Po išpuolio Berlyne stebime avinėlių tylėjimą. Avinėliai turi prezidentūros rūmus, Vyriausybės kanceliariją, parlamento tribūną, spaudos tarnybas, patarėjų armijas ir milijoninius biudžetus. Jų tylėjime slypi galingųjų pasirinkimas neginti tų, kurių gynyba politiškai nepatogi.
Berlyne baltas furgonas įsirėžė į žmones, susirinkusius švęsti laisvės. Žuvo 65 metų moteris iš Lenkijos, dar 29 žmonės buvo sužeisti. Vėliau užpuolikas, atlikęs kruviną darbą, pabėgo, bet policijai jį aptikus, pasitiko pareigūnus duriamuoju ginklu ir dėl to buvo nukautas. Vokietijos institucijos šį išpuolį įvardijo islamistiniu teroro aktu.
Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas nedelsė. Jis pareiškė užuojautą žuvusios moters artimiesiems, palinkėjo pasveikti sužeistiesiems ir tiesiogiai kreipėsi į LGBTQ+ bendruomenę. F. Merzas pasakė tai, ką po teroro akto turi pasakyti kiekvienos valstybės vadovas: netolerancija, atskirtis, diskriminacija, kvailos replikos ir blogi juokeliai jau yra smurto grandinės dalis.
Tuo metu Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, kalbėdamas apie Vokietijos brigados mūsų šalyje svarbą, tylėjo, nors, pripažinkime, iškalbos jam netrūksta, lyginant vokiečių karius su ne „mergina, kurią galima pakviesti gerai praleisti vakarą prie ežero po atviru dangumi“.
Lietuvos ministras pirmininkas Mindaugas Sinkevičius, kurio Vyriausybės programoje pasižadėta kovoti prieš homofobiją, tylėjo.
Lietuvos Seimo pirmininkas Juozas Olekas, dar visai neseniai skambiai aiškinęs, kad LGBTQ+ eitynės yra „pilietinės visuomenės dalis“, šįkart irgi tylėjo.
Trys aukščiausias pareigas valstybėje einantys vyrai, kuriems Konstitucija, protokolas ir demokratinė atsakomybė suteikė teisę kalbėti Lietuvos vardu, pasirinko tyliai stebėti kruviną išpuolį prieš LGBTQ+ asmenis, tarsi teroristas būtų trenkęsis, o vėliau mačete puolęs ne į žmones, bet į tuos, kurių klausimai yra nesibaigianti politinė pekla, kurią apeiti prireikia kelių patarėjų suformuluotų strategijų, siekiant pirmiausia įtikti „paprastam žmogui“.
Užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys reakciją paskelbė. „Mūsų visuomenėse nėra vietos neapykantai ir smurtui. Lietuva visiškai solidarizuojasi su Vokietija“, – pareiškė jis.
Vadinasi, bent viena Lietuvos institucija suprato diplomatinę situaciją. Vis dėlto ministro žodžiai negali pakeisti prezidento, premjero ir parlamento vadovo balso. Demokratinėje valstybėje aukščiausi pareigūnai nėra dekoratyvinės figūrėlės, kurias iš spintos ištraukiame tik paradui, vėliavai pakelti ar naujai gamyklai atidaryti.
Šios tylos absurdiškumas beveik tobulas.
Dabartinės Vyriausybės programoje parašyta: „Sieksime Lietuvos ir Vokietijos strateginės partnerystės visose srityse“. Vokietijos sprendimas dislokuoti Lietuvoje karinę brigadą ten pat vadinamas istorine galimybe. Mes statome infrastruktūrą, ruošiame gyvenamąsias vietas, mokyklas ir poligonus Vokietijos kariams. Lietuvos politikai noriai fotografuojasi su Vokietijos pareigūnais, kalba apie bendrą Europos saugumą ir nuolat kartoja, kad Vokietija yra viena svarbiausių mūsų sąjungininkių.
Tačiau kai Vokietiją sukrečia teroro aktas, kai jos sostinėje žudomi ir žalojami žmonės, Lietuvos politinės viršūnės staiga praranda kalbos dovaną.
Priimti Vokietijos karius galime, bet priimti Vokietijos žmonių, tebus jie ir LGBTQ+, skausmą sudėtinga?
Kareivines pastatysime, asfaltą nutiesime, sutartis pasirašysime. Tik vienas sakinys apie žuvusią moterį, sužeistuosius ir užpultą LGBTQ+ bendruomenę, pasirodo, nebetelpa mūsų strateginės partnerystės sąmatoje.
Evangelijoje kunigas ir levitas praeina pro sumuštą žmogų kitoje kelio pusėje. Jie veikiausiai turėjo svarbių reikalų, ritualinių pareigų, gal net strateginių programų. Sužeistąjį pakėlė samarietis – tas, iš kurio padorioji visuomenė mažiausiai tikėjosi moralės.
Po Berlyno išpuolio Lietuvos prezidentas, premjeras ir Seimo pirmininkas pasirinko kunigo ir levito maršrutą, nueidami kita gatvės puse.
Gitanas Nausėda dar per pirmąją prezidento rinkimų kampaniją žadėjo įsisegti LGBTQ+ bendruomenės simbolį. Šis pažadas jam buvo viešai primintas ir 2024 metų prezidento rinkimų debatuose. Tąsyk G. Nausėda pareiškė: „Man nėra problemų praeiti su žmonėmis ir pabūti kartu su jais“.
Praeiti ir pabūti.
Žodžiai parinkti labai tiksliai. Tik praeiti pro šalį ir kurį laiką pabūti, kol reikia balsų.
Berlyno įvykiai pasiūlė prezidentui progą parodyti, kad kadaise žadėtas ženklelis tapo proga. Kad ir kaip kritiškai vertinčiau prezidento poziciją LGBTQ+ teisių klausimais, šįkart jam net nereikėjo pasirašyti Partnerystės įstatymo ar dalyvauti „Pride“ eitynėse, tik pakako parašyti ar ištarti, kad Lietuva užjaučia žuvusios moters artimuosius, linki sveikatos sužeistiesiems ir solidarizuojasi su LGBTQ+ žmonėmis, kuriuos užpuolikas pasirinko savo taikiniu.
Prezidentas to nepadarė.
Ši tyla dera su jo ankstesne politine kryptimi. 2019 metais G. Nausėda apie tos pačios lyties poras sakė: „Jie turi teisę gyventi taip, kaip jie nori, bet tai nėra santuoka ir tai nėra šeima“. Po Berlyno atakos prezidentui turbūt belieka pridurti: „Abejoju, ar jie yra žmonės“.
Prezidentui turbūt nepatiko, kad vėliau Konstitucinis Teismas aiškiai konstatavo, kad šeimos samprata negali būti siejama vien su vyro ir moters santuoka, o šeimos santykiai gali susiformuoti ir tarp tos pačios lyties asmenų. Teisinio reguliavimo nebuvimas, paliekantis tokias poras be apsaugos, buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.
Tačiau politinėje G. Nausėdos pasaulėžiūroje LGBTQ+ žmonės ligi šiol dažnai atrodo gyvenantys kažkur paraštėje. Jie gali būti toleruojami, kol nereikalauja lygių teisių. Jie gali „gyventi taip, kaip nori“, kol neprašo, kad jų šeimos būtų vadinamos šeimomis. Prezidentas gali pro juos praeiti, kai tuos žmones žudo, nes jo moralinis kompasas kažkodėl neberanda krypties.
Tuo metu Mindaugo Sinkevičiaus vadovaujamos Vyriausybės programoje pažadėta kovoti „su antisemitizmu, ksenofobija, homofobija ir bet kokios formos neapykantos kurstymu bei diskriminacija“. Joje taip pat kalbama apie kovą su neapykantos nusikaltimais, nukreiptais prieš LGBTQ+ žmones, bei apie institucinės diskriminacijos mažinimą.
Puikūs sakiniai.
Lietuvos politikoje sakinių niekada netrūko. Trūko veiksmų, terminų, atsakingų institucijų, rodiklių ir elementaraus noro vykdyti politiką ir dėl žmogaus, kuris nepriklauso patogiai rinkėjų daugumai.
Iki šiol visuomenei nepateiktas aiškus planas, kaip Vyriausybė tą homofobiją ketina mažinti. Nežinome, kokios konkrečios priemonės bus taikomos policijoje, prokuratūroje, mokyklose, socialiniuose tinkluose ar valstybės tarnyboje. Nežinome, kaip bus vertinama pažanga. Nežinome, kas prisiims politinę atsakomybę, jei homofobinių neapykantos nusikaltimų tyrimai ir toliau strigs.
Žinome tik tiek, kad pats premjeras partnerystės klausimą jau yra nustūmęs į politinės darbotvarkės pakraštį, pareikšdamas, jog jis nėra jo prioritetų sąrašo viršuje.
Dabar sužinojome dar daugiau. Vyriausybės vadovui, kurio programa įsipareigoja kovoti su homofobija, per sunku net viešai užjausti nuo homofobinio ir teroristinio smurto nukentėjusią bendruomenę.
Kova su homofobija, regis, bus vykdoma taip tyliai, kad jos neišgirs nei neapykantos skleidėjai, nei jų aukos.
Juozas Olekas taip pat nepratarė nė žodžio. Parlamento vadovas, atstovaujantis institucijai, kuri leidžia įstatymus, pasirinko saugiai nedaryti nieko.
Trys valstybės vadovai susėdo prie politinio aukso veršio ir, matyt, skaičiavo: kiek balsų kainuoja užuojauta LGBTQ+ žmonėms?
Galime tik spėlioti, kas vyko jų kabinetuose. Tačiau politinę išvadą padaryti leidžia viešos aplinkybės. Apie tylą kalbėta garsiai. Lietuvos vadovai buvo raginami reaguoti. Jiems buvo adresuotas viešas kreipimasis. Europarlamentaras Dainius Žalimas kritikavo jų neveikimą. Tolerantiško jaunimo asociacijos pirmininkas Artūras Rudomanskis priminė, kad „tyla irgi yra politinis pasirinkimas“.
Jeigu po viso to tyla tęsiasi, jos negalima paaiškinti neatidumu ar prastu komunikacijos skyriaus darbu. Akivaizdu: tylėti tapo sprendimu.
Būdamas naujienų portalo, kasdien rašančio LGBTQ+ temomis, redaktorius, beveik kasdien redaguoju tekstus, kurių valstybės vadovai galbūt nenori skaityti.
Po mūsų publikacijomis socialiniuose tinkluose liejasi ne vien kritika, ironija ar konservatyvi nuomonė. Ten rašoma apie žmonių naikinimą, mušimą, šaudymą, gydymą, uždarymą, teisių atėmimą. LGBTQ+ asmenys lyginami su ligoniais, gyvūnais, nusikaltėliais ir pedofilais. Neapykantos kupinus komentarus nuolat filtruoju, šalinu ir perduodu teisėsaugai.
Kiekvieną kartą atsiranda žmonių, aiškinančių, kad tai tik žodžiai.
Lietuva jau turėjo bylą, kuri parodė, kuo baigiasi institucinis apsimetimas, kad žodžiai nieko nereiškia. Europos Žmogaus Teisių Teismo nagrinėtoje Beizaro ir Levicko byloje po viešai paskelbta tos pačios lyties poros nuotrauka žmonės ragino juos kastruoti, žudyti ir deginti. Lietuvos teisėsauga atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Baudžiamojo kodekso 170 straipsnį. Strasbūro teismas konstatavo, kad institucijų neveikimo centre buvo diskriminacinės nuostatos ir kad valstybė neužtikrino veiksmingos apsaugos.
Valstybė turi Baudžiamojo kodekso straipsnį ir policiją, prokuratūrą, teismus, ministerijas beigi programas, tačiau žmonės, prieš kuriuos kurstoma neapykanta, vis dar pernelyg dažnai lieka vieni prieš minią.
O virš tos minios – trijų valstybės vadovų tyla.
Tyrimai rodo, kad pakartotinis susidūrimas su neapykantos kalba mažina žmonių jautrumą, didina išankstines nuostatas ir socialinį atsiribojimą nuo puolamos grupės: kai žeminantys žodžiai kartojami nuolat, jie nustoja šokiruoti, aukos pamažu praranda žmonių veidus ir virsta kategorija, su kuria esą galima elgtis kitaip.
Tylėjimas sukuria normą: kai aplinkiniai nereaguoja, agresorius tylą gali suprasti kaip paramą, o kiti žmonės – kaip ženklą, kad puolimas priimtinas.
Štai kodėl valstybės vadovo žodis po teroro akto nėra tuščias ritualas.
Tyla garsiai skamba aukai, kuri išgirsta, kad pagalbos teks ieškoti pačiai.
Teroro normalizavimui reikia gerokai platesnio choro: vieni skleidžia neapykantą, kiti ją perpasakoja, treti paverčia rinkimų kampanijos priemone, o atsakingiausieji tyli.
Po išpuolio Vokietijos lietuviai kartu su aktyviste Laura Gintalaite viešai kreipėsi į G. Nausėdą, M. Sinkevičių ir J. Oleką. Jie priminė būtinybę pareikšti užuojautą ir pareikalavo konkrečių veiksmų prieš neapykantą internete, patyčias mokyklose bei LGBTQ+ žmonių diskriminaciją.
Kreipimosi autoriai rašė, kad po teroro akto girdėti tik „spengianti tyla“, ir perspėjo: „Tylėti negalime sau leisti.“
Europarlamentaras Dainius Žalimas šią tylą pavadino panašia į „nebylų pritarimą“. Jis pagrįstai priminė, kad po kitų pasaulį sukrėtusių teroro aktų Lietuvos vadovai paprastai reaguoja nedelsdami.
Kodėl šįkart – ne?
Atsakymas labai nejaukus. Aukos buvo LGBTQ+ žmonės. Prezidentas, premjeras ir Seimo pirmininkas galėjo apskaičiuoti, kad jų politinis elektoratas nėra tas, kuris reikalauja ginti LGBTQ+ teises. Galbūt jų patarėjai nusprendė, kad užuojauta kainuotų daugiau balsų, nei jų atneštų? Galbūt jie patys nemano, kad ši bendruomenė priklauso tam tautos paveikslui, kuriam jie jaučiasi įsipareigoję atstovauti?
Nė vieno iš šių svarstymų negaliu įrodyti dokumentais iš prezidentūros ar premjero kabineto, tačiau politikoje veikėją apibrėžia ne vien tai, ką jis pasako. Kartais daug iškalbingiau skamba tema, dėl kurios jis sąmoningai atsisako kalbėti.
Kainas, kaip pasakojama Pradžios knygoje, paklausė: „Argi aš savo brolio sargas?“
Lietuvos vadovai po Berlyno išpuolio net neuždavė šio klausimo. Jie pasirinko apsimesti, kad brolio apskritai nėra.
Kol demokratinių institucijų vadovai tyli, tuščią erdvę užpildo tie, kuriems tragedija yra proga sustiprinti savo tradicionalistinę ideologiją.
Vokietijoje kraštutinės dešinės partija AfD netrukus po išpuolio ėmė jį naudoti antiimigracinei retorikai.
Lietuvoje tokiam vaidmeniui puikiai pasirengęs Nacionalinio susivienijimo narys Vytautas Sinica. Jis jau siūlė naikinti Baudžiamojo kodekso 170 straipsnio dalis, numatančias atsakomybę už tyčiojimąsi, niekinimą ir diskriminacijos kurstymą prieš žmonių grupes. Jo projekto logikoje mažumoms esą suteikiama pernelyg intensyvi apsauga. Seimo teisininkai perspėjo, kad toks reguliavimo silpninimas prieštarautų Europos Sąjungos teisei.
V. Sinica šiuo metu garsiai kalba apie užpuoliko kilmę, islamą ir migraciją. Daug tyliau – arba visai nieko – apie nužudytą moterį, 29 sužeistus žmones ir LGBTQ+ bendruomenę, kuri buvo pasirinkta taikiniu.
Vokietijos pareigūnų duomenimis, įtariamasis buvo Vokietijos pilietis, gimęs šioje šalyje, turėjęs libanietiškų šaknų. Vien šis faktas sugriauna patogią pasaką, kad tereikia uždaryti sieną ir radikalizacija išnyks.
Radikalizacija netelpa į vieną tautybę, pasą ar religiją: jai įtakos turi ideologija, socialinė aplinka, asmeniniai pažeminimai, ryšio ir prasmės stoka, interneto bendruomenės, propagandos infrastruktūra, psichologinis pažeidžiamumas bei konkretūs verbuotojai.
Radikalizacija yra pasekmė, jos centre dažnai atsiduria nepatenkintas reikšmingumo ir orumo poreikis. Žmogus, kuris jaučiasi nereikalingas, pažemintas ir vienišas, tampa lengvesniu grobiu bendruomenei, pasiūlančiai jam priešą, misiją ir tariamą didybę.
Europos radikalizacijos prevencijos ekspertai taip pat nurodo, kad socialinis atsiskyrimas, nuoskaudos ir priklausymo stoka gali būti pažeidžiamumo veiksniai, o stiprūs socialiniai ryšiai ir dalyvavimas visuomenėje veikia kaip apsauga.
Didžiulė dauguma migrantų nepadaro jokio nusikaltimo. Dalis į Europą atvykusių žmonių patys bėga nuo islamistų, autoritarinių režimų ir visuomenių, kuriose dėl homoseksualumo jiems grėstų kalėjimas, kankinimai ar mirtis. Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūra pabrėžia, kad LGBTQ+ žmonės daugelyje valstybių patiria kriminalizavimą, persekiojimą ir smurtą, dėl kurio yra priversti ieškoti prieglobsčio.
Todėl politika, siūlanti vien neapykantą migrantams ir nė vieno rimto integracijos instrumento, neatneša saugumo, bet ji pagamina dar daugiau atskirties, kuria propagandai patogias bendruomenes ir kartu palieka likimo valiai tuos migrantus, kurie patys yra LGBTQ+, persekiojami ar pabėgę nuo religinio ekstremizmo.
Saugumas reikalauja policijos, žvalgybos ir griežto atsako į terorizmą. Jis taip pat reikalauja integracijos, kalbos mokymo, darbo, psichologinės pagalbos, pilietinio dalyvavimo ir aiškių demokratinių taisyklių. Žmogui turi būti pasiūlyta vieta visuomenėje anksčiau, nei ekstremistas pasiūlys jam vietą savo tariamoje armijoje.
V. Sinicos repertuare labai sunku rasti atsakymą, kaip sukurti visuomenę, kurioje mažiau žmonių taptų radikalizacijos grobiu.
O LGBTQ+ aukos tokiame pasakojime tampa patogiu lavonu, ant kurio galima atsistojus sakyti kalbą prieš migrantus, nė karto nepasakius, kad homoseksualūs žmonės turi teisę gyventi saugiai.
Šalies vadovų tyla paliko sceną neapykantos komentatoriams, sąmokslo teorijų skleidėjams ir politikams, pasirengusiems teroro aktą paversti savo rinkimų kampanijos kuru. Ji leido tragedijos centre pastatyti užpuoliko kilmę. Ji dar kartą parodė LGBTQ+ žmonėms, kad valstybės moralinis solidarumas jiems skiriamas tik tada, kai nieko nekainuoja.
Kiekvienas teroro aktas mėgina įtikinti visuomenę, kad tam tikri žmonės neturi teisės saugiai pasirodyti viešumoje. Teroristas nori, kad jie bijotų eiti į gatvę, laikytis už rankų, švęsti, būti matomi.
Kai valstybės vadovai po tokio išpuolio neįvardija aukų bendruomenės ir nepareiškia jai solidarumo, teroristo žinia lieka be aiškaus valstybės atsako, o tyla skamba tik garsiau.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
