visgi buvo ir daug sunkumų. Kadangi dirbu JAV, tai negaliu visai vasarai sugrįžti į Lietuvą ir čia sportuoti. Taip išėjo, kad visą vasarą skraidžiau pirmyn ir atgal dėl darbo ir varžybų. Gaudavau vos kelias dienas prisitaikyti prie laiko skirtumo. Europos čempionate septynkovės varžybos buvo labai ištęstos – pradėjome anksti ryte ir baigėme labai vėlai vakare. Buvo liūdna, ypač po tos pirmos dienos, kai viskas taip nepavyko – nuo barjerinio bėgimo iki 200 metrų. Buvo sunku prisiversti ir tikėti, kad viskas dar gali apsiversti. Buvau pavargusi, turėjau nedidelę čiurnos traumą, todėl pačiose varžybose reikėjo labai su savimi dirbti, ypač antrą dieną. Norėjau net nepabaigti septynkovės, bet viską dariau iki galo, kad gaučiau tą pirmą patirtį ir žinočiau, jog vėliau gali būti geriau. Džiaugiuosi, kad tai patyriau, nes kiti čempionatai dabar bus lengvesni“, – prisiminimais dalinasi B. Juškevičiūtė.
Per interviu ji kalbėjo ir apie tai, kaip šiuolaikiniame pasaulyje žvelgiama į profesionalių atletų pasiekimus, kai jie nėra patys aukščiausi. Neretai sportininkas būna įvertinamas ir sulaukia geresnio žmonių požiūrio tik pasiekęs didesnių pergalių. Pasak B. Juškevičiūtės, tai jautri ir rimta tema, kuri iš dalies skaudina, nes žmonės ne visada supranta, kokią atletų gyvenimo dalį užima sportas.
„Su šiuo klausimu atidarei duris į tokią labai įdomią temą, net supykino iškart. Daug žmonių šneka, kad nepadarei to, tai nepavyko, dėl to nesistengei. Visgi dažniausiai tai būna žmonės, kurie arba nelabai supranta, ką tai reiškia, arba patys nelabai sunkiai dėl ko nors dirba. Daugiakovininkai atiduoda daugiausia laiko, nes turi ruoštis ne vienai rungčiai. Į pasaulio ir Europos čempionatus, olimpines žaidynes patenka tik 24 atletai, o kitose rungtyse jų būna daugiau. Iš kitos pusės, svarbu apsupti save žmonėmis, kurie tiki ir supranta.
Visada bus tokių, kurie netiki, tokių, kurie sako, kad tu negali ko nors padaryti. Visgi visi žiūri, nes visiems įdomu žiūrėti į tuos žmones, kurie sunkiai dirbo ir pasiekė aukštų rezultatų. Žiūrėti labai lengva. Žmonės žiūri, kad turėtų ką veikti, bet nėra to supratimo, kiek kiti įdeda laiko, kad pasiektų tai, ko siekia. Man atrodo, kad to ir trūksta žmonėms, kurie daug komentuoja“, – sako B. Juškevičiūtė.
Kad JAV gyvenanti lietuvė sportui atiduoda visą save ir vien jau tai yra verta pagarbos, įrodo jos pačios žodžiai apie požiūrį į treniruotes.
„Treneriai man niekada neturi sakyti, kad aš turiu daryti daugiau, treneriai man turi sakyti, kad jau laikas sustoti ir pailsėti“, – šypsosi B. Juškevičiūtė.
Atletės teigimu, sportas apskritai jau spėjo parodyti tai, kad gyvenime galima pasiekti viską, svarbiausia turėti tikslą ir maksimaliai atsiduoti savo mylimam darbui.
„Sportas man leido suprasti, kad jeigu turime tikslą ir labai sistemiškai jo siekiame metai iš metų, atiduodame daug savęs ir dirbame, tai anksčiau arba vėliau mes tai pasieksime. Tai parodė man, kad jeigu ko nors labai nori ir turi planą, gali viską pasiekti. Nesvarbu, ar tai karjera, ar sportas, ar dar kas nors.
Kadangi daug žmonių mane palaiko, manimi tiki ir atiduoda savo laiką, man labai svarbu parodyti, kad jų atsidavimas atsiperka. Noriu padaryti juos laimingus, leisti jiems džiaugtis“, – tikina daugiakovininkė.
Vienas didžiausių B. Juškevičiūtės sirgalių, palaikančių ir tada, kai sekasi, ir tada, kai būna itin sunku, yra jos širdies draugas Isaiah. Jis Niujorko valstijos Kornelio universitete, kuriame studijavo ir lietuvė, žaidė amerikietiškąjį futbolą. Galiausiai sportu pašventintas likimas suvedė atletus, pasak B. Juškevičiūtės, turėti tokį palaikantį žmogų šalia yra didžiulė pergalė ir džiaugsmas.
„Pabuvusi pirmus ketverius metus JAV galvojau, kad niekaip negalėčiau čia su kuo nors draugauti. Viskas buvo gana skirtinga, niekas kažkaip netikdavo, nieko nerasdavau (šypsosi). Visgi paskutiniais bakalauro studijų metais susipažinome su Isaiah, jis žaidė amerikietiškąjį futbolą. Susitikome ir viskas išėjo labai natūraliai ir smagiai. Baigę studijas vienus metus praleidome toli vienas nuo kito, o dabar gyvename kartu ir vienas kitam padedame. Turėti ką nors, kas tavimi labai tiki, lengvojoje atletikoje labai svarbu. Man tai reiškia tikrai labai daug.
Tris kartus jau buvome Lietuvoje. Draugui labai patinka Lietuva, jis netgi sako, kad norėtų bent kelerius metus čia pagyventi. Jam ir žmonės čia patinka, ir gamta, ir keletą žodžių jau neblogai moka. Kalbant apie maistą, tai bulviniai blynai ir cepelinai jam be proto patiko, o su šaltibarščių spalva buvo sunkiau“, – su šypsena pasakoja B. Juškevičiūtė.
Į JAV B. Juškevičiūtė išvyko būdama vos 16-os. Natūralu, kad pati pradžia nebuvo lengva: reikėjo priprasti prie naujos aplinkos, kitokios kultūros, naujų žmonių, iš esmės pasikeitusio gyvenimo ritmo. Prisimindama jau aštuonerius metus kitoje Atlanto vandenyno pusėje trunkančią kelionę sportininkė teigia, kad buvo sudėtinga, tačiau tokia išskirtinė patirtis leido kur kas greičiau užaugti.
„Atvykau čia būdama 16-os. Buvo sudėtinga. Kai pagalvoji, namai toli, šeima toli, draugai toli, o tu viena ir dar angliškai kalbi tiek, kiek mokeisi mokykloje. Buvo labai daug įdomių patirčių. Manau, kad čia aš greičiau užaugau. Kai buvau 18-os, atrodė, kad esu jau daug vyresnė, nes įveikiau daug dalykų viena ir taip tikrai užsigrūdinau“, – šiek tiek susimąsčiusi kalba B. Juškevičiūtė.
Išskirtiniame pokalbyje su LRT.lt lengvaatletė taip pat pasakoja apie į kino filmus akimirksniu nukeliantį studentišką gyvenimą JAV, mokslo svarbą, septynkovės subtilybes, atsidavimą sportui ir aiškų tikslą, kurio pavadinimas trumpas ir konkretus – „Los Andželas“.
„Dabar jau negali važiuoti tik tam, kad dalyvautum. Dabar tikslai yra pasiruošti ir būti vienai iš geriausių daugiakovininkių. Daug darbo turime padaryti per ketverius metus“, – linksėdama galva apie 2028 m. olimpines žaidynes ryžtingai sako B. Juškevičiūtė.
– Koks žmogus gali būti daugiakovininku? – per interviu buvo paklausta B. Juškevičiūtės.
– Žmogus turi būti pasirengęs labai sunkiai dirbti, ar tai būtų pasiruošimas barjeriniam bėgimui, ar šuoliui į aukštį, ar metimams, ar 800 metrų bėgimui. Dienos būna labai ilgos ir reikia įdėti labai daug darbo tam, kad galėtum būti tokio lygio, kokio daugiakovė yra dabar. Daugiakovininkės šiuo metu bėga arba šoka taip, kaip tą daro tik tų rungčių atstovės. Tam, kad patektum į varžybas, turi atlikti labai daug darbo ir atiduoti laiko, o tai nėra lengva.
Kitas dalykas – labai svarbu mokėti atsistoti po nesėkmių. Jų visada būna, niekada nėra taip, kad daugiakovėje viskas pavyktų idealiai. Pasibaigus vienai rungčiai turi ją pamiršti ir iškart judėti pirmyn. Jeigu kas nors nepavyksta, sunku atsistoti ir toliau kovoti, bet tai būtina. Taip pat labai svarbus tikėjimas savimi. Jis svarbus visur, bet daugiakovėje – ypač.
– Kaip gera yra kirsti finišo liniją 800 metrų bėgime, kuris yra paskutinė rungtis? Ar yra tokie žodžiai, kuriais būtų galima tai apibūdinti?
– Kalbant apie daugiakovę, man visuomet būdavo labai įdomus vienas dalykas. Prieš 800 metrų bėgimą, nesvarbu, ar tau sekėsi gerai, ar ne, visada iškyla mintis, kodėl aš visa tai darau. Nežinau, atrodo, kiekvieną kartą atsistoji ir nesupranti, yra kažkokia baimė, reikia prisiversti. Tas jausmas prieš pradedant bėgti 800 metrų yra kažkokia nesąmonė. Tada galvoji, kad aš to daugiau niekada nedarysiu. Visgi kai kerti finišo liniją, viskas labai apsiverčia ir supranti, jog nebuvo taip baisu, kaip galvojai. Labai įdomus jausmas su tais 800 metrų. Galiausiai aplanko euforija, nes supranti, kad įveikei septynias rungtis, kovojai su savimi ir šį tą pasiekei. Tas jausmas labai svarbus, vienas geriausių, kokį esu patyrusi per visą gyvenimą.
– Žvelgiant į tą didesnį paveikslą, tai sportas ir lengvoji atletika iš esmės praturtino jūsų gyvenimą?
– Aš visuomet buvau tokia tylesnė, būdavau su savimi, o lengvoji atletika man kažkaip padėjo, leido išeiti iš savęs. Be sporto aš būčiau visiškai kitoks žmogus, todėl esu jam labai dėkinga. Mokytojai, šeima ne visada pastebi ir supranta, kiek daug tu gauni iš to sporto. Vien tik tai, kad tu kiekvieną dieną eini į treniruotes, atiduodi save, augi ne tik kaip atletas, bet ir kaip žmogus, suteikia itin daug. Nebūčiau nė iš tolo panaši į tai, kas esu dabar. Netgi darbą, draugus ir aplinkinius žmones dabar turiu tokius todėl, kad esu sportininkė. Iš lengvosios atletikos gavau daug daugiau, negu pati galėjau suprasti. Už tai esu labai dėkinga gyvenimui.
– Daugiakovė yra be galo sunki disciplina, pareikalaujanti be proto daug jėgų ir atsidavimo. Kodėl būtent ji, kodėl ne viena lengvesnė rungtis?
– Kai pradėjau treniruotis lengvąją atletiką, buvau tik sprinte. Bėgant laikui vis daugiau dėmesio skirdavau barjeriniam bėgimui. Būdama gal 15 metų, Kaune dalyvavau kalėdinėse daugiakovės varžybose. Nesitreniravusi visai neblogai įveikiau tą daugiakovę. Mane užkabino tai, kad daug visko vyksta. Kai buvau dar mažesnė, turėjau labai daug energijos. Taip yra ir dabar (juokiasi). Noriu daryti ir tai, ir tai, sunku nusėdėti vietoje. Vėliau dalyvavau skirtingų amžiaus grupių Europos čempionatuose ir pamačiau, kad labai sunku konkuruoti su kitomis atletėmis vienoje specifinėje rungtyje. Atrodė, kad dirbu visus metus, bet nuvažiuoju į čempionatą, vieną kartą pasirodau barjeriniame bėgime ir viskas. Labai keistas jausmas buvo, todėl daugiakovė ir traukė, kur, vieną kartą nepasisekus, turėsi dar progų atsigriebti.
Kitas dalykas buvo tas, kad jaučiau, jog mėgstu ir galiu sunkiai dirbti. Visada jaučiau, kad galiu dirbti sunkiau nei kiti žmonės, todėl galiu pasiekti gerų rezultatų. Pavyzdžiui, sprinte visi turime limitus, gali dirbti kur kas daugiau nei kiti, bet vis tiek nebėgsi greičiau negu geriausios pasaulio bėgikės. O daugiakovėje yra septynios rungtys, jeigu dirbsi labai sunkiai, galėsi vis kažkur pridėti ir pakilti į aukščiausią lygį.
– JAV ne tik sportavote, bet ir sėkmingai baigėte bakalauro ir magistro studijas stipriuose universitetuose. Tai yra nemenkas iššūkis. Koks jūsų ryšys su mokslu?
– Mano šeima visada norėjo, kad mokyčiausi. Man sakydavo, kad vien tik iš sporto visada duonos nevalgysi, kad reikia ir į mokslus kreipti dėmesį, kai pasibaigs lengvoji atletika ar atsiras traumų, reikia, kad turėtum ką nors kito. Mane šiek tiek stūmė į mokslų pusę, bet niekuomet nebuvo taip, kad aš ir pati nenorėčiau. Lietuvoje taip pat buvo viskas gerai. JAV norėjau patekti į universitetą, kuris yra vienas iš geresnių, tad jį baigusi galėčiau rasti darbą ir išgyventi ne tik iš sporto. Džiaugiuosi tuo keliu, kuriuo ėjau, nes išmokau ir su sunkumais tvarkytis, ir mokslai padėjo lengvajai atletikai, ir labai stipriai pasikeičiau kaip žmogus.
– Kaip atrodo studento gyvenimas JAV, ar jis panašus į tokį, kokį dažnai matome filmuose?
– Universitetai čia dideli, daug žmonių, studentai atvažiuoja iš įvairiausių šeimų, kurios galbūt neleisdavo ko nors daryti mokyklos laikais. Visi gyvena vienoje vietoje, todėl vyksta tikrai daug dalykų. Universitete labai svarbu atsirinkti, ką darai, susidėlioti prioritetus, nes labai lengva paslysti. Čia itin lengva kiekvieną savaitgalį su visais išeiti į kokį nors vakarėlį ar panašiai. Tas studento gyvenimas atrodo labai panašiai, kaip pateikiama filmuose.
Kadangi universitetai dideli, tai didelės ir auditorijos, į paskaitą susirenka daugiau nei 200 žmonių. Tu gali ir nevaikščioti į tas paskaitas, niekas tavęs nepririš ir nepasiges. Viskas priklauso nuo tavęs – kaip ir lengvojoje atletikoje. Galiu pasakyti, kad ši patirtis buvo labai įdomi.
– Papasakokite apie dabartinį savo darbą. Ar jis susijęs su sportu?
– Visai nesusijęs. Dirbu universitete. Bakalauro studijas baigiau Kornelio universitete, Niujorko valstijoje. Tai tikrai stiprus universitetas, todėl nebuvo lengva. Studijavau biologiją, kažkaip linkau į medicinos pusę. Vėliau supratau, kad tai visgi nėra mano dalykas. Magistrantūrą baigiau Vanderbilto universitete, Tenesio valstijoje. Galiausiai čia ir pradėjau dirbti su studentais, kurie nori studijuoti medicinos srityje. Dabar esu studentų patarėja, padedu jiems suprasti, kokius kursus imti ir t. t. Padedu jiems susitvarkyti nuo mokslų iki karjeros planavimo.
– Taigi, jaunas sportininkas turi suprasti, kad sportas kada nors pasibaigs? Planą B reikia turėti visuomet?
– Kai esi toks jaunas ir randi ką nors, kas tau labai patinka, kai tam atiduodi labai daug energijos ir tiek daug visko paaukoji, tai tau labai sunku suprasti viską aplinkui. Atrodo, kad gerai sekasi ir tu matai, kokia gera ateitis gali būti, kokiu sportininku gali tapti ir kaip iš sporto gyventi. Visgi tiesa tokia, kad niekada negali žinoti, negali visų kortų tik ten dėti. Labai svarbu suprasti, kad privalai turėti planą B. Ypač tie sportininkai, kurie nemato savęs trenerio darbe. Aš manau, kad aš nebūčiau gera trenerė, todėl supratau, kad reikia turėti kitą kelią, kurį galėčiau pasirinkti. Jeigu nebūčiau atidavusi tiek energijos mokslams, tai dabar būtų labai sudėtinga, turėčiau daug įvairiausių gyvenimiškų sunkumų.
– O kaip apskritai jūsų gyvenimas pakrypo į JAV?
– Kai Lietuvoje pradėjau treniruotis daugiakovę ir viskas sekėsi neblogai, supratau, kad man reikia daugiau patirties kur nors kitur. Visada labai traukė kitų šalių atstovai, norėjosi suprasti, kaip jie treniruojasi, kaip žmonės į lengvąją atletiką žiūri svetur. Vieną vasarą tiesiog išvažiavau į sporto stovyklą, kuri truko vieną savaitę. Kažkaip viskas gerai pavyko, susibendravome su treneriais ir po pusės metų išvykau. Pastebėjau, kaip čia gerai veikia lengvosios atletikos sistema. Man patiko tas dėmesys atletams, patiko konkurencija, nes norėjau patekti į aukščiausią JAV universitetų sistemos lygį. Jeigu esi aplinkoje, kurioje esi geriausias, tai yra kur kas sunkiau. Tuo metu žinojau, kad JAV toli gražu nesu geriausia ir yra be galo daug darbo, kurį reikia atlikti. Man tai iškart labai patiko.
– Kokia Beatričė atvyko į JAV ir kokia yra dabar?
– Kartais negaliu patikėti, aplanko toks keistas jausmas, kad taip anksti išvažiavau iš Lietuvos, atrodo, kad buvau toks vaikas... Labai daug kas pasikeitė. Pradžioje savimi, kaip sportininke, labai nepasitikėjau. Žinojau, kad noriu sunkiai dirbti, kad noriu į olimpines žaidynes. Atrodo, tai mintyse sakiau, bet tuo iš tikro net netikėjau. Reikėjo per save perlipti. Užtruko gal trejus ar ketverius metus, kol pradėjo sektis, kol galvoje viskas susidėliojo.
Per šį laiką atėjo supratimas, kad jeigu sunkiai dirbsiu, aš galiu būti viena iš geriausių daugiakovininkių pasaulyje. Dabar aš tuo tikrai tikiu. Per šiuos metus pamėgau susipažinti ir bendrauti su naujais žmonėmis, ko anksčiau tiesiog vengdavau.
– Ką turi Lietuva, ko neturi JAV?
– Man atrodo, kad Lietuvoje, sakau tai iš gerosios pusės, mes esame labai užsispyrę. Mes suprantame, ką reiškia kovoti už save, pasiekimus, laisvę. Lietuvoje mes turėjome sunkiau dirbti, kad galėtume ką nors pasiekti. Čia galbūt kartais žmonės remiasi labiau talentu ar sugebėjimais, o Lietuvoje, siekdami tikslų, mes atiduodame daugiau savęs.
– Ar Beatričė į sportą ir žvelgia būtent taip, kad sunkus darbas ir užsispyrimas gali atrakinti duris į sėkmę?
– Treneriai man niekada neturi sakyti, kad aš turiu daryti daugiau, treneriai man turi sakyti, kad jau laikas sustoti ir pailsėti. Kai randu ką nors, kas man labai patinka, man nesunku susikurti planą ir dirbti daugiau negu visi kiti. Man tai suteikia daug malonumo, motyvacijos.
Nuo mažens tiesiog mačiau, kad mama sunkiai dirba, kad visa šeima sunkiai dirba. Buvo toks supratimas, kad jeigu sunkiai dirbi, tai matysi rezultatus. Prisimenu, mama pasakodavo, kad lyg ir pirmoje klasėje, sėdėdama virtuvėje, bandžiau išspręsti matematikos uždavinį, nepavyko, išplėšiau lapą, bet vėliau vėl rašiau, vėl bandžiau, kol pavyko. Man atrodo, kad turiu to užsispyrimo pabaigti tai, ką pradėjau.
– Šiemet visko maksimaliai įgyvendinti nepavyko. Ar duris į olimpines žaidynes užvėrė Europos čempionatas Romoje?
– Tikslas buvo dalyvauti Europos čempionate, įvykdyti normatyvą arba patekti pagal reitingą ir vėliau ramiai pasiruošti olimpinėms žaidynėms. Kai tai nepavyko, buvo sunku, bet žinojau, kad dar yra Lietuvos čempionatas. Galvojau, kad viskas gerai: skrendu atgal į JAV, pasitreniruoju kelias savaites, grįžtu į Lietuvą ir dalyvauju čempionate. Sudėtingiausia dalis yra tai, kad Lietuvoje neturime daug daugiakovininkių, todėl žinojau, kad praktiškai varžysiuosi tik su savimi. Iš viso varžėmės trise. Taip pat du kartus bėgau 100 metrų su barjerais, nes žinojau, kad galiu patekti ir su šia rungtimi. Buvo sunku ir išėjo taip, kaip išėjo.
– Ką šiuo metu labiausiai norite patobulinti, kas, anot jūsų, yra silpniausia vieta?
– Kai pradėjau daugiakovę, ieties metimas buvo natūrali mano rungtis. Kai mečiau ją pirmą kartą, numečiau gal 40 metrų – tikrai neblogas rezultatas. Prieš metus ieties metimas man buvo kone geriausia rungtis. Visgi tada patyriau alkūnės traumą, skausmas nedingo ir nuo to laiko, kai tik mesdavau, negalėdavau treniruotis ir jusdavau skausmą. Ieties metikai su tuo dažnai susiduria. Ieties metimo rungčiai dabar skirsime daug laiko, bandysime rasti būdą, kuris leistų mesti taip, kaip mečiau anksčiau.
Kita rungtis yra šuolis į tolį. Šiemet čia nemažai patobulėjau, bet su šia rungtimi turėjau daug sunkumų. Kažkaip vis nerasdavau to atsispyrimo. Šuolis į tolį yra gana susijęs su barjeriniu bėgimu, bet čia man niekada nesisekdavo. Už šią rungtį duodama daug taškų, o aš žinau, kad tikrai galiu čia pasirodyti geriau. Šios dvi rungtys turėtų didelę įtaką galutiniam rezultatui.
– Artimiausias tikslas dabar yra 2025 m. pasaulio čempionatas Tokijuje?
– Taip. Šie metai buvo svarbūs, nes pamačiau, kad galiu patekti ir į tokias barjerinio bėgimo varžybas. Dabartinis tikslas yra į čempionatą Tokijuje patekti ne tik su septynkove, bet ir su 100 metrų barjeriniu bėgimu.
– Ar, žvelgiant į tolimesnę ateitį, ryškiausiai sušmėžuoja olimpinės žaidynės Los Andžele?
– Taip, žinoma. Būtų buvę kur kas geriau, jeigu būtų pavykę dalyvauti Paryžiaus olimpinėse žaidynėse. Kai pirmą kartą dalyvauji, ištestuoji tuos vandenis, paskui būna paprasčiau, nes jau žinai, kaip ten yra, ir judi toliau. Būtų buvę tikrai gerai, bet dabar prieš akis yra 2028-ųjų Los Andželas.
Dabar jau negali važiuoti tik tam, kad dalyvautum. Dabar tikslai yra pasiruošti ir būti vienai iš geriausių daugiakovininkių. Daug darbo turime padaryti per ketverius metus.
– Kiek svarbu jums varžybose vilkėti Lietuvos aprangą? Ar tai yra dar ypatingesnis jausmas dėl to, kad gyvenate JAV?
– Labai svarbu. Tai yra tarsi tam tikra kiekvienų metų siekiamybė. Į visus čempionatus norisi patekti ne tik dėl to, kad kovotum su geriausiomis pasaulio daugiakovininkėmis, bet ir dėl to, kad galėtum atstovauti Lietuvai. Man tai labai svarbu ir netgi atrodo, kad tai prideda papildomo svorio, tampa sunkiau. Apsivilkus tą aprangą norisi pasirodyti geriausiai, kaip tik gali, atsiranda papildomas stresas ir atsakomybė. Visgi tai tiesiog nuostabu, neapsakoma.
– Ar laimėti visada svarbiausia?
– Ne. Na, žinok, ne… Kai dabar galvoju apie varžybas, kurios man yra svarbiausios, daugiausia davusios, kurias norėčiau pakartoti, tai tikrai ne. Šiais metais man svarbiausios varžybos turbūt buvo Europos čempionatas, nors pasirodymas Austrijoje buvo sėkmingesnis. Save nustebinti irgi labai svarbu. Dalyvauti kartu su žmonėmis, kurie yra už tave geresni, aukštesnio lygio, man yra svarbiausia. Geriausia yra matyti, kaip tavo rezultatai gerėja, kaip tavo sunkus darbas atsiperka. Šiuo metu man tai yra svarbiau už medalį, už pirmą vietą. Taip yra šiuo metu, ateityje tai gali keistis.
– Apibendrinkime, ką jums reiškia septynkovė?
– Limitų testavimas. Kiekvieną kartą, nesvarbu, kaip gerai esi pasiruošusi, kaip savimi pasitiki, kokios lengvos varžybos beatrodytų, tu vis tiek turėsi daryti tai, kas tau yra sunku, ko tu nenori. Kiekvieną kartą turi perlipti per save, testuoti savo limitus ir žengti dar vienu žingsniu toliau, negu manei, kad gali žengti. Man tai labai gerai atspindi septynkovę.
