Kiekvieno mūsų viduje per milijonus metų evoliucijos užkoduota instinktyvi baimė – nepažįstamąjį sutikti kaip potencialų žudiką ar prievartautoją. Didžiąją dalį mūsų istorijos tarpsnių policijos analogų nebuvo, tad užtekdavo vieno genties nario riksmo „ten žudikas!“, kad mūsų biologinė sistema be jokių klausimų akimirksniu įsijungtų gynybai.
Tačiau šiandien gyvename didelėse visuomenėse, kur kasdien sutinkame šimtus ar tūkstančius nepažįstamųjų. Išmokome gyventi taikiai, sukūrėme policiją, tarptautines institucijas ir teisines normas. Visgi, šis civilizuotas gyvenimas yra tik išmoktas elgesys, o senieji biologiniai instinktai niekur nedingo. Pakanka vieno atpažįstamo veido, pavyzdžiui, politiko, nepaliaujamai gąsdinančio „ten žudikai ir prievartautojai!“, kad net ir nesant jokių faktinių įrodymų, mūsų evoliucinė baimės sistema akimirksniu įsijungia ir nuslopina racionalų mąstymą bei loginį argumentavimą.
Būtent dėl šios priežasties neapykantos eskalavimas politikams tampa itin „pelningu“ įrankiu. Jie meistriškai manipuliuoja mūsų prigimtiniais instinktais, kartu save pateikdami kaip vienintelius „mūsų“ saugotojus nuo mistifikuotų „jų“. Idealiais taikiniais virsta tie, kurie yra pastebimi, pasižymi kitokia išvaizda ir mūsų bendruomenėje disponuoja minimaliomis teisėmis ar neturi jokio teisinio ar stiprios vietinės bendruomenės užnugario.
Prieš daugiau nei aštuoniasdešimt metų tragišku taikiniu tapo šimtmečius Lietuvoje gyvenę žydai, kurie didžiąja dalimi mūsų pačių rankomis buvo sušaudyti pamiškių duobėse. Šiandien šalyje vėl stebime analogiškos retorikos atgimimą bei neapykantos kurstymo kampanijas, šį kartą nukreiptas prieš musulmonus ir ypač kitokios odos spalvos imigrantų grupes.
Teisiniai mechanizmai ir civilizaciniai saugikliai
Nors manipuliavimas baimėmis populistinėms jėgoms garantuoja greitą politinį „pelną“ be būtinybės spręsti esmines krizes, tokia strategija palieka gilias žaizdas visuomenėse. Tragiški istorijos puslapiai – nuo pasaulinių konfliktų iki genocidų – liudija, jog kiekviena smurto banga prasideda nuo destruktyvios retorikos. Nevaldoma neapykantos eskalacija galiausiai pasiglemžia net ir tuos, kurie jautėsi saugūs savo neutralume. Suvokdama šį egzistencinį pavojų, civilizuota visuomenė neapykantos kurstymą apibrėžė kaip baudžiamąją veiką, sukurdama teisinius bei institucinius barjerus. Šie saugikliai yra būtini norint eliminuoti primityvių instinktų naudojimą politinėje kovoje bei užtikrinti demokratinį stabilumą, visuomenės santarvę ir bendrą visų piliečių gerovę.
Todėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis aiškiai nurodo, kad laisvė skleisti informaciją bei reikšti įsitikinimus nėra suderinama su dezinformacija, šmeižtu ar tautinės, rasinės, religinės bei socialinės neapykantos, prievartos ir diskriminacijos kurstymu. Už šią nusikalstamą veiką Baudžiamojo kodekso 170 straipsnyje numatyta atsakomybė, kuri, priklausomai nuo pažeidimo sunkumo, gali siekti iki trejų metų laisvės atėmimo.
Natūralu, kad šie teisiniai saugikliai kelia nepatogumų neapykantos kurstymu užsiimantiems politikams, kurie yra priversti maskuoti savo veiksmus ir todėl siekia šias nuostatas panaikinti. Kaip pavyzdį galima paminėti Vytauto Sinicos šių metų sausį teiktą šio Baudžiamojo kodekso straipsnio pakeitimą. Juo buvo siūloma dekriminalizuoti viešą niekinimą, tyčiojimąsi, diskriminacijos skatinimą bei tokio turinio platinimą, paliekant baudžiamąją atsakomybę tik už tiesioginį raginimą smurtauti. Nors tąkart pataisos nebuvo patvirtintos, pastangos susilpninti šį teisinį reguliavimą nesustoja.
Verta pabrėžti, kad nepaisant aiškių teisinių nuostatų, jų praktinis įgyvendinimas išlieka selektyvus ir nevienodas. Dėl aktyvaus LGBTQ+ bei žydų bendruomenių telkimosi, taip pat nuolatinio ES institucijų ir JAV vyriausybės monitoringo, homofobijos ar antisemitizmo apraiškos susilaukia operatyvaus atsako. Populiarumo siekiantys kurstytojai šiose srityse greitai pajunta teisinės atsakomybės svorį. Tačiau situacija dramatiškai keičiasi, kai agresija nutaikoma į pažeidžiamiausius sluoksnius – asmenis, neturinčius nei pilietybės, nei politinio balso, bei stokojančius stipraus vietinio ar tarptautinio užnugario. Būtent musulmonų, baltarusių bei pabėgėlių grupės tampa idealiais taikiniais politiniams cinikams, kurie neapykantą pavertė savo politiniu kapitalu, nes šios grupės šiandien yra mažiausiai saugomos mūsų visuomenėje.
Neapykantos kurstymo mechanizmas
Neapykantos kurstymo šablonas – genialus savo primityvumu. Pasiimamas bet koks įvykis, dažniausiai nutikęs už tūkstančių kilometrų, nes vietinių įvykių – didelis deficitas. Todėl vilniečiams ir tenka kabinėtis net prie Kauno mečetės įrašo „Facebook“ tinkle.
Suprantama, įvykis pateikiamas ne objektyviai, o taip, kad skaitytojas sprogtų nuo pykčio, baimės ar gailesčio aukai. Tada atskiro asmens niekšybės ekstrapoliuojamos visai grupei (visiems „jiems“), ir visuomet siūlomas tas pats „genialus“ sprendimas – visus deportuoti.
Mūsų radikaliems „mąstytojams“ nereikia sukti galvos – jie tiesiog nukopijuoja geriausiai užsienyje suveikusias „sėkmės istorijas“ ir pritaiko vietiniams „jiems“, kurie su aprašomais įvykiais neturi nieko bendro, išskyrus bendrą religiją ar odos spalvą. Veikia puikiai, nes, deja, instinktai suveikia greičiau nei racionalūs argumentai, kuriems suprasti ir užslopinti savo instinktus reikia nemažai protinių pastangų.
Didžiausias pavojus slypi tame, kad agresyvi retorika dažnai transformuojasi į realius smurto veiksmus – vien tik žodžiais viskas nesibaigia. Tai akivaizdžiai įrodė pastarieji įvykiai, kuomet po politikų išpuolių socialinėje erdvėje prasidėjo koordinuotos atakos prieš Kauno mečetės „Google Maps“ paskyra bei socialinių tinklų paskyras, o netrukus buvo įsiveržta ir į pačią šventovę, skanduojant šūkį „Lietuva lietuviams“. Nors šį kartą smurto pavyko išvengti ir aukų nebuvo, net šešis šimtmečius taikiai šalyje gyvenanti musulmonų bendruomenė patyrė stiprų išgąstį.
Kadangi neapykantą skleidžiantys asmenys išvengia bet kokios atsakomybės, visuomenėje stiprėja nuostata, jog toks elgesys yra toleruotinas, todėl panašūs išpuoliai neišvengiamai kartosis. Tokios atakos gali peraugti į kur kas sunkesnius nusikaltimus, tokius kaip prieš kelias savaites užfiksuotas atvejis Airijoje, kuomet lietuvis buvo nuteistas už teroristinį aktą, apimantį pasirengimą padegti ar susprogdinti mečetę, arba į kitus Europoje sparčiai dažnėjančius išpuolius prieš musulmonus, pasibaigiančius fiziniu smurtu ar net žmogžudystėmis.
Socialinėje erdvėje kraunamas neapykantos laužas akivaizdu, kad skirtas uždegti po pirmo rezonansinio imigranto smurto atvejo prieš vietos gyventoją – kurstytojai to laukia kaip Kalėdų dovanos. Kadangi Lietuvoje kasmet įvyksta apie 200 sunkiausių smurtinių nusikaltimų, statistiškai toks incidentas imigrantų bendruomenėje anksčiau ar vėliau neišvengiamai įvyks. Tada neapykanta persikels į realybę, kaip neseniai įvyko Šiaurės Airijoje, kur kaukėti provokatoriai nusiaubė miestą, sužalojo virš šimto policininkų ir padeginėjo imigrantų namus, palikdami daugiau nei 27 žmones be pastogės vien dėl jų priklausymo imigrantų grupei. Panašūs pogromai pastaruoju metu nusirito ir per Angliją, Škotiją, Nyderlandus, Ispaniją ir kitur.
Kodėl neapykanta imigrantams tapo tokia politiškai „pelninga“?
Visa ši neapykantos spiralė – nuo socialinių tinklų atakų iki fizinių pogromų – nėra atsitiktinė. Tai yra tikroji šiandienės politikos „akloji zona“. Nykstant vidurinei klasei ir superturtingųjų (mažiau nei 0,1 proc.) klasei vis labiau perimant politinę ir ekonominę kontrolę, visuomenės dėmesys privalo būti nukreiptas kitur. Politikai, užuot sprendę sisteminę pragyvenimo lygio, viešųjų paslaugų ar aplinkos krizes, sąmoningai paverčia imigrantus atpirkimo ožiais. Tai ciniškas strategavimas: „svetimkūniais“ paversti žmonės tampa patogia dūmų uždanga, leidžiančia maskuoti tikrąsias skurdo priežastis ir išvengti nepatogių klausimų apie valdžios bei kapitalo ryšius.
Tarptautinė multimilijardierių klasė gauna tiesioginę naudą iš šių dirbtinai eskaluojamų „kultūrinių karų“. Kol visuomenė kovoja dėl vertybinių klausimų ar ieško „įsibrovėlių“ savo gatvėse, tuo pat metu nekliudomai mažinami mokesčiai superturtingiesiems, vykdoma dereguliacija (pasisavinant visuomenės turtą bei gamtą ir perkeliant privataus verslo riziką bei kaštus ant visuomenės pečių) bei ardoma socialinė apsauga. Būtent nacionalizmas, tapęs pamatiniu kraštutinių dešiniųjų jėgų politiniu instrumentu, čia virsta itin paveikiu mechanizmu, eliminuojančiu valstybių galimybę bendradarbiauti ir riboti tarptautinę korporacijų galią.
Pati ciniškiausia šio proceso dalis ta, kad visuomenė, tapdama vis skurdesnė, praranda gebėjimą įžvelgti tikrąjį savo problemų šaltinį, nes yra per daug užsiėmusi kova su fantominėmis grėsmėmis. Dėl šios priežasties akivaizdu, jog įtakingiausi ir turtingiausi planetos žmonės, pasitelkdami tiek savo valdomas technologijas, tiek finansinius išteklius, aktyviai prisideda prie neapykantą eskaluojančių jėgų įsigalėjimo. Fragmentuotą ir tarpusavyje kovojančią visuomenę kontroliuoti yra nepalyginamai paprasčiau. Šiame ciniškame tiksle jie tampa natūraliais Kremliaus autokratijos talkininkais, mat Rusijos režimas radikalių dešiniųjų jėgų stiprinimą naudoja kaip esminį mechanizmą sėti sumaištį bei nuosekliai ardyti Europos valstybių stabilumą iš vidaus.
Kokioje visuomenėje iš tikrųjų norime gyventi?
Tai yra esminis klausimas, kuris privalo nuskambėti dabar, kol dar nesame galutinai paklydę neapykantos klystkeliuose. Mūsų apsisprendimas šiandienos kryžkelėje nėra paprasta takoskyra tarp „mūsų“ ir „jų“ – tai fundamentalus pasirinkimas tarp pasidavimo aklam baimės instinktui ir gebėjimo atpažinti bei telktis sprendžiant tikruosius, gyvybiškai svarbius visuomenės poreikius. Objektyvi realybė rodo, jog imigrantai Lietuvoje neišprovokavo jokio nusikalstamumo šuolio ar apčiuopiamų nepatogumų, priešingai – jie praturtino mūsų kultūrinį lauką naujais skoniais, ritmais bei platesniu pasaulėvaizdžiu. Užpildydami tas darbo vietas, kurios vietos gyventojams nebebuvo patrauklios, jie tapo ekonominio augimo varikliu, kurio nešamą naudą jaučiame mes visi. Tai yra tiesa, lygiai kaip ir tai, jog staigus imigrantų pašalinimas (populistų siūlomos deportacijos) sukeltų krachą daugeliui vietinio verslo sektorių bei įstumtų Lietuvos ekonomiką į recesiją.
Pasidavę aklai neapykantai, ne tik prarasime šiuos pasiekimus, bet ir galutinai tapsime sraigteliais mus skurdinančiame bei orumą gniuždančiame mechanizme. Tačiau atpažinę manipuliaciją ir atmetę dirbtinį susiskaldymą, galime pareikalauti teisingumo ten, kur jo labiausiai trūksta – ekonomikos, mokesčių, viešųjų paslaugų ar aplinkosaugos srityse. Tik tokiu būdu suformuosime bendruomenę, kurios pamatine vertybe taps ne primityvūs emociniai išsiliejimai grumiantis su fantominėmis grėsmėmis, o kolektyvinis gebėjimas telktis sprendžiant esmines, tikrąsias mūsų laikmečio krizes.
Destruktyvūs tam tikrų Lietuvos politikos veikėjų veiksmai, eskaluojantys neapykantą musulmonų, imigrantų ar kitų pažeidžiamų grupių atžvilgiu, nesukuria jokios vertės ir netarnauja esminių valstybės krizių sprendimui. Tokia retorika tėra primityvus įrankis visuotinei baimės psichozei sėti, gniuždant tiek naujai atvykusių, tiek vietos gyventojų saugumo pojūtį. Privalome įsisąmoninti, jog kiekvienas mūsų šiandien padarytas pasirinkimas tampa pamatu ateities Lietuvai. Prioritetą teikdami solidarumui, o ne dirbtiniam susiskaldymui, bei racionaliam dialogui vietoje instinktyvios baimės, mes ne tik gebėsime kartu formuoti pažangią valstybę, kurioje žmogaus orumas ir saugumas dominuoja prieš ciniškas politines manipuliacijas, bet ir užtikrinsime, kad prie bendros valstybės gerovės kūrimo galės prisidėti kiekvienas visuomenės narys.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
