Paslaugos pažeidžiamoms grupėms, bendruomenių telkimas, žmogaus teisių ir viešojo intereso gynimas yra tik kelios kertinės nevyriausybinių organizacijų veiklos sritys, gyvybiškai būtinos mūsų visuomenės sveikatai. Jei norime turėti solidų demokratijos ramstį greta nepriklausomos žiniasklaidos ir teismų, privalome kurti stiprią ir politiškai nepriklausomą NVO ekosistemą. Ir nors visada populiariau skųstis nepakankamu finansavimu, galbūt problema yra ne pinigų kiekis, o strateginės vizijos stoka socialinę politiką formuojančių institucijų koridoriuose.
Būtent ilgalaikis institucinis finansavimas, diversifikacija ir investicijos į žmonių kompetencijas yra, kaip rodo kitų šalių patirtis, raktas į tvarią NVO ekosistemą.
Štai Norvegijos pavyzdys: 3–5 metų programinės sutartys su NVO, loterijos lėšų paskirstymas ir kompensavimo mechanizmai leidžia organizacijoms planuoti, investuoti į komandas ir veiklų kokybę. Kita Norvegijos stiprybė – išrinkti politikai, nepaisant jų sprendimams išsakomos kritikos, niekada nenaudoja finansavimo kaip ginklo. Kritinis balsas priimamas.
Kitas pavyzdys – Šveicarija. Jos stiprybė yra tvari verslo fondų ir filantropijos remiama ekosistema, kuri mažina pilietinės visuomenės priklausomybę nuo valstybės ir politinių ciklų. Lietuvai verta mokytis iš geriausių, ir tikrai dar turime ko: nuo minėtų valstybių labiau skiriamės sisteminio požiūrio ir pasitikėjimo pilietine visuomene stoka, o ne vien pinigų kiekiu.
Mūsų problema yra būtent finansavimo struktūra ir politinis trumparegiškumas. Šiuo metu didžioji dalis organizacijų gyvena projektiniu režimu ir yra priklausomos nuo valstybės, Europos Sąjungos bei kitų tarptautinių donorų finansavimo ciklų. Pats laikas suprasti, kad pasibaigus vienerių metų projektui socialinės problemos bendruomenėse nesibaigia. Kai organizacijos negali planuoti savo veiklos keleriems metams į priekį, jos negali investuoti į komandą, organizacinę plėtrą ir poveikio vertinimą, todėl lieka pažeidžiamos, o paslaugos bendruomenėms tampa nenuoseklios.
Tokios politikos rezultatas yra ir pasimetusios pavienės iniciatyvos, ir skaitmeniniai įrankiai ar metodologijos, kurios sukuriamos ir naudojamos tik trumpalaikių projektų metu. Trumparegiški politiniai sprendimai skatina ir šia diena gyvenančias organizacijas. Todėl turime persiorientuoti į ilgalaikio poveikio kūrimą ir jo palaikymą. Džiugu, kad Lietuvoje turime 1,2 proc. GPM mechanizmą, tačiau jis vienas nepajėgia užtikrinti stabilumo visai ekosistemai. Nors šiuo metu ši parama yra tikslingai nukreipiama į nevyriausybinį sektorių, tačiau dar visai neseniai ji keliaudavo į biudžetines įstaigas, tokias kaip valstybiniai darželiai ar mokyklos. Prireiks politikų stuburo, kad nebūtų grįžta atgal.
Valstybinio finansavimo logika šiuo metu taip pat orientuota į formalų atitikimą ir smulkmenišką kontrolę, kiek buvo nupirkta pieštukų ar išgerta kavos puodelių. O apie ilgalaikį poveikį negalvojama.
Dar trapesnė regionuose veikiančių NVO padėtis. Dažnai girdime dalinantis istorijomis, kaip už kelis šimtus eurų, gautų iš rajono savivaldybės, tikimasi visiško NVO paklusnumo. O su pilietinės visuomenės misija ir būtinybe laisvai reikšti kritiką tai vargiai suderinama.
Jeigu Lietuva tikrai nori stiprios pilietinės visuomenės, sprendimai turi būti sisteminiai, o ne kosmetiniai. Vos keli politiniai sprendimai, ir po kelerių metų išvystume visiškai kitokią ekosistemą.
Štai trys strateginiai žingsniai, kurie galėtų sukurti esminį pokytį. Pirmiausia, 3–5 metų institucinės veiklos finansavimo sutartys turėtų tapti sektoriaus finansavimo norma, o ne išimtimi. Antra, finansavimo paskirstymas turėtų būti kuo labiau atsietas nuo politinių ciklų, stiprinant viso sektoriaus nepriklausomumą, ir, aišku, indeksuojamas atsižvelgiant į infliaciją. Trečia, NVO kompetencijų ugdymas ir filantropijos plėtra turėtų tapti finansavimo politikos dalimi, kad valstybė ar tarptautiniai donorai nebūtų vienintelis dominuojantis šaltinis. Net jei finansavimo apimtis reikšmingai nedidės, tačiau rezultatas jau bus visiškai kitoks.
Džiugu, kad Lietuvoje jau turime patikrintų, praktikoje puikiai veikiančių sprendimų ir profesionalių administravimo žinių. Vien Atviros Lietuvos fondas per pastaruosius penkerius metus iš tarptautinių donorų pritraukė ir pilietinėms organizacijoms paskirstė daugiau nei 12 mln. eurų. Ši parama pasiekė daugiau nei 300 NVO ir vietos bendruomenių įvairiuose Lietuvos kampeliuose. Mūsų modelis remiasi tarptautiniais skaidrumo standartais, profesionaliu administravimu, grantų ir subgrantų mechanizmais bei sistemingu sektoriaus kompetencijų stiprinimu. Taip pat – demokratinės kultūros ir vertybių sklaida bendruomenėse.
Tvari sistema neatsiras vien tik dėl valstybės sprendimų, atsakomybė tenka ir pačiam NVO sektoriui. Organizacijos turi keisti savivoką iš „prašytojo“ į partnerį, nuosekliai įvardyti savo vertę ir stiprinti derybinę galią. Finansavimo diversifikavimas yra būtinas, nes priklausomybė nuo vieno šaltinio riboja balsą ir nepriklausomumą. Taip pat turime drąsiau įdarbinti ekspertines žinias ir stiprinti sektoriaus ekonomiką, kuriant pagarbią ir profesionalią bendradarbiavimo kultūrą. Ir, žinoma, pakviesti verslą dažniau atsisukti į nevyriausybines organizacijas, kaip potencialius tiekėjus.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
