Migracijos klausimai Lietuvoje dažniausiai pristatomi kaip išimtinai saugumo ar sienų kontrolės tema, tačiau migracijos teisė, visų pirma, apima žmogaus teisių bei laisvių apsaugą. Bet kokie žmogaus teisių ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje, ribojimais neturi būti paneigiama teisių ir laisvių prigimtis ir esmė, turi būti paisoma konstitucinio proporcingumo principo.
Prieglobsčio prašytojų sulaikymas – viena iš nereguliarios migracijos kontrolės priemonių. Sulaikymas taikomas tiek prieglobsčio nagrinėjimo, tiek išsiuntimo procedūros metu. Procedūros dažnai yra painios, prieglobsčio prašytojams stinga kokybiškos teisinės pagalbos, todėl ypač svarbu dar teisėkūros metu užtikrinti, kad būtų kuo mažiau prielaidų ribojant asmenų laisvę pažeisti laisvės neliečiamumo principą.
Šiame komentare aptariamas prieglobsčio prašytojų sulaikymas prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu.
Kaip ribojama prieglobsčio prašytojų laisvė judėti Lietuvoje šiandien?
Lietuvoje iki šiol galioja dar 2021 m. paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija dėl masinio užsieniečių antplūdžio. Tiesa, jau 2024 m. nepasiektas nė vienas iš numatytų kiekybinių kriterijų „masiniam užsieniečių antplūdžiui“ skelbti. Panaši tendencija stebėta ir pernai, kai buvo užregistruoti vos 381 prieglobsčio prašymai – gerokai mažiau nei 2023 m. ir beveik tiek pat, kiek 2020 m., kai prašymų pateikimą ribojo pandemija. 2025 metais fiksuotas 1 652 bandymas neteisėtai kirsti sieną, palyginti su 2 643 atvejais 2023 m. ir daugiau nei 11 tūkst. 2022 m. Tai rodo reikšmingą bandymų patekti į Lietuvą mažėjimą. Vis dėlto, krizinis režimas nėra atšauktas.
Kol Lietuvoje galioja ekstremalioji situacija, prieglobsčio prašytojų ir užsieniečių laisvės taisykles numato specialus įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (ĮUTP) skyrius. Remiantis šio įstatymo nuostatomis, jei asmuo pateikia prieglobsčio prašymą pasienio kontrolės punkte, tranzito zonoje arba netrukus po neteisėto sienos kirtimo, Migracijos departamentas gali jį laikinai apgyvendinti specialioje vietoje, nesuteikdamas jam teisės laisvai judėti Lietuvos teritorijoje. Laisvės ribojimas netaikomas, jei yra individualių aplinkybių, tokių kaip amžius, sveikatos būklė ar šeiminė padėtis, dėl kurių toks ribojimas būtų netinkamas. Asmeniui laisvė šiuo pagrindu negali būti ribojama ilgiau nei 5 mėn. Nelydimų nepilnamečių atveju, kai kyla pagrįstų abejonių dėl jų amžiaus, judėjimo ribojimas gali būti taikomas tik iki amžiaus nustatymo, tačiau ne ilgiau kaip 28 dienas.
Praėjus minėtam 5 mėn. laikotarpiui, Valstybės sienos apsaugos tarnyba gali kreiptis į teismą prašydama sulaikyti užsienietį arba skirti jam alternatyvią sulaikymo priemonę, siekiant išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas jo prašymas suteikti prieglobstį (kai informacija dėl motyvų negalėtų būti gauta prieglobsčio prašytojo nesulaikius). Taip pat, tais atvejais, kai yra duomenų, kad užsienietis gali slėptis ar kelti grėsmę viešajai tvarkai. Toks prieglobsčio prašytojų sulaikymas turi trukti kuo trumpiau, o maksimalus sulaikymo terminas – 12 mėnesių.
Svarbu suprasti, kad nors apgyvendinimas, sulaikymas ir alternatyvi sulaikymui priemonė išskiriami kaip trys skirtingi užsieniečių laisvės ribojimo režimai, vis dėlto praktikoje, tais atvejais, kai asmuo yra apgyvendinamas nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos teritorijoje ar kai asmeniui paskiriama alternatyvi sulaikymui priemonė – apgyvendinti užsienietį laikino apgyvendinimo vietoje nustatant pareigą neišvykti iš laikino apgyvendinimo vietai priklausančios teritorijos be laikino apgyvendinimo vietos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimo – faktiškai užsieniečių laisvė yra apribojama. Visais atvejais prieglobsčio prašytojai negali laisvai palikti nustatytos apgyvendinimo vietos.
Kas keisis įgyvendinant Migracijos ir prieglobsčio paktą?
Naujasis ES Migracijos ir prieglobsčio paktas bus pradėtas taikyti nuo 2026 m. birželio mėn. Paktas – tai ne vienas dokumentas, o dokumentų rinkinys, kuriuo siekiama nustatyti bendras prieglobsčio ir migracijos taisykles valstybėse narėse. Prieglobsčio prašytojų sulaikymą nustato vienas iš šių dokumentų – vadinamoji Priėmimų sąlygų direktyva.
Remiantis direktyva, prieglobsčio prašytojai negali būti sulaikomi vien dėl pateikto prašymo – sulaikymas galimas tik tada, kai jis būtinas ir pagrįstas individualiu vertinimu. Papildomai įtvirtinama, kad sulaikymas negali būti grindžiamas vien pilietybe ir negali būti baudžiamojo pobūdžio, o pažeidžiamiems asmenims jis turi būti taikomas dar atsargiau arba netaikomas visai.
Atnaujintame dokumente, daugėja sulaikymo pagrindų (iki septynių), tačiau jų sąrašas išlieka baigtinis. Tai reiškia, kad ir toliau negalima sulaikyti vien dėl apgyvendinimo vietų trūkumo ar neteisėto atvykimo į šalį.
Tarp sulaikymo pagrindinių pagrindų – tapatybės nustatymas, svarbių prieglobsčio aplinkybių išsiaiškinimas (ypač esant pasislėpimo rizikai), pareigos gyventi konkrečioje vietoje nesilaikymas, pasienio procedūros, grąžinimo vilkinimas, taip pat nacionalinio saugumo ar Dublino taisyklių taikymas. Kartu stiprinamos procesinės garantijos – sprendimai sulaikyti turės būti motyvuoti, paaiškinant, kodėl netaikomos švelnesnės priemonės; nustatyti trumpesni bylų nagrinėjimo teisme terminai.
Nors formaliai stiprinami saugikliai, susiję su pažeidžiamų asmenų sulaikymu, praktikoje pagrindiniai iššūkiai, tikėtina, išliks tie patys: laiku nenustačius pažeidžiamumo, realiai nebus išvengta laisvės ribojimo taikymo.
Naujosios taisyklės kritikuotos dėl to, kad jomis nėra nustatyto absoliutaus draudimo sulaikyti vaikus. Nevyriausybinės organizacijos ir tarptautinės institucijos pabrėžia, kad prieglobsčio prašytojų sulaikymas turi būti taikomas tik kaip kraštutinė priemonė, o vaikai apskritai neturėtų būti sulaikomi. Sulaikymas migracijos kontrolės tikslais neatitinka geriausių vaiko interesų, taigi įgyvendinant paktą svarbu, kad šeimos vienovės principas būtų išlaikytas ne sulaikant visą šeimą kartu, o priešingai – ieškant alternatyvių būdų šeimų su vaikais apgyvendinimui.
Ar pavyks išvengti padarytų klaidų?
Politikų sprendimai dėl prieglobsčio prašytojų sulaikymo, kuriais buvo reaguojama į išaugusį migracijos srautą 2021 metais, sulaukė rimtos teismų kritikos. 2022 metų birželį Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT) priėmė sprendimą, kuriuo nurodė, kad prieglobsčio prašytojas negali būti sulaikytas vien todėl, kad jis šios valstybės narės teritorijoje yra neteisėtai net ir tais atvejais, kai yra įvesta karo padėtis ar nepaprastoji padėtis arba paskelbta ekstremalioji situacija dėl masinio užsieniečių antplūdžio. Kaip nurodė, ESTT, kad Lietuvos Vyriausybės pozicija byloje grindžiama tik bendro pobūdžio pastabomis, todėl negali pateisinti nukrypimo nuo ES teisės.
Po metų, 2023 m. birželį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą, kuriuo pripažino, kad teisinis reguliavimas, įpareigojęs visus prieglobsčio prašytojus šešis mėnesius gyventi nurodytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos teritorijoje ir kompetentingai institucijai nepriėmus individualaus, teismui apskundžiamo sprendimo, prieštarauja Konstitucijos 20 straipsnyje įtvirtintam asmens laisvės neliečiamumo principui. Teismas nurodė, kad prieglobsčio prašytojų laikinas apgyvendinimas nurodytose vietose, jiems leidžiant judėti tik apgyvendinimo vietos teritorijoje be teisės išeiti už šios teritorijos ribų, vertintina kaip viena griežčiausių asmens laisvės suvaržymo priemonių, dėl asmens laisvės ribojimo intensyvumo ir taikymo trukmės, įvertinus šios priemonės taikymo aplinkybes, galinti prilygti asmens sulaikymui.
Šie sprendimai lėmė ne tik teisės aktų pakeitimus, pasikeitusią praktiką prieglobsčio prašytojų sulaikymo bylose, bet ir tarptautinių organizacijų dėmesį Lietuvai. Nevyriausybinės organizacijos „Amnesty International“ padedami, 24 užsieniečiai pateikė teismui grupės skundą, prašydami atlyginti žalą, kilusią dėl Lietuvos institucijų veiksmų savavališkai ribojant prieglobsčio prašytojų laisvę.
Vis dėlto, 2024 m. Lietuvos Raudonojo Kryžiaus atlikta stebėsena atskleidė, kad saugikliai, atsiradę po Konstitucinio Teismo nutarimo, turėję užtikrinti, kad asmenys nebebūtų savavališkai sulaikomi, ne visada veikia praktikoje. Įstatymų leidėjas numatė, kad Migracijos departamentas gali apriboti prieglobsčio prašytojų laisvę iki 5 mėn., jei nėra aplinkybių, leidžiančių priskirti prieglobsčio prašytoją prie pažeidžiamų asmenų. Deja, kaip parodė ataskaita, 2024 m. tarp de facto sulaikytų asmenų buvo atsidūrusi nėščia moteris, nepilnametė ir galimai prekybos žmonėmis auka. Taip pat, nors vadinamoji sulaikymo alternatyva – prieglobsčio prašytojų apgyvendinimas nustatytoje vietoje be teisės išvykti – vėliau buvo papildyta galimybe išvykti gavus apgyvendinimo vietos vadovo leidimą, praktikoje ši galimybė buvo taikoma itin retai.
Taigi, įgyvendinant naujas ES taisykles nereguliarios migracijos kontekste, net jei įstatymu pavyktų užtikrinti visus būtinus saugiklius ir išvengti 2021 m. padarytų klaidų, nepriklausomų žmogaus teisių stebėseną vykdančių nevyriausybinių organizacijų vaidmuo išliks esminis. Jos gali laiku nustatyti pažeidimus ir reaguoti tais atvejais, kai institucijos taiko įstatymus nepakankamai kruopščiai, užtikrindamos pažeidžiamiesiems reikiamą teisinę gynybą ir humanitarinę pagalbą.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
