2021 m. Lietuvos lengvosios atletikos čempionate dalyvavo būrys lietuvių, tačiau tik vienas privertė visus susirinkusius pakelti antakius, o varžybų pranešėją garsiai paklausti: „Kas čia toks?“. Nematytas ir negirdėtas, bet visus aplenkęs buvo Tomas Keršulis, kuris, kaip jis pats sakė, į Lietuvos lengvosios atletikos vandenis įplaukė kaip malonus siurprizas.
Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) gimęs ir augęs T. Keršulis nuo pat vaikystės žinojo, kad jo širdis nudažyta trispalve, tačiau Lietuva apie jį sužinojo tik jam sulaukus 19 metų. Vis dėlto su prisistatymu bėgikas nepasikuklino – atvykęs į tėvų gimtąją šalį iškart tapo 400 m bėgimo rungties nacionaliniu čempionu (47,79 sek.).
„Buvo labai smagu, nes visi treneriai, bėgikai priėjo prie manęs, klausė, kas aš toks, kodėl taip greitai prabėgau. Aš buvau pirmame bėgime, iš viso buvo keturi 400 m bėgimai, o visi greičiausi bėgikai buvo paskutiniame. Aš bėgau 30–40 m toliau nei antros vietos bėgikas mano bėgime, tad atrodė keistai, kad kiti buvo taip toli“, – visus nustebinusį startą prisiminė T. Keršulis.
Lengvaatletis LRT pasakojo, kad po tokio bėgimo su juo iškart susisiekė Lietuvos lengvosios atletikos federacija, kuri perspektyvų jaunuolį norėjo išsiųsti į Europos U23 čempionatą.
„Lietuvos čempionate 200 m prabėgau per 21 sek. ir taip kvalifikavausi į tą čempionatą, po dviejų savaičių iškart galėjau atstovauti Lietuvai. Net nežinau, kaip pasakyti, bet buvo labai smagu, labai faina“, – prisiminė jis.
Dabar magistro studijas „Virginia Tech“ universitete JAV kremtantis 23-ejų lietuvis už Atlanto pradės ketvirtus bėgimo metus. Nors T. Keršulį nuo pat mažų dienų supa amerikietiška aplinka ir kultūra, jis laisvai kalba lietuviškai, o meilę Lietuvai pajautė dar vaikystėje.
„Visada žinojau, kad norėsiu atstovauti Lietuvai. Atsimenu, kai dar buvau mažas, gal aštuonerių metų, žiūrėjau per televizorių, kaip Lietuvos rinktinė žaidė prieš Ameriką. Mano visi draugai buvo už Ameriką, o aš palaikiau Lietuvą. Nuo tada žinojau, kad man geriau atstovauti Lietuvai, džiaugtis už ją, o ne už Ameriką“, – šypsojosi bėgikas.
Tai, kad marškinėliai su lietuviška trispalve jam reiškia labai daug, įrodo ir jo rezultatai, o kol kas vienas įsimintiniausių bėgiko startų buvo 2023-iaisiais Europos komandiniame čempionate.
T. Keršulis kartu su Luku Sutkum, Modesta Juste Morauskaite ir Ema Sarafinaite buvo tie žmonės, kurių rezultatas lėmė, ar Lietuva pakils į aukštesnį divizioną. 4x400 m mišri estafetė buvo paskutinioji rungtis, o prieš ją mūsų lengvosios atletikos rinktinė dėl nuostabių rezultatų ir palankių scenarijų turėjo tik pusketvirto taško pranašumą (Lietuva turėjo 359,5 taško, o Slovėnija – 356).
„Atsimenu, kai mes apšilinėjome, žiūrėjome į rezultatus ir buvo gal 15 taškų nuo trečios vietos, tad nežinojome, ar turėsime galimybę pakilti į pirmą divizioną. Tą dieną daug kas labai gerai pasirodė ir prieš bėgimą trečią ir ketvirtą vietas skyrė pusketvirto taško.
Prieš išeinant į stadioną mes kalbėjome su kitais ir sakėme, kad viskas priklauso nuo mūsų (juokiasi). Visi labai jaudinosi, bet buvo labai gera emocija. Kai išėjome ant takelio, pažiūrėjome į tribūnas, o ten visi lietuviai mums plojo, rėkė – buvo labai geras jausmas.
Kai bėgi, žinai, kad visos šalys į tave žiūri, tad iškart greičiau bėgasi. Lukas per 46,1 sek. prabėgo pirmas, Modesta irgi mus išgelbėjo. Kai sužinojome, kad patekome į pirmą divizioną, buvo didžiulis džiaugsmas“, – emocijas prisiminė T. Keršulis.
Po šešių mėnesių pertraukos lietuvis vėl grįžo į NCAA varžybas, kuriose gruodžio 6 d. 300 m įveikė per 33,66 sek. Nors pastarąjį pusmetį bėgikas paskyrė treniruotėms, džiaugėsi, kad pagaliau ir vėl gali varžytis ir lenktyniauti.
Interviu LRT T. Keršulis papasakojo apie traumą, kuri atėmė svajonę startuoti Paryžiaus olimpinėse žaidynėse, ateities planus bei meilę krepšiniui, kuris ir supažindino jį su lengvąja atletika.
– Viename iš savo interviu buvote sakęs, kad svajojate patekti į Paryžiaus olimpines žaidynes, tačiau šio tikslo įgyvendinti nepavyko. Kiek apmaudu dėl to buvo?
– Buvo gana skaudu, nes 2023 m., kai prabėgau 400 m per 45,7 sek., galvojau, kad bus didelis šansas patekti į olimpines. Tai buvo manieže, tad dar greičiau turėtum bėgti per sezoną, buvo netoli normatyvo ir dar turėjau metus. Tikrai galvojau, kad turėsiu gerą šansą patekti, bet vėliau tame sezone susižeidžiau pėdą, todėl praeitais metais negalėjau pasiruošti taip, kaip norėjau.
Pirmus tris treniruočių mėnesius bėgau ne 100 proc., daug myniau dviratį, bėgau ne iš visų jėgų ir negalėjau pasiruošti taip, kaip norėjau. Sezono metu irgi truputį skaudėjo pėdą.
Praeitų metų žiemos sezono pabaigoje žinojau, kad nelabai liko šansų patekti į Paryžiaus olimpines, nes rezultatai buvo ne tokie, kokie buvo prieš metus. Aišku, nebuvo taip, kad prabėgau per 45,1 sek. ir nepatekau per 0,1 sek. Jau maždaug žinojau, kad nepateksiu, todėl nebuvo taip skaudu, kaip būtų buvę, jei būčiau labai arti.
– Ar pavyko išsigydyti šią traumą?
– Tikėsimės, kad bus geriau. Pėda, man atrodo, jau pagijo, per vasarą labai stengiausi gyti, atlikau PRP procedūrą. Labai stengiausi viską daryti, kad galėčiau grįžti toks, koks buvau, o gal net geresnis.
– Paryžiuje pats startuoti negalėjote, bet galbūt sekėte kitų pasirodymus?
– Viską žiūrėjau. Ne kiekvieną sportą, bet kai buvo lengvoji atletika, kiekvieną finalą tikrai žiūrėjau. Kai dalyvavo lietuviai, sekiau kiekvieną bėgimą, kiekvieną metimą.
– Ar stebint dar labiau pakilo motyvacija patekti į Los Andželo olimpines žaidynes 2028-aisiais?
– Taip, tikrai. Mano tėvai gyvena Kalifornijoje, žinau, kad viskas vyks labai arti jų namų, tad būtų labai smagu ten bėgti, atstovauti Lietuvai. Tikiuosi, kad ir galėsiu jai atstovauti, grįš rezultatai, jie bus geresni, nei buvo.
– Esate pagerinęs du uždarų patalpų rekordus 2023-iaisiais. Pirmasis buvo 200 m distancijoje (21,05 sek.), o kitas 400 m bėgime (45,78 sek.). Ar tada tikėjotės, kad galite pasiekti tokius rezultatus?
– Žinojau, kad prabėgsiu greitai. Kai prabėgau Lietuvos rekordą per 45,7 sek., tai prieš dvi savaites buvau bėgęs estafetę 4x400 m ir iš kaladėlių prabėgau per 46,1 sek. Žinojau, kad galėsiu užfiksuoti maždaug tokį laiką, bet nežinojau, kokį tiksliai. Žinojau, kad bus Lietuvos rekordas, jei taip greitai prabėgsiu, todėl stengiausi viską teisingai daryti per tas savaites. Laikas tada buvo net geresnis 0,4 sek.
Tą pačią dieną ir 200 m prabėgau per rekordinį laiką, o mano pagrindinis bėgimas yra 400 m. Kai 400 m įveikiau per 45,7 sek., žinojau, kad greitai pavyks prabėgti ir 200 m ir jau buvau atsipalaidavęs.
Visada daugiausia jaudinuosi dėl 400 m, o kai tai baigiasi, būnu visiškai atsipalaidavęs ir galiu bėgti taip, lyg būčiau vaikas.
– Ar norisi savo vardo prie daugiau rekordų?
– Tai aišku. Manau, kad visi norėtų gerinti savo, savo šalies rekordus. Kai pagerini rekordą, porą dienų džiaugiesi, bet po to norisi vėl ir vėl pagerinti. Žmonėms kažkodėl visą laiką norisi daugiau, man taip pat. Kai pagerinsi vieną rekordą, kitą savaitę norėsi vėl pagerinti, parodyti, kad gali dar geriau.
– Esate gimęs ir augęs JAV, tačiau atstovaujate Lietuvai. Kiek svarbu, kad atstovaujate Lietuvai?
– Labai svarbu. Aš ir mano tėvai gyvename Amerikoje, o močiutės, senelis, visa kita šeima gyvena Lietuvoje. Vasaromis grįžtame į Lietuvą ir visada, kai būnu su šeima, man čia būna smagiausias laikas. Vaikštome po Vilnių, važiuojame į kaimą pas močiutę, valgome varškėčius, balandėlius (šypsosi).
Visada žinojau, kad norėsiu atstovauti Lietuvai. Atsimenu, kad dar kai buvau mažas, gal aštuonerių metų, žiūrėjau per televizorių, kaip Lietuvos rinktinė žaidė prieš Ameriką. Mano visi draugai buvo už Ameriką, o aš palaikiau Lietuvą. Nuo tada žinojau, kad man geriau atstovauti Lietuvai, džiaugtis už ją nei už Ameriką.
– Kiek jūsų kasdienybėje yra lietuviškumo?
– Kai esu universitete, truputį mažiau, nes neturiu tiek daug laiko gamintis lietuvišką maistą, ne visada būna produktų, kurių man reikia. Kai būnu namuose, mama visada gamina lietuvišką maistą, mišraines ir panašiai (šypsosi).
Kalbu su tėvais tik lietuviškai. Kai buvau jaunas, lankiau šeštadieniais lietuvišką mokyklą San Franciske. Kiekvieną šeštadienį eidavome su kitais lietuviais vaikais, mokėmės Lietuvos istorijos, gramatikos, lietuviškų šokių. Buvo be galo smagu ir labai vertinu tą laiką lietuviškoje mokykloje.
– Po mokyklos įstojote į Kornelio universitetą, kur taip pat mokėsi ir Beatričė Juškevičiūtė. Kiek teko su ja bendrauti?
– Universitete mes daug bendravome. Atsimenu, kai atvažiavau į universitetą, man treneris pasakė, kad yra komandoje ir kita lietuvė. Paklausiau, koks jos vardas, nes žinojau, kad lietuviški vardai lengvai atpažįstami, o jis sakė: „Beatrice.“ Tada pagalvojau, kad skamba nelabai lietuviškai, bet jis ne taip pasakė (šypsosi).
Po to buvo kovidas, tad nelabai galėjome kalbėtis. Tačiau kitais metais, po pirmo Lietuvos čempionato, kuriame bėgau, tikrai susidraugavome. Atsimenu, kad vieną kartą ji pagamino tinginį, tai ten buvo lietuviška kultūra (juokiasi).
– Apskritai pastaruoju metu nemažai lietuvių renkasi mokytis Amerikoje. Kiek pats tai pastebite?
– Labai pastebiu. Net čia, „Virginia Tech“, yra plaukikas iš Lietuvos (Daniil Pancerevas), tai visur matau. Varžybose ne kartą esu susipažinęs su lietuviais. Labai smagu matyti, kad visi gerai sportuoja, kad turi tokią galimybę sportuoti universitete Amerikoje.
– Dabar kylate į viršūnę lengvojoje atletikoje, bet sportinę karjerą pradėjote nuo krepšinio. Kuo taip sužavėjo lengvoji atletika, kad nepasilikote krepšinyje?
– Kai man buvo 13–14 metų, žaidžiau krepšinį už savo mokyklą. Kai baigėsi krepšinio sezonas, mama pasakė, kad turėčiau pabandyti lengvąją atletiką, kad būčiau greitesnis, galėčiau aukščiau šokti žaisdamas krepšinį. Tada man labai patiko lengvoji atletika, bet ir toliau žaidžiau krepšinį už mokyklą, nors ir planavau grįžti į atletiką.
Kitais metais, kai sportavau lengvojoje atletikoje, man labai gerai sekėsi, prabėgau 400 m per 50 sek., man tai pradėjo patikti ir sektis labiau nei krepšinis. Mačiau, kad bėgimas man duotų galimybę bėgti už universitetą, o krepšinyje būtų daug sunkiau, nes nesu toks aukštas ir geras, kaip bėgime. Tada nustojau žaisti krepšinį ir viską atidaviau lengvajai atletikai.
– Ar vėliau liko sentimentų krepšiniui?
– Vis tiek mano mėgstamiausias sportas turbūt yra krepšinis. Seku krepšinį, matau, kaip Lietuvos rinktinė žaidžia, kaip „Žalgiriui“ sekasi, bet labiausiai žiūriu NBA. Ten stebiu, kaip žaidžia Sabonis, Valančiūnas. Kai matau juos žaidžiant per televizorių, tikrai už juos sergu.
– Jūsų trauma sutrukdė olimpinei svajonei, o kaip apskritai sekasi susitvarkyti su tokiais nesklandumais, traumomis, visa tai išgyventi?
– Būna sunku, nes matai, kad kiti žmonės aplink tave gerina savo rekordus ar pan. Kai tau blogai ar turi traumą, atrodo, kad visiems kitiems gerai sekasi. Tada reikia truputį atsipalaiduoti ir suprasti, kad „gerai, mano laikas ne dabar, bet ateityje bus daug geriau“. Reikia vis tiek daug dirbti ir po to bus geriau.
– Viename iš savo interviu esate sakęs, kad „kai laimiu, man patinka“, bet sporte būna visko. Kiek jūsų nuomone yra svarbu psichologinis tvirtumas ir mokėjimas nesugriūti sunkesnę akimirką?
– Manau, kad labai svarbu. Bėgime, tokiame sporte, kur esi tik tu, neturi komandos kaip krepšinyje, labai svarbu su savimi dirbti. Svarbu, kad neitum į varžybas galvodamas, kad atsitiks kažkas blogo ar kad ne taip prabėgsi. Visą laiką reikia galvoti, kad gali ir kad bus gerai.
Net jeigu ir nebus taip, kaip norėjai, viskas okay, kitose varžybose galbūt bus gerai. Tiesiog nereikia per daug galvoti apie vienas varžybas, bus kitų ir bus geriau, net jei dabar ir nesiseka taip, kaip tu nori.
– Kaip manote, kas sportiniame kelyje yra svarbiau – pasiektas rezultatas ar procesas?
– Turbūt procesas. Visada bandau mėgautis procesu, treniruotėmis. Į kiekvieną treniruotę einu su mintimi save pagerinti. Viskas veda tolyn, į vieną tikslą ateityje ir reikia tiesiog mėgautis. Jeigu būsi susitelkęs į vieną skaičių ar tikslą, nebus taip smagu ir pats nebūsi toks atsipalaidavęs, koks turėtum būti, kad kūnas geriau bėgtų.
– Sakėte, kad bėgimas yra tokia sporto šaka, kur esi vienas, neturi komandos draugų, į kuriuos galėtum atsiremti. Kiek tokiu atveju yra svarbus palaikymas?
– Net jei bėgdamas neturi komandos manieže ar takelyje, turi visą komandą lauke, kuri žiūri ir serga už tave. Labai svarbu tai turėti, nes tie žmonės tau padeda nusiraminti, kad nepradėtum per daug galvoti ir tiesiog žinotum, kad yra tokių, kurie nori, kad bėgtum greičiau. Tai labai paskatina, nes nori, kad jie būtų laimingi dėl tavo rezultato.
– Kokių savybių reikia, kad taptum geru sportininku?
– Manau, kad vaikystėje ar jaunystėje turėtų būti galimybės išbandyti daug skirtingų sporto šakų, kad tavo kūnas žinotų daug skirtingų judesių, kad nebūtum atletas, galintis padaryti tik vieną dalyką. Kad nebūtų taip, kad gali bėgti tik tiesiai, o galėtum pabėgti ir į šoną, jeigu reikia, mesti kamuolį. Jeigu tavo kūnas nelabai orientuosis, tai, manau, bus daugiau šansų susižeisti ir nebūsi toks atletiškas.
Taip pat, kaip minėjau, reikia galvoti, kad esi greitas, esi geras. Negalima turėti blogų minčių, kad tu negali, nes tada kūnas irgi nedarys taip, kaip tu nori.
– Kaip trumpai galėtumėte apibūdinti savo sportinę karjerą iki dabar?
– Manyčiau, kad esu kaip siurprizas, atėjęs į Lietuvą, bet ateityje galėsiu dar geriau jai atstovauti (šypsosi).
– Jau kalbėjome, kad vienas jūsų tikslų yra Los Andželo olimpinės žaidynės, o kokie kiti artimiausi tikslai sporte?
– Šiais metais vėl vyks Europos komandinis čempionatas ir pasaulio čempionatas. Norėčiau, patekti į pasaulio čempionatą. Žinoma, bus sunku, kaip būna ir visą laiką, bet manau, kad ateityje būtų labai smagu pagerinti savo 400 m asmeninį rekordą iki 45 sek. arba dar labiau. Kai prabėgi greičiau nei per 45 sek., vadinasi, jau esi labai greitas. Būtų labai geras pasiekimas.
Galvoju, kad Europos komandiniame čempionate 4x400 m komandinėje mišrioje estafetėje turime didelį šansą gerai prabėgti ir gal net kvalifikuotis į pasaulio čempionatą su ta estafete. Pasaulio čempionate už Lietuvą bėgti estafetę būtų žiauru. Būtų panašu, kaip žaisti krepšinį, nes būtume su visa komanda (šypsosi).
