Liūdna statistika – virš 70 procentų mūsų šalies moterų yra vienaip ar kitaip susidūrusios su smurtu intymioje partnerystėje, o Lietuva vis dar yra tarp labiausiai smurto aukas kaltinančių visuomenių. Smurtas neigiamai veikia visas moters gyvenimo sritis, įskaitant ir aktyvų dalyvavimą visuomenės gyvenime. Tad smurtas intymioje partnerystėje yra ne tik asmeninė jį patiriančiųjų problema, bet ir opus klausimas visai visuomenei.
Su kolege, VU Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto profesore dr. Ilona Laurinaityte atlikome tyrimą apie intymaus partnerio smurtą patyrusių moterų pilietinį įsitraukimą bei parengėme rekomendacijas institucijoms dėl apsaugos ir pagalbos joms organizavimo.
Kodėl tai svarbu? Stipriai demokratijai reikia žmonių, kurie domisi visuomenės gyvenimu ir aktyviai į jį įsitraukia. Tačiau galimybės įsitraukti nėra vienodos – jas lemia ne tik žmogaus noras, bet ir gyvenimo patirtys, kurios gali apsunkinti dalyvavimą. Pilietinis įsitraukimas yra svarbi sveikos ir saugios demokratinės visuomenės sudedamoji dalis. Tyrimų rezultatai atskleidžia, kad aukštas pilietinio įsitraukimo lygis stipriai prisideda prie didesnės žmonių biopsichosocialinės gerovės ir visuomenės sutelktumo. Ten, kur pilietinis įsitraukimas yra stiprus, visuomenė yra atsparesnė manipuliacijoms, poliarizacijai ir demokratijos nuosmukiui, kas ypač svarbu šiandien, susiduriant su dezinformacija ir informaciniais karais.
Mūsų atlikto tyrimo duomenys rodo, kad bent vieną vyro smurto intymioje partnerystėje formą yra patyrusi kas antra Lietuvos moteris, o kas trečia, nors asmeniškai nesusidūrė, pažįsta tai patyrusią moterį. Vienaip ar kitaip su smurtu prieš moteris intymioje partnerystėje yra susidūrusios virš 70 procentų Lietuvos moterų – kalbame apie didelę visuomenės dalį paveikiančią problemą.
33 proc. tyrimo dalyvių nurodė patyrusios psichologinį, tiek pat – ekonominį smurtą. Apie 28 proc. patyrė smurtą pasitelkiant technologijas, pavyzdžiui, gavo grasinančio ar žeminančio turinio žinučių, be moterų sutikimo buvo dalijamasi jų atvaizdais, įskaitant intymaus turinio. Persekiojimą nurodė patyrusios 24 proc. moterų. Seksualinį smurtą patyrė 18 proc., fizinį – 16 proc. apklaustųjų. Bent vieną iš šių dviejų smurto formų patyrė 26 proc. Lietuvos moterų. Panašios tendencijos atsispindi ir Europos Sąjungos lygiu atliktose apklausose.
Šie duomenys rodo, kaip svarbu smurto artimoje partnerystėje neapriboti vien fiziniu smurtu. Savo tyrimuose analizuoju įvairialypes moterų patiriamo smurto formas. Dirbdama Europos lyčių lygybės institute (EIGE), inicijavau ekonominio smurto klausimų įtraukimą į 2024 m. Europos Sąjungos šalyse vykdytą bendrą Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros (FRA), EIGE ir EUROSTAT apklausą.
Smurto prieš moteris kaina
Smurto patirtis veikia ne tik tiesiogiai su ja susidūrusius asmenis – visa visuomenė moka aukštą kainą, nes vis dar trūksta efektyvios prevencijos ir savalaikio užkardymo. Europos lyčių lygybės instituto duomenimis, kasmet Lietuvai smurto prieš moteris problema kainuoja mažiausiai 2,3 milijardo eurų. Ši suma apima viešųjų paslaugų išlaidas bei platesnius smurto sukeltus neigiamus padarinius. Tai sveikatos priežiūros, policijos, teismų, specializuotos kompleksinės pagalbos ir socialinių paslaugų išlaidos, susidarančios reaguojant į vyrų smurto prieš moteris problemą. Prie sumos prisideda moterų prarastos darbo dienos, sumažėjęs darbingumas ir dėl to prarandamos pajamos bei indėlis į ekonomiką. Taip pat vertinama fizinė ir emocinė žala – skausmas, kančia, suprastėjusi gyvenimo kokybė. Tai gerokai daugiau, nei valstybės biudžeto išlaidos: šią kainą pirmiausia moka pačios smurtą patiriančios moterys, o pasekmės paliečia ir visą visuomenę.
Svarbu nepamiršti ir vaikų – smurto prieš jų motiną pasekmės gali neigiamai paveikti jų saugumą, emocinę gerovę, mokymosi pasiekimus ir kitas gyvenimo sritis. Yra žinoma, kad vaikai, liudiję smurtą prieš jų motinas, suaugę dažniau neša šią problemą į kuriamas šeimas – berniukai yra tris kartus dažniau linkę tapti smurtautojais, o mergaitės – smurto aukomis. Tačiau, jei vaikai stebi visuomenės ir institucijų aktyvų atsaką suteikiant nukentėjusiam asmeniui efektyvią apsaugą ir savalaikę pagalbą, šis dėsningumas nebegalioja, problema neperduodama ateities kartoms.
Istoriškai susiklosčiusi nelygybė
Smurtas prieš moteris kyla iš istoriškai susiklosčiusios nelygios moterų ir vyrų padėties visuomenėje ir šeimoje. Tai smurtas dėl lyties, nes yra nukreiptas prieš moterį dėl to, kad ji yra moteris. Smurtą gali patirti ir vyrai, tačiau mes kalbame apie 90 procentų nukentėjusiųjų moterų ir kelis procentus nukentėjusiųjų vyrų, moterų ir vyrų patirtys nėra simetriškos.
Intymioje partnerystėje smurtas dažnai tampa nuolatine moters kontroliavimo priemone. Kontroliuojami jos ekonominiai, socialiniai resursai – pinigai, darbas, bendravimas, judėjimas, ribojami ryšiai su artimaisiais, taip siaurinant jos laisvę priimti sprendimus, ir stiprinama priklausomybė nuo smurtaujančio partnerio.
Svarbu matyti ne tik atskirus smurto veiksmus, bet ir visą santykiuose kuriamą kontrolės sistemą. Lyties aspektas svarbus ir vertinant visuomenės bei institucijų atsaką. Institucijų darbuotojų nuostatos smurtą patyrusių moterų ir moterų apskritai atžvilgiu gali neigiamai veikti tai, kaip jie bendraus su nukentėjusiąja – ar ją palaikys ir skatins siekti teisingumo, ar menkins jos patirtį ir kaltins dėl patirto smurto.
Smurto patirtis veikia nuostatas ir elgesį
Apklausėme 1 059 moteris – 18–65 metų amžiaus, atsižvelgėme į amžiaus, išsilavinimo ir gyvenamosios vietos kriterijus. Iš jų – 498 moterys, t. y. 47 proc. apklaustųjų, nurodė patyrusios bent vieną vyro smurto formą. Moterų, kurios nėra patyrusios smurto, klausėme, ar jos žino bent vieną moterį, patyrusią vyro smurtą. 29 proc. – beveik trečdalis – atsakė, kad pažįsta kitą su tuo susidūrusią moterį. Apie 24 proc. moterų nebuvo patyrusios smurto ir nepažinojo kitos tai patyrusios moters.
Tyrimas parodė, kad smurto patirtis veikia tiek moterų pilietinio įsitraukimo nuostatas, tiek elgesį. Stipriausias nuostatas išreiškė moterys, nepatyrusios smurto ir nepažįstančios jį patyrusių moterų.
Pilietiškai aktyviausios, t. y. tos, kurios dažniau įsitraukia į pilietines veiklas, yra smurto nepatyrusios respondentės, tačiau pažįstančios kitas jį patyrusias moteris. Galima prielaida, kad matydamos kitų moterų sudėtingus išgyvenimus, jos empatiškai įsitraukia į pilietines iniciatyvas. Silpniausios pilietinio įsitraukimo nuostatos ir, žinoma, elgesys buvo smurtą patyrusių moterų.
Tikėtina, kad tokią moterį įsitraukti stabdo patiriamo smurto dinamika – partnerio kontrolė, izoliacija ir kitos neigiamos pasekmės, ribojančios moters galimybes dirbti, palaikyti socialinius ryšius ir dalyvauti visuomeninėje veikloje.
Institucinis atsakas
Visgi smurto patirtis savaime nepaaiškina moterų pilietinio įsitraukimo – itin svarbus yra potrauminis augimas. Tai – teigiami pokyčiai, kai dedamos pastangos įveikti trauminę patirtį, tokie kaip savo stiprybės ir naujų galimybių atradimas, tvaresnių santykių kūrimas. Net 86 proc. smurtą patyrusių moterų nurodė patyrusios potrauminį augimą. Duomenų analizė parodė, kad jam vykstant moterys labiau įsitraukia ir į pilietines veiklas.
Itin svarbus yra efektyvus institucijų atsakas, kai moteris atskleidžia smurto patirtis: jas išviešinus ir siekiant nutraukti smurtinius santykius, rizika būti rimtai sužalotai ar net nužudytai padidėja 70 proc. Ne tik smurto patirtis, bet ir vėlesnis socialinis ir institucinis atsakas lemia trauminės patirties įveiką arba traumos gilėjimą, taip pat teisingumo atkūrimą.
Tyrime domėjomės, kokio atsako moterys sulaukia iš trijų pagrindinių Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą įgyvendinančių institucijų – policijos, specializuotos kompleksinės pagalbos centrų (SKPC) ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos (VTAĮT). Rezultatai atskleidė, kad bendrai institucinis atsakas į smurtą patyrusių moterų kreipimąsi buvo labiau netinkamas, nei tinkamas.
Kaip labiausiai tinkamas moterų buvo įvertintas SKPC atsakas, šiek tiek žemiau vertinime atsidūrė policija, o žemiausiai atsidūrė VTAĮT, tačiau statistiškai reikšmingo skirtumo tarp šių trijų tarnybų atsako nebuvo. Tinkamas atsakas apima įgalinimą, klientui draugišką ir traumos psichologijos žiniomis grįstą pagalbą, smurtinės patirties pripažinimą, pagarbų bendravimą ir realias apsaugos priemones. Pagalbos ir apsaugos priemonės turėtų atitikti moters poreikius ir turimas stiprybes, atsižvelgiant į konkretų atvejį, o ne taikomos šabloniškai.
Netinkamas atsakas, dar žinomas institucinės išdavystės pavadinimu, apima negebėjimą tinkamai reaguoti į pranešimus apie smurtą, netikėjimą pranešimu ir patirties menkinimą, apsaugos ar pagalbos nesuteikimą, aukos kaltinimą.
Tai, kad Lietuva yra viena iš labiausiai smurto aukas kaltinančių visuomenių, neigiamai veikia moterų socializaciją ir pagalbos siekimą. Reikia dėti pastangas, kad nulinė tolerancija smurtui taptų norma visuomenėje, o nukentėjusios moterys sulauktų palaikymo.
Rekomendacijos
Rekomendacijų, kaip tobulinti atsaką, yra ne viena – paminėsiu kelias bendresnes. Svarbu įgalinti darbuotojus vertinti kiekvieną kontaktą su moterimi kaip reikšmingą intervencijos dalį. Institucijos atsaką moteris patiria per konkretaus darbuotojo žodžius, veiksmus ir priimamus sprendimus. Todėl kiekvieno specialisto gebėjimas pagarbiai išklausyti, pripažinti smurto patirtį, aiškiai informuoti ir neperkelti atsakomybės nukentėjusiajai yra ne mažiau svarbus, nei formalios institucinės procedūros.
Net vienas tinkamai sureagavęs darbuotojas gali sustiprinti moters saugumo jausmą ir pasitikėjimą pagalbos sistema. Menkinantis, kaltinantis ar abejingas atsakas gali tapti institucinės išdavystės patirtimi ir atgrasyti moterį nuo tolesnio pagalbos siekimo. Net ir tais atvejais, kai vienas specialistas negali išspręsti visų moters patiriamų problemų, jis gali ją pagarbiai išklausyti, tikėti jos pasakojimu, nekaltinti dėl patirto smurto, aiškiai suteikti informaciją, imtis jo kompetencijai priklausančių veiksmų ir užtikrinti pagalbos tęstinumą.
Rekomenduojame sukurti aktyvios stebėsenos mechanizmus, leidžiančius sistemingai rinkti ir analizuoti besikreipiančių moterų patirtis, atpažinti pasikartojančias netinkamas institucines praktikas ir laiku imtis korekcinių veiksmų. Tai padėtų institucijoms aiškiai atsiriboti nuo žalingų reagavimo būdų, stiprinti profesinę refleksiją ir kryptingai plėtoti žmogaus teisių principu bei traumos psichologijos žiniomis grįstą atsaką. Labai svarbu dėti aktyvias pastangas, kad neigiamos moterų patirtys nesikartotų.
Beje, apie tai, kad kuriasi saugi aplinka atskleisti patirtą smurtą bent jau apklausų metu, gana paradoksaliai byloja faktas, kad daugiau moterų Lietuvoje prabyla apie seksualinį smurtą. Todėl rekomenduojame teisėsaugos institucijoms proaktyviai domėtis įvairių smurto formų patirtimi, moteriai atskleidus vienos smurto formos patirtį, jautriai klausti ir apie kitas galimas smurto patirtis.
Jeigu padarome klaidą, nebijokime jos pripažinti, atsiprašyti ir toliau dirbti tinkamai bei profesionaliai. Jei matome sistemines spragas, dėkime pastangas jas šalinti, kad apsaugos ir pagalbos paieškos netaptų dar vienu išbandymu moteriai.
Tyrimas atliktas įgyvendinant Lietuvos mokslo tarybos (LMTLT) finansuojamą podoktorantūros stažuotės projektą Nr. S-PD-24-144 „Intymaus partnerio smurtą patyrusių moterų pilietinis įsitraukimas: pagalbos siekimo, institucinio atsako ir potrauminio augimo vaidmuo“.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
