Šiandien matomi ekskavatoriai ir verčiama Nemuno pakrantė Žemuosiuose Šančiuose nėra tiesiog dar vienas infrastruktūros projektas. Tai – ilgus metus gautos, sistemiškai planuotos ir ciniškai įgyvendintos operacijos kulminacija.
Tai vadinamoji „saliami pjaustymo“ taktika (angl. salami slicing), kai kontroversiškas, visuomenės pasipriešinimą keliantis tikslas pasiekiamas mažais, iš pažiūros nekaltais žingsneliais, siekiant išvengti vieno didelio sprogimo. Tačiau visa chronologija rodo: Šančių gyventojai buvo sąmoningai ignoruojami, jiems meluota, o miesto resursai galimai tarnauja konkrečių, su valdžios olimpu susijusių asmenų interesams.
Pradžia – įtartinas gaisras
2015 metais Visvaldas Matijošaitis pirmą kartą išrenkamas Kauno meru, ir procesai pradeda judėti.
2017 m. kovo 25 d. Žemuosiuose Šančiuose, Vokiečių g. 166 sklype, kyla milžiniškas gaisras, kurio metu sudegė nenaudojamas, savivaldybei priklausęs sporto maniežas. Nors policija pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl įtariamo tyčinio padegimo, įtariamųjų nustatyti nepavyko ir tyrimas buvo sustabdytas. Visgi, teritorija buvo „išvalyta“.
Jau 2021 metais tame pačiame Vokiečių g. 166 sklype iškyla daugiabučiai, kuriuos vystė bendrovė „Plėtros fondas“. Vienas jos steigėjų – Antanas Etneris, kuris, kaip paaiškėjo, buvo mero sūnaus bei tarybos nario Šarūno Matijošaičio verslo partneris. Būdamas savivaldybės įmonės „Kauno vandenys“ valdybos nariu, A. Etneris šių savo akcijų nebuvo deklaravęs.
Nuo paslapčių iki atviro melo ir bendruomenės puolimo
Kortos viešai atskleidžiamos 2019 m. kovo 5 d., kai pirmą kartą pasirodo tranzitinės arterijos Nemuno pakrantėje projektas. Tų pačių metų balandį savivaldybė oficialiai paviešina Nemuno krantinės gatvės rekonstrukcijos projektinius pasiūlymus – planą tarp Geležinkelio ir Panemunės tiltų nutiesti 3,5 km ilgio dviejų eismo juostų gatvę.
2019 m. balandžio 30 d. įvyksta audringas viešas projekto pristatymas. Šančių bendruomenė stoja piestu – išreiškiamas griežtas nepritarimas. Jau gegužę žiniasklaidos (LRT) tyrimas apnuogina tikrąjį foną: naujoji gatvė Nemuno pakrante idealiai sujungtų nekilnojamojo turto objektus, priklausančius mero aplinkos žmonėms. Pasirodo, transporto projektuotojai viešuose pristatymuose netyčia prasitarė apie esminę užduoties sąlygą – visoje gatvėje įrengti parkavimą. Tai leido suprasti tikrąjį planą: įrengti automobilių stovėjimo vietas miesto lėšomis viešojoje erdvėje, kad privatūs vystytojai (tarp jų ir mero aplinka) sutaupytų ir jiems nereikėtų to daryti savo mažuose sklypuose.
Tuo pat metu prie geležinkelio tilto jau buvo planuojami dar trys 16-aukščiai daugiabučiai, projektuoti buvusio visuomeninio mero patarėjo Gintauto Natkevičiaus (jų statybos prasidėjo 2021 m.).
Siekdama palaužti aktyvų piliečių pasipriešinimą – o 2019 m. į vieną iš protesto akcijų susirinko keli tūkstančiai žmonių – savivaldybė griebėsi juodosios komunikacijos. 2019 m. birželį savivaldybės administracija išplatina pranešimą, esą pakrantės gyventojai „galimai neteisėtai naudojasi valstybės žeme“. Mero lūpomis skambėjo kaltinimai užsigrobus pakrantę, o tuometis administracijos direktorius Vilius Šiliauskas (vėliau nuteistas stambioje korupcijos byloje) viešai kalbėjo apie „užgrobtas žemes“. Socialiniuose tinkluose prieš gyventojus buvo pasitelktos net netikros anketos (botai).
Pilietiški žmonės buvo apšmeižti, tačiau tiesa išaiškėjo: 2019 m. lapkritį Nacionalinė žemės tarnyba (NŽT) konstatavo – jokių pažeidimų Šančių pakrantėje nėra. Žinoma, šios išvados savivaldybė viešai neplatino ir gyventojų neatsiprašė.
Alternatyva, kurios Kauno valdžia nenorėjo girdėti
Šančių bendruomenė nebuvo tik „priešininkai“ – jie demonstravo aukščiausią pilietinę brandą. 2023 m. birželio 21 d. buvo pristatytas trejus metus (2020–2023) rengtas unikalus bendruomenės projektas „Genius loci: urbanizacija ir pilietinė bendruomenė“. Gyventojai savivaldybei pateikė ekspertinę, darnią Šančių viziją, orientuotą į rekreaciją, gamtos išsaugojimą ir lėtą judėjimą.
Bendruomenė priminė, kad dar 2012 m. miesto taryba šiai teritorijai buvo suteikusi skvero statusą.
Jie siūlė pakrantę palikti žalia oaze: vietoj automobilių asfalto įrengti kokybiškus pėsčiųjų ir dviračių takus, išsaugoti senuosius medžius (obelis, slyvas), natūralų landšaftą ir paukščių buveines. Tai buvo vizija, kurioje miestas vystomas kartu su gamta, o ne ją naikina. Valdžia šį unikalų, Lietuvoje analogų neturintį dokumentą tiesiog išmetė į šiukšlių dėžę.
Apgaulingas manevras ir įžūlus finalas
Pamatę nenuolaidžią piliečių poziciją, valdantieji sužaidė taktinį atsitraukimą. 2024 m. rugpjūčio 26 d. Kauno regioninė architektūros taryba (RAT) pritarė koreguotiems projektiniams pasiūlymams. Buvo skelbiama, kad gatvės trasa sutrumpinta – ji suprojektuota tik nuo Geležinkelio g. iki Kranto 11-osios g., užbaigiant ją akligatviu. Visuomenei buvo pateikta žinia: tranzito nebus, bendruomenė iš dalies laimėjo.
Tai buvo dūmų uždanga. 2026 m. kovo 3 d. Kauno savivaldybė paskelbia apie pradedamus paruošiamuosius darbus, kuriuos už 6,1 mln. eurų atliks AB „Kauno tiltai“. 2026 m. balandžio 7 d. sunkiasvorė technika įvažiuoja į Nemuno krantinę.
Būtent 2026 m. balandį daugeliui gyventojų paaiškėja visa „saliami taktikos“ esmė. Gyventojams žadėję, kad gatvė baigsis ties Kranto 11-ąja g., savivaldybės atstovai nusimetė kaukes. Balandžio 17 d. TV3 reportaže Miesto tvarkymo skyriaus vedėjas Aloyzas Pakalniškis jau atvirai prabyla apie planus gatvę tęsti toliau – iki Miglovaros gatvės, t. y. beveik iki pat Panemunės tilto. Tai patvirtina ir oficialūs duomenys portale infostatyba.lt, kur jau patalpintas projektas atkarpai nuo Kranto 10-osios g. iki Miglovaros g. su visais lietaus nuotekų tinklais ir atraminėmis sienutėmis.
Visos minėtos aplinkybės paremtos faktais. Tačiau šią istoriją reikia papildyti ir vienu svarbiu komentaru.
Kaltinimai projektą stūmus nesilaikant reikalavimų
Vertindamas šią Šančių dramą, žinomas architektas Linas Tuleikis viešai pažymi, kad dabartiniai procesai stulbinamai primena sovietmečio metodus, kuomet Kaunas nuo Nemuno buvo tiesiog brutaliai atkirtinėjamas. Jo teigimu, tai, kas vyksta pakrantėje, yra tikra „buldozerių invazija“, apnuoginanti teisinį nihilizmą ir tikruosius užsakovų motyvus.
L. Tuleikis atveria nepatogią šio projekto užkulisių pusę, nurodydamas, kad dar 2019 metais parengtas gatvės pakrantėje projektas buvo suformuotas šiurkščiai nusižengiant įstatymams – savivaldybė jį palaimino visiškai nerengiant projekto architektūrinės dalies. Nors valdžia projektą visuomenei bandė parduoti kaip būtiną transporto infrastruktūrą, viešuose pristatymuose nepatyrę transporto projektuotojai netyčia išsidavė ir prasitarė, jog esminė šios gatvės projektavimo užduoties sąlyga buvo visoje gatvėje įrengti parkavimą.
Šis neatsargus žingsnis galutinai atskleidė tikrąjį mero V. Matijošaičio planą – įrengti automobilių stovėjimo vietas valstybinėje, miesto teritorijoje, kad jų nereikėtų įrenginėti pačiuose sklypuose, kuriuose jis ir jo draugai vysto privačių gyvenamųjų pastatų projektus.
Kaip pabrėžia L. Tuleikis, šis gatvės projektas yra absoliučiai savanaudiškas sumanymas miesto lėšomis pasitvarkyti privačių NT projektų reikalus, paaukojant tūkstančių kauniečių interesus ir unikalų gamtos kampelį tam, kad už mokesčių mokėtojų pinigus būtų padidinta su valdžia susijusių vystytojų projektų vertė. Beje, ir Kauno RAT duotas pritarimas buvo suorganizuotas nesilaikant procedūrų – nevyko balsavimas.
Šis atvejis įeis į Lietuvos vietos savivaldos vadovėlius kaip vadovėlinis pavyzdys, kaip negalima elgtis demokratinėje valstybėje.
Ką padarė Kauno miesto savivaldybė?
Sąmoningai ignoravo gyventojus. Šančių bendruomenė padarė daugiau nei reikalauja eilinio piliečio pareiga – investavo metus laiko, pritraukė ekspertus, sukūrė alternatyvų rajono vystymo planą. Valdžia į tai atsakė ne dialogu, o buldozeriu.
Akivaizdus skaidrumo trūkumas ir manipuliacija informacija. Teiginys, kad gatvė bus trumpa, tebuvo skirtas laikinai numalšinti aistras, kol bus pasirašytos sutartys su rangovais. Vos tik prasidėjo darbai, iškart grįžta prie pirminio, tranzitinio varianto.
Viešasis interesas iškeistas į privatų. Kai miesto infrastruktūra, finansuojama visų mokesčių mokėtojų pinigais, yra pritaikoma taip, kad spręstų privačių NT vystytojų parkavimo bei susisiekimo problemas, tai nebėra miesto tvarkymas. Tai – piktnaudžiavimas galia.
Šančių gyventojų kova yra ne tik dėl medžių ar pasivaikščiojimo takų. Tai – kova už principą, ar miestas priklauso jame gyvenantiems žmonėms, ar keliems įtakingiems asmenims, sugebantiems savivaldybės administraciją paversti savo asmeniniu statybų skyriumi.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
