Rašant feisbuke apie dabartinę Lietuvos valdžią, man vis magėjo ją įvardinti kaip provincialią, tačiau labai nesinorėjo įžeisti žmonių, gyvenančių provincijoje geografine prasme. Tai nutariau apie tai parašyti komentarą, paremtą konkrečiais man žinomais gyvenimiškais pavyzdžiais. Parodyti, kad geografinėje provincijoje gyvena visą Lietuvą puošiantys šviesuoliai, o Lietuvą šiomis dienomis valdo provincialių šaknų intelektiniai pigmėjai.
Tai ką gi aš turiu omenyje? Ne vietovė nulemia provincialumą, o proto šviesa. Tą šviesą noriu iliustruoti man daugiau ar mažiau pažįstamų žmonių iš miestelio Dzūkijoje pavyzdžiu. Merkinės – miestelio, turinčio šlovingą ir turtingą praeitį, miestelio, praktiškai sunaikinto Antrojo pasaulinio karo metu, sovietmečiu turėjusio keistą tarybinio ūkio centrinės gyvenvietės statusą ir dabar stebuklingai atkuriamo vietos šviesuolių.
Pradėsiu nuo Černiauskų šeimos – nes čia yra tas atvejis, kai provincija ne „atsilieka“, o tiesiog ramiai daro tai, ko miestai dažnai nebesugeba: kuria kultūrą, prižiūri bendruomenę, saugo atmintį. Tėvas Algimantas Černiauskas – fotomenininkas ir meno galerijos „Šalcinis“ steigėjas Merkinėje. Galerija pradėjo veikti dar tada, kai „kultūros decentralizacija“ Lietuvoje buvo daugiau egzotiška pasaka nei politika – ir jau spėjo sulaukti solidaus jubiliejaus bei tapti reiškiniu, kuris įrodo paprastą dalyką: menas nebūtinai gimsta tik ten, kur daug kavinių ir mažai tylos.
Ir štai čia atsiranda svarbi detalė, kurios vieši pasakojimai dažnai nepagauna: mama. Algimanto žmona Genoefa Černiauskienė – gydytoja, dešimtmečius besirūpinanti Merkinės ir apylinkių žmonių sveikata, dažnai nuo pirmųjų gyvenimo dienų. Šeimos vaikų „žemėlapis“ – irgi simbolinis: Vytautas Černiauskas su žmona Rita dirba Merkinės gimnazijoje ir jau daugiau nei 20 metų puoselėja etnokultūros klubą „Kukumbalis“. Kęstutis Černiauskas, gydytojas alergologas, gyvena Vilniuje, bet ryšio su Merkine nenutraukia – su žmona Nijole gieda Merkinės chore. Mindaugas Černiauskas dešimtmetį vadovavo Merkinės krašto muziejui ir toliau jame dirba. Jauniausias, Algimantas Rokas Černiauskas, – tarpdisciplininis menininkas ir vienas festivalio „Aritmija“ organizatorių.
Tai ir yra provincijos spindesys: ne įvaizdis, o institucijos be ministerijų – šeima, mokykla, galerija, muziejus, choras, festivalis.
Toliau – Žygimantas Buržinskas, baigęs istorijos mokslus sostinėje, ir grįžęs į savo gimtąją Merkinę. Dabar Merkinės krašto muziejaus vadovas, vienas tų žmonių, kurie miestelio istoriją traktuoja ne kaip gražų foną turistų nuotraukoms, o kaip rimtą intelektinį darbą. Dabar jo kertinis projektas – Abiejų Tautų Respublikos valdovo Vladislovo Vazos IV namų atkūrimas ir pritaikymas Merkinės muziejui. Kalbant apie Vazos namo atgaivinimą, jis labai aiškiai pasako esminį dalyką: viena yra sutvarkyti pastatą, bet tikras iššūkis – sukurti turinį, ekspoziciją, gyvą programą. Kitaip tariant, ne „pastatas dėl pastato“, o atminties infrastruktūra, kuri veikia.
Ir čia pat – Merkinės rotušės atkūrimo tema. Buržinskas rotušę traukia iš legendos į šaltinių, analizės ir argumentų lygmenį: jo knyga „Istorinė Merkinės rotušė“ būtent tai ir daro – sujungia archeologinius, istorinius, ikonografinius duomenis į nuoseklų pasakojimą, kuris leidžia kalbėti apie atkūrimą ne kaip „fantaziją“, o kaip rimtą kultūrinę ambiciją. Šventai tikiu, kad taip ir bus.
Šalia muziejinės smegenų ir nervų sistemos Merkinėje veikia ir kiti organai – širdis bei skrandis. Čia į sceną išeina Vytaras ir Laisvė Radzevičiai. Mano buvę kaimynai Užupyje. Palikę ramų gyvenimą Užupyje, jie kuria „Merkinės fabriką“: vietą, kuri jungia maistą, renginius, bendruomeniškumą ir tą sunkiai nusakomą dalyką – tikėjimą, kad provincija gali būti ne „galas“, o pradžia. Apie jų projektą ir pačią idėją garsiai kalbama kaip apie kultūrinę-pramoginę-maitinimo veiklą, kuri realiai pritraukia žmones ir sukuria trauką ten, kur anksčiau būdavo tik tranzitas.
Be jokių dvejonių Merkinėje yra ir daugiau šviesuolių, tačiau, aukščiau minėjau, rašau tik apie tuos, kuriuos asmeniškai pažįstu. Šita Merkinės mozaika man ir yra atsakymas, kas yra provincijos blizgesys. Čia – žmonės, kurie turi talentą, fantaziją, kompetenciją ir atkaklumą. Ir svarbiausia: jie turi ambiciją, kuri nėra priklausoma nuo adreso.
Dabar – apie kitą provinciją. Tą, kuri nėra nei Dzūkijoje, nei Žemaitijoje, nei Aukštaitijoje. Apie provincijos skurdą: kai valstybę ima valdyti mąstymo „antrasis ešelonas“. Dabar jis sėdi sostinės kabinetuose, kur jų „planavimas“ reiškia reakciją į skandalą, o „strategija“ – prisiminimą, kad kažkada kažkas buvo blogiau.
Buvau pasidaręs tokią apžvalgą apie dabartinės Vyriausybės ministrų kilmę ir karjeros trajektorijas (vicemerai, merų patarėjai, administracijų vadovai, asociacijų teisininkai). Tai žmonės iš provincijos administracinio antrojo ešelono, kuriems staiga į rankas įdedamas nacionalinis vairas. Sąmoningai nevardysiu jų vardais bei pavardėmis. Nėra prasmės, nes jų nieks neprisimins, nei dabar, nei paskui. Jiems negresia patekti į istorijos vadovėlius.
Aš nesakau, kad jie blogi žmonės. Aš net nesakau, kad visi jie nekompetentingi. Aš sakau tik tiek: kai valstybė valdoma be ambicijos, be aiškaus plano ir be fantazijos, tai visa valstybė tampa provincija, blogąją to žodžio prasme.
Provincialaus mąstymo pavyzdžių nors vežimu vežk. Kai šalies švietimo lygis yra keliamas 10 balų pridėjimu prastai išlaikiusiems egzaminus, kai kultūra puoselėjama reikalaujant iš kultūros žmonių pasiteisinimo raštelių, kai sugriaunama nusistovėjusi pensijų sistema, populistiškai bandant „patepti“ savo rinkėjus, kai kovojant su kontrabandistų balionais it paslaugus durininkas uždarinėji-atidarinėji sienas. Jau nekalbu apie nenugalimą norą čia ir dabar perimti nacionalinį transliuotoją, primityviai įsivaizduojant, kad po 35 metų laisvės, žurnalistai, pakeitus vadovą, visi kaip vienas pradės šlovinti valdžios „gerus darbus“.
Ir kai, švelniai tariant, ne viskas sekasi – širdį veriantis argumentas, kurį dažnai girdžiu kaip universalų pasiteisinimą: „o prieš tai buvusi valdžia buvo dar blogesnė“. Jei vienintelė ambicija yra nebūti blogiausiais, tai viskas, ką valstybė gali pasiekti, yra… nebūti blogiausia. Fantastika, tiesa? Tik be fantazijos.
Todėl man Merkinė šioje istorijoje svarbi kaip kontrastas. Kur žmonės atstato Vazos namą kaip turinį, rotušę kaip ambiciją, „Merkinės fabriką“ kaip trauką. Ir tuo metu mane į neviltį sugrūda vyriausybė, kurios modus operandi – geriausiai nieko nedaryti, o jei daryti, tai tik kas „liaudies masėms“ patinka.
Ir darau tokią išvadą: provincija – ne žemėlapyje. Provincija – galvoje. O proto šviesa, kaip matome, neretai gyvena ten, kur mūsų „valdovai“ užsuka itin retai.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
