Reaguojant į Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovės Kristinos Mišinienės rugsėjo 5 d. ir balandžio 24 d. komentarus („12 metų akis į akį su prievartautoju“ ir „Ar Lietuvoje yra serijinių seksualinių prievartautojų?“) kyla klausimas, ką mes, kaip visuomenė, galime padaryti, kad apsaugotume seksualinio smurto aukas ir užtikrintume jų teises? Atsakymas paprastas – reikalauti, kad valstybė imtųsi įgyvendinti savo įsipareigojimus moterų žmogaus teisių apsaugos ir įtvirtinimo srityse.
Seksualinis smurtas – tai smurtas lyties pagrindu, nes moterys nuo jo kenčia neproporcingai dažniau nei vyrai. Taigi, raktas į šios problemos sprendimą, pasikartosiu, yra moterų žmogaus teisių apsauga ir įtvirtinimas ne tik de jure, bet ir de facto.
Reikia ne imitacinių, bet realių veiksmų, kurie leistų sistemiškai užkirsti kelią smurtui prieš moteris, įskaitant seksualinį smurtą. Svarbu suprasti, kad pagarba žmogaus teisėms skiria mus nuo autoritarinių režimų, o smurtas prieš moteris nėra tik nusikaltimas – tai žmogaus teisių pažeidimas.
Neefektyvi pagalbos sistema
Pritariu Kristinai Mišinienei, kad Lietuvoje dar nėra sukurta nei tinkama seksualinio smurto aukų apsaugos sistema, nei efektyvi pagalbos struktūra. Lig šiol nėra nė vieno specializuotos pagalbos centro seksualinio smurto aukoms.
Nors nuo 2023 m. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) finansuoja „Nacionalinį informacijos apie seksualinį smurtą centrą (NISSC), jo veiklos nei girdime, nei matome. Kol kas Lietuvoje esame tik pradiniame etape kuriant skubią medicininę pagalbą išprievartavimo aukoms. Penkiuose didžiuosiuose miestuose steigiami pagalbos blokai prie gydymo įstaigų, tačiau specializuota ir klientui draugiška pagalba ir ten dar yra tik siekiamybė. Dar labiau nuvilia tai, kad ilgalaikės psichosocialinės pagalbos sistema šiuo metu Lietuvoje net nėra pradėta kurti.
Vieninga pasaulėžiūrinė – vertybinė platforma
ES Nusikaltimo aukų teisių direktyva, priimta dar 2012 m., reikalauja, kad būtent nusikaltimo auka būtų laikoma centrine proceso figūra tiek teikiant apsaugą, tiek pagalbą, tačiau tai nėra įgyvendinama. Norint iš esmės spręsti šią problemą, reikia, kad visos suinteresuotos institucijos dirbtų turėdamos vieningą pasaulėžiūrinę – vertybinę platformą, tai yra žvelgtų per nukentėjusio asmens interesų ir teisėtų lūkesčių prizmę. Tokią platformą galėti užtikrinti Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos bei kovos su juo (Stambulo konvencija).
Deja, šios konvencijos ratifikavimas Lietuvoje vis dar stringa, nes niekaip nesugebame išeiti iš neutralumo lyties atžvilgiu aklavietės. Vis dar neįprasta suvokti moteris kaip kokią nors tikslinę grupę formuojant politiką ir praktikas smurto visuomenėje ir šeimoje, įskaitant seksualinio smurto, įveikimui. Tol, kol moterų žmogaus teisių apsauga nebus aiškiai suvokiama kaip visos visuomenės interesas, proveržio nepamatysime.
Valstybė kaip pagrindinis darbdavys Kristinos minimiems „dėdėms ir tetoms“, valstybinių ir savivaldybės įstaigų specialistams, vis dar nepasiunčia aiškios žinutės, kad kovojama su smurtu lyties pagrindu, kad 98 proc. atvejų smurtautojas yra vyras, o jo aukos yra moterys ir vaikai. Taigi problema, kuri pasilieka už dūmų uždangos ir negali būti išspręsta.
Ką daryti?
Norint efektyviai spręsti seksualinio smurto problemą, būtina imtis kelių esminių veiksmų:
1. Sukurti nusikaltėlių recidyvistų registrą. Šis registras esant tam tikroms sąlygoms galėtų būti prieinamas bendruomenėms, įgyvendinant saugios kaimynystės programą, ir padėtų geriau apsaugoti gyventojus nuo potencialių grėsmių.
2. Griežtinti bausmes už sunkius seksualinius nusikaltimus. Bausmės paskirtis yra atgrasyti nuo nusikaltimo kartojimo, todėl tai ne tik užtikrintų, kad teisingumas būtų vykdomas proporcingai nusikaltimų sunkumui, bet ir veiktų prevenciškai.
3. Sukurti dviejų pakopų pagalbos sistemą. Ši sistema apimtų tiek skubią medicininę pagalbą, tiek ilgalaikę psichosocialinę paramą seksualinę prievartą patyrusiems asmenims. Tokia pagalba turėtų būti teikiama moterų nevyriausybinių organizacijų (NVO), kurios gautų adekvatų valstybės finansavimą, kas užtikrintų reikiamus žmogiškuosius ir materialinius išteklius.
4. Visuomenė tai yra kiekvienas iš mūsų, todėl siekiant visuomenės sąmoningumo permainų šioje srityje reikia pasiųsti aiškią žinutę kiekvienam ir kiekvienai iš mūsų – bet koks seksualinis veiksmas be aiškiai išreikšto kito asmens sutikimo yra nusikaltimas, už kurį bus baudžiama.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
