Sveiki, gazofilai. Jūs – tie, kurie nepavargstate ginti „taikių Gazos žmonių“, aiškindami, kad „Hamas“ iš tikrųjų yra tiesiog reakcija į neteisybę, okupaciją, „dešimtmečius trunkančią priespaudą“. Tie, kurie feisbukuose, seminaruose ar stovėdami su arabiškomis skaromis Vilniaus centre pasakojate apie „civilius, kurie tiesiog nori taikos“, o „Izraelis jiems to neleidžia“. Jūs – nuoseklūs, emocingi, dažnai įsitikinę, kad ginat silpnesnį. Ir šis tekstas skirtas būtent jums. Tiems, kurie 2023 m. spalio 8-ąją dar sugebėjo parašyti, kad „priežastys yra gilios ir sudėtingos“. Šiandien jas priminsime. Kad kitą kartą nebesakytumėt „abi pusės kaltos“.
2005 metais po antros intifados (arab. نتفاضة intifāḍah – atsikratymas, turima omenyje sukilimas prieš žydus) Izraelis pasitraukė iš Gazos ruožo. Visiškai. Išvedė kariuomenę, iškeldino savo piliečius, nugriovė nausėdijas. Tai nebuvo derybos – tai buvo vienašališkas sprendimas, kuris, net ir nebūdamas tobulas, turėjo atverti duris pokyčiui.
Tarptautinė bendruomenė tai sveikino. Amerikos prezidentas George'as W. Bushas tuomet kalbėjo apie galimybę Gazai tapti savivaldos ir taikos pavyzdžiu visai Palestinai – „Singapūrui prie Viduržemio jūros“. Tą patį kartojo ES, JT ir daugelis kitų.
Pradėtas milžiniškas finansinis palaikymas: milijardai dolerių humanitarinei pagalbai, infrastruktūrai, švietimui, sveikatos apsaugai. Vakarai tikėjo, kad jei palestiniečiams bus duotas šansas – jie pasirinks taiką.
Bet pasirinko „Hamas“.
Po 2006-ųjų rinkimų, o dar labiau po 2007-ųjų kruvinų susirėmimų su Fatah judėjimu, „Hamas“ įsitvirtino Gazoje kaip vienvaldė jėga. Tą pačią akimirką, kai galėjo pradėti statyti tiltus į ateitį, jie ėmėsi statyti tunelius į praeitį – pažodžiui. Prasidėjo ginkluotės kaupimas, karinės infrastruktūros kūrimas, pagalbos civiliams vertimas į karinius pajėgumus.
Žinoma, tuo pat metu pasaulis ir toliau siuntė pinigus. Jungtinės Tautos per savo agentūras vien 2014–2020 m. Gazoje išleido 4,5 mlrd. dolerių. 2022 metais ES, jos šalys ir JAV narės buvo tarp didžiausių UNRWA donorų: Jungtinės Valstijos – 343,9 mln. JAV dolerių, Vokietija – 202,1 mln. JAV dolerių, Europos Komisija – 114,2 mln. JAV dolerių. Saudo Arabija nuo 1994 iki 2020 metų suteikė apie 4 mlrd. JAV dolerių paramos, įskaitant reikšmingą indėlį į UNRWA programas. Kataras nuo 2012 iki 2021 metų skyrė apie 1,3 mlrd. JAV dolerių. Visos šios šalys – iš esmės finansavo sistemą, kurioje „taikūs civiliai“ buvo paversti gyvu skydu, o parama – tuneliais ir raketomis.
2005-ųjų vizija buvo graži: modernus jūrų uostas, Dahaniyah tarptautinis oro uostas, Viduržemio jūros kurortas su išvystytu turizmu, prekyba su visu pasauliu, darbo vietos, mokyklos, ligoninės. Tai galėjo būti Palestinos valstybės prototipas. Vietoj to „Hamas“ pasirinko tapti karine jėga, priklausančia nuo Irano pinigų ir ideologijos. Ne statyti Gazą, o griauti Izraelį. Ne kurti civilinę visuomenę, o valdyti ją šantažu, propaganda ir korupcijos čiuptuvais.
Ir kai sakome „korupcija“, turim omenyje ne šiaip „šiek tiek neefektyvių pinigų paskirstymą“. Turim omenyje tai, kad „Hamas“ vadovai – tokie kaip Ismail Haniyeh, Khaled Mashal, Mousa Abu Marzouk – gyvena Katare (tiesa, Ismail Haniyeh jau nebegyvena, likviduotas 2024 metais Teherane), valdo plačią milijardinę finansinę imperiją, įskaitant nekilnojamojo turto ir statybos įmones, tokias kaip Sidar Company, Anda Company ir Agrogate Holding, investuoja į bankus, nekilnojamąjį turtą. Organizacija taip pat turi investicijų Kipre, įskaitant aukso kasybos įmones.
Finansinė veikla apima pinigų plovimą ir lėšų pervedimus per tinklus Turkijoje, Libane ir Arabijos įlankoje, o tuo metu Gazos gyventojai gyvena ne taip prabangiai. Jų vadovas Haniyeh turėjo prabangius rūmus Gazoje, tačiau pats ten negyveno – jis buvo šiltai įsitaisęs Dohoje. Apytikslė šių trijų vadų turto vertė 12 milijardų dolerių. Milijardų! Tuo metu, kai Gazos ruožo gyventojai dalinosi 100 dolerių čekiais iš Kataro.
Visa ši sistema buvo pastatyta ant iliuzijos. Kad galima derėtis su tais, kurie nesiekia taikos. Kad galima remti civilius, bet tuo pačiu leisti, jog jų „valdžia“ tuos pinigus panaudotų raketoms. Kad galima užmerkti akis, kai po mokyklų grindimis kasami tuneliai, o ligoninių rūsiai tampa „Hamas“ štabais. Ir ši iliuzija sprogo – tiesiogine prasme – 2023 m. spalio 7 d.
Tą dieną „Hamas“ įvykdė vieną kruviniausių išpuolių Izraelio istorijoje. Tūkstančiai raketų. Ginkluoti teroristai kirto sieną. Žudomi vaikai, moterys, senukai. Iškastruoti kūnai. Festivalyje šokę jaunuoliai – išžudyti. Visas pasaulis – net ir tie, kurie iki tol tikėjo pasakomis – turėjo atsimerkti. Tai nebuvo „atsakas į blokadą“. Tai buvo ilgai planuota, dvejus metus ruošta strateginė operacija, kurios tikslas – sutrukdyti Saudo Arabijos ir Izraelio santykių normalizavimui. Taip, buvo politinis motyvas: išlaikyti Iranui lojalios „Pasipriešinimo ašies“ įtaką regione. Bet metodas – brutaliai paprastas: žudyti kiek įmanoma daugiau civilių, kiek įmanoma brutaliau, kiek įmanoma labiau provokuojant.
Tai nėra kova už laisvę. Tai – kultas. Kultas, kuris netiki valstybe, taika ar ateitimi. Tik krauju. Ir jūs, mieli gazofilai, kiekvieną kartą, kai ginat „Hamas“ „kontekstą“, jūs tampate šio kulto naudingais idiotais. Nes kontekstas yra paprastas: „Hamas“ pasirinko smurtą, kai turėjo šansą taikai. Pasirinko milijardus Katare, kai galėjo rinktis mokyklas Gazoje. Pasirinko žudynes, kai galėjo rinktis derybas.
Ir kai kitą kartą užsidegę noru „aiškinti poziciją“ pradėsite kalbėti apie „dvi puses“, „asimetriją“, „civilius“ – prisiminkit „Hamas“ kovotojų nuotraukas.
Tai nėra laisvės kovotojai. Tai nėra civilinė valdžia. Tai – ginkluoti fanatikai, kuriems žmogaus gyvybė – tik įrankis. Įskaitant ir savus žmones, kurie jiems tarnauja kaip gyvas fonas propagandai. Ir jūs jiems padedat. Kartais – iš naivumo. Kartais – iš ideologijos. Bet padedat.
Ir pagaliau – baikit. Rimtai. Baikit.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
Giedrius Sakalauskas
