Mane labai neramina aštrus susikirtimas tarp Ukrainos ir Lenkijos dėl jų skaudžios bendros istorijos. Mes, lietuviai, turime panašią patirtį, todėl tai labai gerai suprantame situaciją.
Trumpas kontekstas. Dabartinės Vakarų Ukrainos žemės turi kitokią istoriją, nei Rytinės. Čia 20 amžiaus pirmoje pusėje ir po Antrojo Pasaulinio karo susikirto ukrainiečių ir lenkų interesai. Panašiai buvo ir pas mus, kur lietuviai ir lenkai siekė to paties – įsitvirtinti Vilniaus krašte. Vyko kruvinos kovos. Ukrainoje tai vyko ypač dideliu mastu.
Deja, bet iki šiol abi pusės turi savo istorines versijas, labai skirtingai vertina tuos pačius to meto kovų lyderius. Tai, kas ukrainiečiams yra herojai, lenkams yra priešai ir nusikaltėliai. Ir atvirkščiai. Deja, bet istorinis susitaikymas čia neįvykęs iki šiol.
Panašiai buvo ir Lietuvoje. Vilnius iki karo priklausė Lenkijai. Mes tai laikėme okupacija, o lenkai šį gražų miestą jautėsi teisėtai susigrąžinę sau. Stalinas meistriškai pasinaudojo nesutarimais ir 1939 m. įvedė savo armiją tiek į Vilniaus kraštą, tiek į Vakarų Ukrainą bei Baltarusiją.
Kai mes atgavome savo Nepriklausomybę 1990 m., tos žaizdos dar nebuvo užgijusios. Pokaryje vykę susirėmimai tarp lenkų „Armija Krajowa“ ir Lietuvos Laisvės kovotojų atsivėrė senomis žaizdomis.
Noriu tik priminti, kad regione aplinkui Vilnių tuomet išrinkti lenkų atstovai nebalsavo už Lietuvos Nepriklausomybę Atkuriamajame Seime. Tai buvo labai skaudi žinia lietuviams.
Tačiau mūsų Laisvę labai rėmė Varšuva, tai buvo ypač svarbu prieš Kremliaus bandymus atplėšti dalį žemių nuo Lietuvos.
Kiek vėliau mums pavyko rasti sutarimą ir dėl istorijos.
1999 m. tiek lenkų, tiek lietuvių laisvės kovotojai, nors ir liko su savo istorijos vertinimu, bendros ateities vardan inicijavo susitarimą ir įvyko simbolinis taikos aktas. Jie rado bendrą vardiklį – abi pusės kovojo prieš sovietinę okupaciją, nors ir turėjo skirtingus tikslus.
Dabar toks žaizdų atvėrimas vyksta tarp Lenkijos ir Ukrainos. Labai blogu metu. Kremlius džiūgauja.
Daugelis ukrainiečių tik šio karo akivaizdoje pradeda pažinti tikrąją savo istoriją.
Ukrainos sukilėlių armija (UPA) ir jų kovotojai, partizanai jiems pirmiausia yra kovotojai prieš Rusijos imperiją, prieš rusifikaciją, prieš tai, dėl ko ir dabar jie kariauja.
Aš esu girdėjusi daugybę iš lagerių sugrįžusių lietuvių partizanų pasakojimų apie jų itin glaudų ryšį Sibiro lageriuose su ten kartu įkalintais ukrainiečių partizanais. Jie kartu buvo sukilimų lageriuose branduolys.
Nesiimsiu vertinti, kuri pusė – ukrainiečių ar lenkų – dabar daugiau prisideda prie laužo kurstymo, tačiau svarbu įvertinti kontekstą, kuriame visi gyvename, ir stoti konstruktyvaus kelio pusėn.
Lietuvos pavyzdys, kai seni priešai sugebėjo susėsti prie vieno stalo ne tam, kad priverstų vieni kitus mąstyti priešininko mąstymą, bet sutarti istoriją vertinti iš ateities perspektyvos, galėtų būti kelias, gal net vienintelis, ir šiame konflikte.
„Armija Krajowa“ lietuvių atmintyje niekada nebus didvyriai. Kaip ir ukrainiečių UPA niekada nebus herojai lenkų atmintyje. Ir tai reikia tiesiog suprasti bei priimti.
Manau, kad nėra kito kelio, kaip atviras istorijos pripažinimas ir susitarimas. Galbūt net susitarimas nesutarti dėl istorijos traktavimo.
Tačiau šiandien įsiplieskęs aštrus karas yra labai pavojingas ir naudingas tik vienai pusei – Rusijai.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
