Pasiekti aukštų rezultatų gali ne tik profesionalūs sportininkai. Tai įrodo bėgimo entuziastas Sergejus Dvoriakovas. Prieš septynerius metus jis iš naujo atrado meilę bėgimui ir nors per tą laiką teko patirti traumų ir nesėkmių, tačiau, pasak jo, tai tik sustiprino norą siekti užsibrėžtų tikslų.
Dvejus metus trukęs pasiruošimas
Vilniečio S. Dvoriakovo pažintis su sportu prasidėjo dar mokykloje, kuomet tėvas jį, tuomet dar 8-erių metų vaiką, nuvedė į Vilniaus „Žalgirio“ stadione vykusias bėgimo treniruotes. Taip jis pradėjo treniruotis 60 m ir 100 m distancijų bėgimui. Tačiau vieną dieną treniruotėje apsilankęs jo tėvas iš trenerio išgirdo, kad nors sekasi gan neblogai, bet geresnius rezultatus pavyktų pasiekti bėgant vidutinius nuotolius.
Po kurio laiko S. Dvoriakovas visgi metė bėgimo treniruotes, nes norėjo išbandyti ką nors naujo: pradėjo lankyti tuo metu populiarias namų rūsiuose įrengtas sporto sales ir tinklinio bei klasikinių imtynių treniruotes. Baigęs mokyklą įstojo į Vilniaus pedagoginį universitetą, o prasidėjus studentiškam gyvenimui sportas buvo nustumtas į šalį.
Prieš septynerius metus, 2011-aisiais, S. Dvoriakovas pradėjo dirbti Lietuvos radijuje ir televizijoje (LRT) bei čia kolegos Arno Zuikio kvietimu prisijungė prie grupės, kuri ruošėsi didžiausioms Lietuvoje bėgimo varžyboms. Trenerio Povilo Rakštiko vedamos treniruotės taip priminė bėgimo treniruotes vaikystėje, jog nuo to laiko Sergejus grįžo į bėgimą. Po metus trukusių intensyvių treniruočių treneris pakvietė prisijungti prie savo bėgimo klubo „F.O.C.U.S. running“. Taip prasidėjo pasiruošimas pirmajam maratonui, o 2013 metais Frankfurte S. Dvoriakovas įveikė pirmąją 42,2 km distanciją.
2014 metais treneris P. Rakštikas vyresniems klubo nariams pasiūlė dalyvauti Pasaulio veteranų žaidynėse ir įveikti pusės maratono distanciją. Taip S. Dvoriakovas su dar dviem kolegomis išvyko į Budapešte, Vengrijoje vykusias varžybas. Tačiau jose nepasisekė taip, kaip norėjosi: bėgikas pradėjo bėgti per greitai, todėl distancijos pabaigoje buvo pernelyg sunku. Tuo metu pašnekovas jautėsi labai nusivylęs ir neatskleidęs visų savo galimybių, todėl nusprendė, kad daugiau tokiose varžybose nebedalyvaus. Tačiau dabar, supratęs savo padarytas klaidas, nebeatmeta galimybės dar kartą išbandyti savo jėgas panašaus pobūdžio varžybose.
„Facebook“ nuotr.
Verkti nėra gėdinga
Patirtos nesėkmės parodė bėgikui, kad psichologinė dalis bėgant tokius atstumus yra labai svarbi, vien fiziškai pasiruošti neužtenka. „Reikia nusiteikti psichologiškai, kad viskas pavyks, esi ramus ir nereikia jaudintis“, – bėgikas pasakoja, kad bėgant pirmąjį maratoną apsilankius sunkumo akimirkomis prisimindavo šiuos trenerio P. Rakštiko pamokymus ir tai padėdavo vėl susitelkti į tikslą.
2015 metus S. Dvoriakovui teko praleisti nesportuojant dėl traumų, po kurių manė, kad jau nebegalės bėgioti. Tačiau po kurio laiko mintys tapo optimistiškesnės. Jis savo užsispyrimo dėka nepasidavė ir padarė viską, kad galėtų sugrįžti į bėgimo taką.
„2016 metais bėgau Berlyno maratone. Jis laikomas vienu geriausių, nes trasa yra ganėtinai lygi, palanki pasiekti gerą rezultatą. Bėgau po traumos, po kurios ilgai negalėjau bėgioti. Kai pabaigiau trasą ir pasiekiau geriausią asmeninį rezultatą, pravirkau. Tai buvo laimės ašaros. Apie tai parašiau ir savo socialiniame tinkle „Facebook“ ir man nebuvo gėda. Aš tuo metu išgyvenau labai daug emocijų, nes buvo sunku, bet nesudėjau rankų ir kojų bei pasiekiau savo tikslą“, – prisiminimais dalinasi pašnekovas.
Praėjus šiek tiek laiko po Berlyno maratono S. Dvoriakovui buvo atlikta menisko operacija, todėl kuriam laikui ir vėl teko pamiršti bėgimą, o vėliau – pamažu vėl pasiekti gerą sportinę formą. Tačiau, pasak pašnekovo, tokios patirtys užgrūdina ir ateityje padeda lengviau pasiekti užsibrėžtų tikslų.
„Facebook“ nuotr.
Prieš maratoną – daug makaronų
Šiuo metu pašnekovas ruošiasi jau ketvirtajam savo gyvenime – Berlyno maratonui, o prie to prisideda Lietuvos maratono rekordininkas, olimpiečių Dianos Lobačevskės ir Valdo Dopolsko treneris, Česlovas Kundrotas. Šis treneris sudaro bėgimo planą, kurio tiksliai laikosi S. Dvoriakovas. Bėgimo entuziastas džiaugiasi ir tuo, kad LRT pastato vieta yra labai dėkinga: pietų pertraukas jis gali išnaudoti bėgiodamas šalia esančiame Vingio parke.
Bėgikas pasakoja, kad artėjant maratono datai, rugsėjo 16 dienai, pasiruošimo krūvis mažėja – kūnas turi pailsėti, nes kitaip galėtų neatlaikyti krūvio. Žinoma, taip pat svarbu prižiūrėti mitybą, kad prieš maratoną nepadidėtų svoris ir nebūtų sunku bėgti.
„Norint pasiekti geresnį rezultatą maratone reikia daug disciplinos ir daug darbo, atsisakyti tam tikrų asmeninių dalykų ir atsiduoti bėgimui bei griežtai laikytis plano. Tik taip pavyks pasiekti numatytą tikslą“, – teigia pašnekovas.
Šį sekmadienį S. Dvoriakovą bus galima sutikti ir pusmaratonio distancijoje. Beje, šiame renginyje 3 km distancija pavadinta LRT vardu.
Pasak pašnekovo, bėgimo tempas Vilniuje vykstančiame renginyje bus negreitas, kad pripratintų savo kūną prie bėgimo tempo prieš artėjantį startą Berlyne.
„Paskutinę savaitę prieš startą mažėja krūvio apimtys. Antradienio treniruotėje reikės bėgti 6 kartus po kilometrą maratono tempu, o penktadienį išskrendame į Berlyną, kur bus lengvi krosai ir pagreitėjimai, o po jų – ramybė. Teliks ramiai laukti maratono, valgyti daug makaronų, kad būtų energijos bėgti“, – juokiasi pašnekovas.
