2O25 sausio 4 d. žymiajam Lietuvos kalbininkui, Lietuvos mokslų akademijos tikrajam nariui, akademikui, Švedijos karališkosios humanitarinių mokslų akademijos (1982), Norvegijos mokslų akademijos (1991), Latvijos mokslų akademijos (1995) užsienio nariui, Latvijos universiteto (1991), Vytauto Didžiojo universiteto (1994) garbės daktarui, Lietuvos švietimo ir mokslo ministrui, po Lietuvą išsibarsčiusių buvusių mokinių Mokytojui Zigmui Zinkevičiui būtų sukakę 100 metų.
Puiki proga pri(si)minti šią iškilią Lietuvos asmenybę, pradėjusią savo gyvenimo kelią 1925 metų sausio 4 d. Ukmergės apskrities Žemaitkiemio valsčiaus Juodausių vienkiemyje.
Įsivaizduoju, kad apie profesorių, akademiką,1996–1998 m. buvusį Švietimo ir mokslo ministrą Zigmą Zinkevičių nevienodai pasakos kalbininkai, politikai, buvę studentai. Pastarųjų nuomonė (tuo esu įsitikinęs) mažiausiai skirtųsi – apie mūsų studijų laikų mylimą dėstytoją buvę jo mokiniai kalbės panašiai: puikus mokslininkas, studentų mylimas ir gerbiamas dėstytojas, sugebėdavęs lietuvių kalbos istorinės gramatikos rebusus pristatyti aiškiai, suprantamai ir labai paveikiai.
Kita vertus, jis buvo gana reiklus, principingas, bet ir šiltas, „savas“ žmogus. Tuo jis išsiskyrė iš to metų mūsų kalbos dėstytojų plejados – Filologijos fakulteto autoritetų: Juozo Pikčilingio, Jono Zemvaldo Balkevičiaus, Alekso Girdenio, Vytauto Mažulio. Štai akademikas V. Mažulis buvo pasinėręs į prūsų kalbos leksiką, jautėsi ten kaip žuvis vandenyje, o studentams atrodė, kad jam iki mūsų kaip iki mėnulio. Elegantiškas, pakilus, kiek mįslingas J. Z. Balkevičius žavėjo savo iškalba, atrodė, pats ja mėgavosi ir pakerėdavo kurso merginas.
Suvalkietis J. Pikčilingis buvo stilistikos mokslo šulas, nuosekliai, kantriai įrodinėdavęs mums, kad stilius – tai žmogus. A. Girdenis buvo mūsų fakulteto Lietuvių kalbos būrelio siela, įtraukė į jaunųjų mokslininkų (Studentų mokslinės draugijos) veiklą, aktyviai skatino aprašyti, tirti savo gimtąsias tarmes. Tiesa, visi matėme, kad jis ypač simpatizuoja studentams, kilusiems iš Žemaitijos. Jis buvo labai emocionalus dėstytojas ir mokslininkas, net mes, studentai, jausdavome, kad jis žavisi kai kuriomis baltų kalbomis besidominčių rusų indoeuropisto Viačeslavo Ivanovo (demonstratyviai kirčiuodavo „lietuviškiau“ – IvAnovas), kartvelo (gruzino) Tamazo Gamkrelidzės (A. Girdenis mums pristatė šių dviejų žymių indoeuropistų didžiulės apimties darbą „Indoeuropiečių kalba ir indoeuropiečiai. Rekonstrukcija ir istorinė-tipologinė prokalbės ir prokultūros analizė“ (1984) ar Jurijaus Stepanovo hipotezėmis.
Vėliau nesistebėjau, kodėl 1964 m. pristatytą ir iki šių dienų vertinamą lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją pateikė tokie skirtingo charakterio žmonės. Įsivaizduoju, kad prof. Z. Zinkevičiaus ramumas, pragmatiškumas, loginiai sprendimai lėmė skirstymo objektyvumą, nes užkietėjęs žemaitis A. Girdenis gal kiek kitaip būtų žymėjęs žemaičių tarmių ribas... Kaip ir žemaičių merginų žinias. Vien žemaitės tapatybė stiprino profesoriaus prielankumą. Prof. Z. Zinkevičius buvo kilęs nuo Ukmergės, todėl jis neturėjo ryškios tarmės, visoms tarmėms buvo vienodai teisingas ir objektyvus. Tai puikiai jautėme net mes, studentai.
Gal todėl, kad dažnai iš profesoriaus Z. Zinkevičiaus girdėdavau užuominų, kad lietuvių kalbos tarmių sintaksė yra mažiausiai ištyrinėta sritis, vėliau ryžausi imtis tos temos. Apie tai daug kalbėdavome su mano būsimu disertacijos vadovu habil. dr. Vytautu Ambrazu.
Po studijų Vilniaus universitete 1981 m. išvykęs darbuotis į Šiaulių pedagoginį institutą, su prof. Z. Zinkevičiumi susitikdavau konferencijose Vilniuje, Šiauliuose. Stebėdavausi, kad jis puikiai prisimena savo buvusius studentus, paklausdavo, kaip sekasi, „kaip reikalai su tarmių sintakse“. Kai 1985 m. įstojau į Vilniaus universiteto aspirantūrą, su Profesoriumi susitikdavome dažniau. Pas jį laikiau ir specialybės egzaminą. Jis bendraudavo su mano vadovu Vytautu Ambrazu, todėl puikiai žinojo mano galimą būsimos disertacijos temą, tad per egzaminą gavau užduotį atsakinėti apie senuosius lietuvių kalbos vietininkus. Vėliau, kai po trejų metų parengiau savo filologijos mokslų daktaro disertaciją „Analitizmo reiškiniai šiaurinėse lietuvių kalbos tarmėse, redukuojančiose galūnes“, Profesorius buvo mano disertacijos oficialusis oponentas.
Su vadovu puikiai žinojome, kad profesorius Z. Zinkevičius yra atviras įvairioms idėjoms, hipotezėms, nes mano disertacijoje turėjome analizuoti, aptarti priešingus įprastiems, nusistovėjusiems teiginiams vadovėlinius postulatus, kad „lietuvių kalba yra sintetinių kalbų vėliavnešė“. Juk kalbėjome apie analitinius reiškinius šiaurinėse lietuvių kalbos tarmėse: homonimines linksnių formas linksniavimo paradigmoje, prielinksninių konstrukcijų gausesnį vartojimą ir jų plitimą. Norėjau diachroniniu ir sinchroniniu aspektu interpretuoti tų konstrukcijų gausą, parodyti, kad prielinksninės konstrukcijos šiaurės panevėžiškių tarmės sistemoje atlieka tam tikrą paskirtį, konkrečiai – linksnių skyrimo funkciją.
Kita svarbi detalė – norėjau parodyti, kad šiaurinėse lietuvių kalbos tarmėse, redukuojančiose galūnes, formuojasi artikelis (tas, ta). Ne visi to meto kalbininkai, pristatantys lietuvių bendrinę kalbą kaip sintetinę, tai norėjo pripažinti. To nedrįso teigti (nors puikiai žinojo panašias artikelio formavimosi istorijas germanų, romanų kalbose) net, regis, nebijantys naujų vėjų kalbininkai A. Girdenis ir Albertas Rosinas. Jie, lyg norėdami apsidrausti, tą žemaičių tarmėse dažnesnį tas, ta vartojimą vadino „artroidu“ (gr. „sąnarys“, „artikelis“). Aš drąsiau teigiau ir tebeteigiu, kad tai yra įvardinis artikelis. Tam pritarė ir profesorius Z. Zinkevičius, tyrinėjęs ir puikiai išmanęs pasaulio kalbų raidos tendencijas. Pamenu, ilgokai ieškojome „sąjungininkų“. Profesorius pritarė ir minčiai, kad oponuoti ir vertinti mano disertaciją būtų pasirinkta (nors tuo metu dar nebuvo tradicijos kviesti oponentus iš užsienio) oficiali organizacija iš Latvijos – Liepojos V. Lacio valstybinis pedagoginis institutas –, o recenziją parengė tuometinė instituto rektorė, kalbininkė prof. Daina Nitinia (Nītiņa), sintaksės tyrėja, dažna tarptautinių baltistų konferencijų dalyvė. Pats vežiau disertaciją į Liepoją, nekantriai laukiau recenzijos, džiaugiausi, kad Latvijos institucija ją įvertino labai gerai.
Ir akademinės bendruomenės nariai, ir buvę studentai, mokiniai, prisimename, koks tolerantiškas buvo profesorius Z. Zinkevičius. Kita vertus, jis kalbėjo atvirai, drąsiai, be jokių išvedžiojimų. Įsivaizduojate, koks turėjo būti profesorių užplūdęs pyktis, nusivylimas, jei iš jo lūpų, berods 2017 metais, išskriejo žodžiai: „Siunčiu velniop visus, kas kėsinasi į lietuvių kalbą“. Pavartojęs vieną iš senųjų vietininkų formų, apie kurią diskutavome mano aspirantūros egzamino metu, jis, matyt, tuo grūmojimu norėjo aktualizuoti problemos svarbą – valstybinės lietuvių kalbos stūmimą į paribius.
Dar griežčiau jis pasisakė, kai sužinojo, kad jo mylimas Vilniaus universitetas ryžosi struktūrinėms permainoms ir Filologijos fakultete, kuriame jis dirbo 50 metų, nebeliks iki šiol buvusių savarankiškų katedrų (tarp jų Lietuvių kalbos, Baltistikos ir kitų), kad jų vietoje atsiras nauji dariniai – Literatūros ir kultūros tyrimų, Anglistikos, romanistikos ir klasikinių studijų, Taikomosios kalbotyros, Baltijos kalbų ir kultūrų bei Užsienio kalbų institutai. Profesorius tada rūstavo: „O kur lituanistika, kur baltistika? Tai į kokius institutus bus išskirstyti dabar dirbantys lituanistai? Fakultete, visais laikais buvusiame lietuvybės bastionu, nebelieka įsipareigojimo lituanistikai? To nebuvo net sovietų laikais. Lietuvių kalbos katedra, kurios vadovu buvau, išgyveno įvairių sukrėtimų, tačiau kad būtų kėsinamasi į ją kaip instituciją, to tikrai nebuvo. Jei žinotų, kas dabar dedasi, pats Muravjovas-Korikas paplotų per petį reformatoriams ir pasakytų „maladiec!“
Ką čia ir bepridursi. Nebent tai, kad 2021–2024 –aisias metais, girdėdamas iš Lietuvos Respublikos Seimo tribūnos Laisvės partijos vadovės teiginius, kad Valstybinę lietuvių kalbos komisiją sukūrė komunistų partijos sekretoriai ir dėl to ją reikia naikinti, profesorius vėl prisimintų Muravjovą-Koriką.
Šiandien trūksta tokių lietuvių kalbos riterių, sergėtojų ir gynėjų, kurie, girdėdami, kad vienas didžiausių praeitos Vyriausybės laimėjimų – trijų svetimų raidžių įteisinimas asmens dokumentuose ir įmonių pavadinimuose, paieškotų dar „svaresnių” carinės Rusijos palikuonių citatų. O ką pagalvotų ir pasakytų Z. Zinkevičius, girdėdamas, kad Europos Sąjungos skirti per 30 milijonų eurų skaitmeninei erdvei sulietuvinti, bus nukreipti ne į Lietuvių kalbos institutą, universitetus, o toms įstaigoms, kurios stumia dirbtinio intelekto reikalus?
Mane visada žavėjo ir tebežavi profesoriaus geba puikiai derinti mokslinę veiklą ir praktiką. To iš jo ir šiandien mokausi ir prisimenu jo žodžius apie tai, kad nereikia susitelkti ties „grynuoju“ mokslu, nes mokslas „visuomet turi tarnauti gyvenimui, savajai tautai“.
Dirbdamas Lietuvos Respublikos Seime dažnai prisimindavau profesoriaus ministravimo laikus ir tebesižaviu, kiek jis, Švietimo ir mokslo ministro pareigas ėjęs tik metus ir tris mėnesius, sugebėjo nuveikti sprendžiant užsisenėjusias Pietryčių Lietuvos problemas, kiek jis prisidėjo, kad būtų stiprinami Lietuvos ryšiai su išeivijos mokslininkais (ypač įsimintinas Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumas 1997 m. Čikagoje), kad didėtų dėmesys išeivijos lituanistinėms mokykloms.
Ačiū, Profesoriau, už mokslo, politikos pamokas, ačiū už įskiepytą įpareigojimą visą gyvenimą kurstyti Lituanistikos židinį. Profesorius pats visą gyvenimą liko prie to židinio ir to mokė mus, buvusius savo studentus.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
