Tokijo olimpinių žaidynių vicečempione tapusi Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė po varžybų teigė, kad jos iškovotas medalis yra visos Lietuvos medalis ir labai džiaugėsi, kad galėjo jį padovanoti. Sportininkė pasakojo apie ją dar sykį aplankiusią 13-ojo numerio magiją ir atsakė į itin visus sporto gerbėjus dominantį klausimą – ar išvysime penkiakovininkę Paryžiaus žaidynėse.
2012 m. Londono olimpinė čempionė penkiakovės varžybas Tokijuje pradėjo ne itin sėkmingai ketvirtadienį fechtavimosi rungtyje. Po jos lietuvė buvo tik 25-oje vietoje, o plaukimo rungtis lietuvės padėties bendroje įskaitoje nepagerino.
Jojimo rungtyje žirgu Jhon pasirodžiusi L. Asadauskaitė kartu su kita lietuve Gintare Venčkauskaite buvo vienintelės sportininkės, rungtį įveikusios idealiai ir uždirbusios po 300 taškų. Prieš lemiamą bėgimo ir šaudymo rungtį Laura buvo 13-oje vietoje.
Nuo tuo metu buvusios lyderės rusės Ulianos Batašovos mūsiškė atsiliko 52 sek., nuo čempione tapusios Kate French lietuvę skyrė 37 sek., o nuo bronzos medalininkės Saroltos Kovacs – 41 sek. Galiausiai finišo liniją Laura kirto nuo čempionės atsilikusi 15 sek., o bronzos medalininkę aplenkė 2 sek.
Nežinau atsakymo. Nežinojau, kaip susiklostys čia, ar bus medalis, bet tai tikrai įtakos mano sprendimui nedaro. Aš nesu apsisprendusi. Giliai širdyje tikrai nenoriu atsisveikinti su sportu, nes myliu tai, ką darau. Myliu sportą, myliu varžytis, myliu nugalėti, laimėti, džiuginti. Nėra dar sprendimo – tiesiog noriu leisti dabar sau pailsėti.
Laura Asadauskaitė
– Kokie pirmieji įspūdžiai finišavus, pasiekusi liniją ir supratus, kad esate vicečempionė?
– Iš pradžių negalėjau patikėti. Bėgdama link finišo dar likus ratui, kai gavau 10 sek. baudos, galvojau, kad man to medalio nepavyks iškovoti, likus 300 metrų supratau, kad pavyks, mano tikėjimas jau buvo didelis, kad medalis visos Lietuvos bus iškovotas. Likus 300 metrų supratau, kad bus medalis ir aš niekam jo neatiduosiu.
– Kiek jis svarbus po to traumos, užklupusios tik pora savaičių iki žaidynių, po pirmos dienos varžybose, kuri jums nebuvo sėkminga?
– Taip, be traumų neapsiėjau, prieš mėnesį kritau su žirgu ir susilaužiau šonkaulį, praleidau Europos čempionatą. Nepaisant to, aš treniravausi, tikėjau, kad esu geros formos ir viskas bus gerai. Pirmą dieną, aišku, nelabai gerai sekėsi tas fechtavimas, planavau iškovoti daugiau pergalių. Jau galvojau, kad gal likimas toks...
Šiandien pasirodžiau gerai visose rungtyse. Žinojau, kad to tikrai reikės kovai dėl medalio. Buvo toks klaustukas – kaip bus? Esu labai laiminga, kad švariai prajojau, o bėgimo rungtyje padariau viską ir iškovojau medalį. Visi to laukė, Lietuva irgi. Finiše galvojau, kad tai yra visos Lietuvos medalis ir labai džiaugiausi padovanodama jį Lietuvai.
– Tribūnose aidėjo jūsų vardas, turėjote ir išskirtinį vyro palaikymą. Ką tai reiškia, kai nesant sirgalių skamba jūsų vardas?
– Palaikymą tikrai jaučiau, pabaigoje tikrai girdėjau palaikymą, girdėjau savo vardą. Žinojau, kad visi serga, visi laukia, visi nori – negaliu pavesti, privalau padaryti viską, ką galiu, išspausti iš savęs maksimumą. Gale jau kojos buvo sunkios, galvojau, kad tik neapvirsčiau, reikia bėgti iki finišo galingai. Susikaupiau ir atidaviau visas jėgas. Tikrai nebuvo lengva.
– Kas konkrečiai atsitiko su šaudymu, kai jus sustabdė trečią kartą šaudykloje?
– Ne šaudyme. Iš tikrųjų aš padariau fals startą, nes pagalvojau, kad 12-as numeris jau išbėgo, nes sucypė, ji irgi sudvejojo ir aš pagalvojau, kad man reikia bėgti... Stabtelėjau, žiūriu 12 numeris, o aš juk 13-as. Aš galvojau, kad man. Aš supratau, kad tai yra fals startas ir žinojau, kad gausiu 10 sekundžių.
Prabėgus du ratus jis jau stovėjo, mane sustabdė, sakė dabar nieko neliesti. Aš 10 sekundžių prastovėjau ir galvoju „dar 10 sekundžių“... Bet aš bėgdama jau galvojau, kad galiu gauti tą baudą.
– Ar tos dešimt sekundžių būtų daugiau kažką pridėjusios?
– Aš bėgu ir galvoju „tu turi dabar bėgti dar greičiau“. Kaip aš skuodžiau...
– Įstojote į klubą šalia Virgilijaus Aleknos, Austros Skujytės ir savo vyro, Andrejaus Zadneprovskio, kurie turi bent du olimpinius medalius. Ką jums reiškia būti tokioje kompanijoje?
– Solidu (juokiasi). Visą gyvenimą dėl to dirbame, patirtis, tiesiog mokame nugalėti ir laimėti. Aš labai džiaugiuosi, kad olimpiadoje pavyksta tai padaryti po kelis kartus. Tai dovana visiems, sakau, bėgau ne tik už save – už visą Lietuvą. Galvojau, kad čia paskutiniai šansai. Labai tikiuosi, kad rytoj mano kolegai Justinui Kinderiui gal pasiseks, tikrai pirmoji rungtis džiugina. Bet neužbėkime įvykiams už akių.
Matėte – žirgai, jojimas. Aš net nežiūrėjau, kaip varžovės joja. Rio man nepasisekė jojimas – gavau nulį taškų. Galvojau, nejaugi aš vėl neprajosiu, tai buvo man pačiai toks – aš turiu įrodyti, kad galiu joti gerai olimpinėse žaidynėse. Aš tikrai labai jaudinausi. Esu labai laiminga, kad sugebėjau prajoti be baudos taškų ir netikėtai pakilau į tryliktą vietą.
Kai pamačiau tą numerį – trylika. Mano dukra gimusi tryliktą dieną, galvoju – man jis bus laimingas. Aš Londone jojau žirgu, kurio numeris buvo tryliktas. Šita vengrė, kuri dabar iškovojo bronzą, jojo Londone su tuo pačiu žirgu, tryliktu numeriu, bet ji labai išsigando to numerio ir nukrito. Aš sau sakiau, kad tai laimingas ir geras numeris, nes mano dukra gimė tą dieną. Ir tada aš sujojau gerai. Tada man viskas pasisekė, iškovojau auksą. Dabar pamačiau tryliktą numerį ir vėl tikėjau juo.
– Ar išvysime jus dar ir Paryžiaus žaidynėse?
– Šį klausimą man labai daug kas užduoda, vis klausia, ar aš būsiu. Nežinau atsakymo. Nežinojau, kaip susiklostys čia, ar bus medalis, bet tai tikrai įtakos mano sprendimui nedaro. Aš nesu apsisprendusi. Giliai širdyje tikrai nenoriu atsisveikinti su sportu, nes myliu tai, ką darau. Myliu sportą, myliu varžytis, myliu nugalėti, laimėti, džiuginti. Nėra dar sprendimo – tiesiog noriu leisti dabar sau pailsėti.
