Jeigu tik būtų būdas padaryti taip, kad šalyje imigravusių žmonių vienu metu ir būtų, ir nebūtų… Tiksliau, kaip nors padaryti taip, kad šalyje būtų jų kuriamas produktas ir mokami mokesčiai – tačiau ne patys migruojantys žmonės.
Prezidentūros pavasarį pasiūlyta, Seime kelią besiskinanti laikino darbo migracijos iniciatyva bando pasiekti būtent šį iš pažiūros neįmanomą rezultatą: ne mažiau kaip pusė iš ne ES šalių į Lietuvą atvykstančių darbuotojų galėtų dirbti tik dvejus metus, o po jų turėtų šešiems mėnesiams išvykti; be to, būtų ribojama galimybė Lietuvoje keisti darbdavį.
Iniciatyvą visuomenei pristatęs prezidento patarėjas Deividas Matulionis trumpalaikius jos tikslus apibūdina be užuolankų: tokiu būdu darbuotojams būtų užkirstas kelias į šeimos susijungimą ir nuolatinį apsistojimą Lietuvoje.
Politikams tokios strategijos palankios: jos leidžia vienu metu ir atrodyti besirūpinančiais šalies ekonominiu augimu, ir kiek toliau keliu paspirti nepatogaus užsienio darbuotojų integracijos klausimo skardinę. Darbuotojų laikinumas pateikiamas kaip migracijos kontrolės priemonė, o kontrolė – kaip kelias į taikų, migracijos nesuterštą rytojų, kuriame Lietuva gyvuos be jokių įtampų ar „paralelinių visuomenių“.
Visa tai visuomenei siūloma kaip „mokymosi iš Vakarų klaidų“ pavyzdys. Mokytis iš kitų klaidų yra išmintinga – tik tos pamokos gali būti visai ne tokios, kokias įsivaizduoja šių įstatymo pataisų iniciatoriai ir šalininkai.
Siūlomas apykaitinės migracijos modelis jau sukėlė palyginimų su praėjusio amžiaus antrojoje pusėje Vakarų Vokietijoje vykdyta darbo migracijos politika. Anuomet, augant šalies ekonomikai ir trūkstant darbo jėgos, į šalį buvo kviečiami užsienio darbininkai, praminti gastarbeiteriais – arba svečiais darbuotojais. Jie taip pat turėjo būti laikini: padirbėję grįžti namo.
Neigiamus tokios sistemos padarinius patiems užsienio darbuotojams savo knygoje „Septintas žmogus“ dokumentavęs rašytojas John Berger jų padėtį sulygino su iš užsienio įvežamos jau paruoštos darbo jėgos, į kurią priimančiajai valstybei nieko nereikėjo investuoti. Jo akimis, tai buvo nemirtingi, nes nuolat pakeičiami, darbuotojai – negimstantys, nereikalaujantys ugdymo, nemirštantys, nesergantys, negimdantys.
Neatsitiktinai J. Bergerio ir prezidentūros žodžiai susišaukia: užsienio darbuotojai atvyktų „dirbti ir tik dirbti“. Šalyje praleidžiamu laiku iš visapusio žmogaus jie taptų darbo jėga. Darbo jėgą – kitaip nei žmones – daug lengviau įsivaizduoti tekant iš čiaupo, kurį panorėjus galima atsukti, prisukti, arba visai užsukti.
Tačiau gyvenimas ne visada paklūsta teisinėms priemonėms ir valdžios ketinimams. Vokietijos atveju – netrukus paaiškėjo, kad augančiai pramonei neapsimoka vis iš naujo apmokyti naujų darbuotojų, kai jau atvykę puikiai atlieka savo pareigas. Dalis šių darbuotojų liko šalyje – tačiau juos supusi laikinumo atmosfera niekur nedingo.
Gastarbeiterių sūnus žurnalui „Der Spiegel“ pasakojo, kad kai kurie jų šeimos draugai 10 ar 15 metų gyveno su sukrautais lagaminais po lova ar ant spintos. Laikinumas lėmė ne tik šių darbininkų interjero sprendimus – jis lėmė integracijos politikos nebuvimą. Visi – patys darbininkai, visuomenė, politikai – rėmėsi prielaida, kad šie žmonės anksčiau ar vėliau išvyks. Šiandien jau pripažįstama, jog viskas, ko taip buvo pasiekta, – tai atidėta jų integracija.
Bandymų kontroliuoti migraciją pavyzdžiai rodo, kad neapgalvota kontrolė gali turėti ir priešingų, nei siekta, pasekmių. Vokietijoje, JAV ir kitur trumparegis kontrolės priemonių griežtinimas žmones pastatė prieš dilemą: išvykę iš šalies jie galėjo netekti teisės į ją sugrįžti dirbti, o kartu – ir būtinų pajamų. Dalis rinkosi išvykti, dalis – likti, net jei tai reiškė, jog šalyje bus be reikiamų dokumentų ir nuo jų turėjimo priklausančių būtiniausių paslaugų.
Kalbėdami apie migraciją dažnai susitelkiame į migruojančius žmones, tačiau tai sudėtingas procesas, kurį formuoja daugybė žmonių ir veiksnių – politiniai procesai, ekonomikos poreikiai, interesų grupės, vietos visuomenės nuotaikos. Sudėtingiems procesams reikalingi sudėtingi politiniai sprendimai. Kontrolė, besiremianti žmogaus redukavimu į lengvai manipuliuojamą darbo jėgą, tėra trapi iliuzija, kuri kloja pagrindą būtent tam, ko teigia siekianti išvengti.
Siūlomos įstatymo pataisos vienaip atrodo dabar, kai jos liečia daugiausia logistikos sektorių ir tolimųjų reisų vairuotojus. Tačiau pataisų rengėjai patys pripažįsta: jos skirtos ne dabarčiai, o siekiant išvengti įsivaizduojamų ateities problemų. Ateitį numatyti sunku, tačiau esamos tendencijos rodo, kad užsienio darbuotojų reikės, taip pat ir sektoriuose, kuriems būtinas pastovesnis darbuotojų buvimas šalyje.
Tuomet kontrolė per laikinumą reikš, kad vietoje besiintegruojančio, dirbančio, ateitį planuojančio, šalies gerove suinteresuoto žmogaus Lietuvos visuomenei siūloma neintegruojama, nuolat besikeičianti, darbdavių išnaudojimui pažeidžiama tūkstantinė darbo jėga. Jos erdviniai, socialiniai, kultūriniai ryšiai su daugumos visuomene bus riboti. Ir čia jau darosi ne iki galo aišku, ar siūlomos priemonės turėtų padėti išvengti „paralelinių visuomenių“, ar vis tik būtent jas sukurti?
Lietuvai turėtų būti įdomu atsižvelgti ir į dar vieną tokių projektų keliamą problemą. Nors iniciatyva išties turi panašumų su gastarbeiterių migracija, jos teisinė forma ir siūlomos kontrolės priemonės labiau primena kitą praėjusio amžiaus užsienio darbuotojų kategoriją – Vertragsarbeiter, arba sutartininkus.
Pastarieji, taip pat siekiant spręsti darbuotojų trūkumo problemą, buvo vežami į Vokietijos „Demokratinę“ Respubliką. Jų darbas buvo laikinas. Jie neturėjo teisės įsikurti šalyje. Jie neturėjo šeimos susijungimo teisės. Jie negalėjo savo valia keisti pareigų ar darbo sutarčių, nors juos samdančios įmonės galėjo darbo sutartis nutraukti dėl nėštumo, ligos ar įtarimų pažeidus „socialistinę darbo drausmę“. Jie buvo apgyvendinami atskiruose bendrabučiuose. Jų kontaktai su vietos bendruomenėmis buvo ribojami. Rytų Vokietijos visuomenė išliko itin homogeniška – „užsieniečių“ skaičius tesiekė apie 1 proc.
Tai, kad tokia darbo migracijos kontrolė buvo vykdoma vienpartinės diktatūros sąlygomis, nėra atsitiktinumas, ir turėtų Lietuvos įstatymų leidėjams kelti vertybinių klausimų apie tai, kokia šalimi Lietuva siekia būti.
O gal visgi ši itin griežta darbo migracijos politika bent jau padėjo išvengti įtampų Rytų Vokietijos visuomenėje?
Ne. Griuvus Berlyno sienai ir suskeldėjus valstybės kontrolei, iki tol propaganda ir slaptumu dangstytos ksenofobinės nuotaikos ir išpuoliai prasiveržė, be kita ko, ir smurtinėmis neonacių grupuočių atakomis. Dabartinės Vokietijos rytuose besivystantys politiniai procesai, norėtųsi tikėti, taip pat retam įstatymų kūrėjui atrodo sektinu visuomenės sanglaudos pavyzdžiu.
Šiandien planuojant migracijos politiką reikėtų sąžiningai sau pripažinti, ko iš tiesų siekiama. Jei mums išties reikalingi darbuotojai – jie bus ir mūsų visuomenės dalimi. Laikinumo ir kontrolės iliuzijos integracijos neatstos: jos tik kloja pagrindą ją atidėti, o delsimo sąskaitą mokės tiek atvykusieji, tiek vietos gyventojai.
Vakarų migracijos politikos klaidos mus moko ne to, kaip dar tvirčiau užsukti migruojančios darbo jėgos čiaupą. Tikroji pamoka glūdi jau nuvalkiotuose Šveicarijoje dirbusių laikinųjų darbuotojų fenomeną apmąsčiusio rašytojo Max Frisch žodžiuose: „Mes kvietėme darbo jėgą, o atvyko žmonės.“
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
