Kovo 11-oji – tema, lydinti visą mano profesinį gyvenimą. Esu publikavęs ne vieną knygą ir dešimtis straipsnių, atskleidžiančių įvairius Kovo 11-osios tarptautinius ir konstitucinius teisinius aspektus. Daugelio jų tezės yra nugulusios Konstitucinio Teismo nutarimuose, įprasminančiuose Kovo 11-osios nepriklausomybės atkūrimo aktą, kurio kertiniai principai turi virškonstitucinę galią.
Ir vis dėlto tai – tema, kuri nepraranda aktualumo. Todėl kad Kovo 11-oji simbolizuoja nuostabią tarptautinės teisės, kuri buvo vienintelis Lietuvos ginklas, pergalę prieš brutalią jėgą.
Būtent todėl mūsų taip nekenčia dabartinė Rusija. Kovo 11-oji yra data, kurią ji visomis išgalėmis stengiasi sumenkinti ir ištrinti. Ypač dabar, kai agresija prieš Ukrainą grindžiama nebemaskuojama rašizmo ideologija. Prisiminkime, jog tai pagal rašizmo ideologinius naratyvus neigiami visi sovietų nusikaltimai, įskaitant agresiją prieš Baltijos valstybes, Sovietų Sąjungos žlugimas vaizduojamas didžiausia geopolitine katastrofa, neigiama ištisų tautų teisė nepriklausomai egzistuoti.
Šiuose naratyvuose lygiavertės nepriklausomos Lietuvos valstybės nėra. Teigiama, kad Lietuva, kaip ir kitos dvi Baltijos valstybės, neteisėtai atsiskyrė nuo Sovietų Sąjungos.
Taigi kokie yra Kovo 11-osios principai, kuriais grįstas Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimas ir įtvirtinimas bei konstitucinė santvarka?
Pagrindinis Kovo 11-osios Akto dėl Nepriklausomos Lietuvos Valstybės atstatymo tikslas buvo atkurti „1940 metais svetimos jėgos panaikintą Lietuvos Valstybės suverenių galių vykdymą“. Visų pirma, ji suponuoja 1940 metais Lietuvos valstybės patirtos prievartos neteisėtumą.
Taigi pirmasis Kovo 11-osios principas yra niekinis Molotovo-Ribentropo pakto pobūdis. Slaptieji Sovietų Sąjungos ir Vokietijos susitarimai reiškė ne ką kita, o susitarimą pasidalinti kitų valstybių teritoriją ir vykdyti agresiją prieš jas, įskaitant bendrą nacių-sovietų agresiją prieš Lenkiją. Savaime suprantama, tokie susitarimai negali būti laikoma teisiškai galiojusiais, nes pagarba kitų valstybių suverenitetui ir agresyvaus karo draudimas jau buvo pagrindiniai tarptautinės teisės principai. Panašiai juk negalėtų teisės požiūriu galioti dviejų plėšikų susitarimas užpulti auką ir pasidalinti jos turtą. Beje, pati SSRS 1989 m. gruodžio 24 d. pripažino Molotovo-Ribentropo paktą niekiniu.
Rašizmui skaudžiausia yra tai, kad Molotovo-Ribentropo paktas yra puiki sovietinio ir nacistinio totalitarinių režimų bendrystės iliustracija. Todėl šiandien Rusijoje būtumėte patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už objektyvų šio pakto įvertinimą. Tačiau kartu niekas nepatrauks atsakomybėn Putino, kuris atvirai teisina Hitlerį užpuolus Lenkiją, kaltindamas dėl to pačius lenkus.
Antrasis Kovo 11-osios principas – SSRS veiksmai prieš Lietuvos Respubliką buvo agresija. 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjunga įvykdė agresijos aktą prieš Lietuvą, – įsiveržė ginkluotosiomis pajėgomis į Lietuvos teritoriją, nors karo ir nepaskelbė (būtent toks agresijos aktas buvo įvardintas 1933 m. dvišalėje Lietuvos ir Sovietų Sąjungos konvencijoje dėl užpuolimo sąvokos apibrėžimo). Agresijos tęsinys buvo Lietuvos teritorijos užėmimas (okupacija) ir aneksija (formalus jos prijungimas). Lietuvos sutikimas su sovietų ginkluotųjų pajėgų įvedimu tokio teisinio vertinimo nekeičia, nes tarptautinės teisės požiūriu nėra galiojantis ir negali įteisinti agresijos akto.
Tiesą sakant, tai visiškai aišku dar nuo Niurnbergo tarptautinio karinio tribunolo laikų. Tribunolas analogišką nacistinės Vokietijos prievartą prieš Austriją, Čekoslovakiją ir kai kurias kitas valstybes įvertino kaip agresiją, nes sutikimą su nacių intervencija laikė teisiškai nereikšmingu: lemiamas veiksnys buvo karinė galia ir agresoriaus metodai, o ne agresijos aukos sutikimas. Dar įdomiau, kad ir pati Sovietų Sąjunga 1938-1939 metais smerkė tokią nacių agresiją ypač dėl to, kad ją buvo mėginta pridengti formuojant marionetines „liaudies vyriausybes“, kaip 1940 metais Lietuvoje.
Taigi rašizmas jau vien dėl to gali būti taip vadinamas, kad siekia pateisinti sovietų agresiją prieš Lietuvą ir kitas Baltijos valstybes iš nacių pasiskolintais ir Niurnberge paneigtais argumentais. Priminsiu, kad Niurnbergo teisė nėra vien nugalėtojų teisė, nes Niurnbergo principai yra visuotinai pripažinti universaliais, ką konstatavo, pavyzdžiui, JT Generalinė Asamblėja ir Europos Žmogaus Teisių Teismas.
Šiame kontekste ypač svarbus trečiasis Kovo 11-osios principas – bendrasis teisės principas ex injuria jus non oritur (iš neteisės teisė neatsiranda). Taikant šį principą logiškai gaunamos kelios svarbios išvados, griaunančios rašistinį naratyvą apie Lietuvą, kaip buvusią sovietų respubliką, kuri tariamai pirma atsiskyrė (išstojo iš SSRS).
Pirma, Sovietų Sąjunga agresijos būdu negalėjo įgyti jokių teisių į Lietuvos Respublikos teritoriją ir Lietuvos teritorija tarptautinės teisės požiūriu niekada nebuvo Sovietų Sąjungos sudėtinė dalis. Tarptautinės teisės požiūriu sovietų įvykdytas Lietuvos teritorijos prisijungimas (aneksija) buvo niekinis, ir Lietuvos teritorija buvo sovietų okupuota, bet ne jiems priklausanti teritorija. Tad Lietuva negali būti vadinama buvusia sovietine respublika, o tik buvusia sovietų okupuota teritorija.
Antra, Lietuva 1990 metais neišstojo iš Sovietų Sąjungos, o remdamasi tarptautine teise atkūrė savo nepriklausomybę. Kadangi Lietuvos teritorija tarptautinės teisės požiūriu nebuvo SSRS dalis, tai ji į SSRS ir „neįstojo“, todėl ir negalėjo išstoti. Kovo 11-oji reiškė ne kokį nors išstojimą, o išsivadavimą iš užsienio okupacijos.
Trečia, Lietuvos SSR (TSR) buvo neteisėta sovietų struktūra, sukurta okupuotoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tai buvo būtent SSRS struktūra, o ne kokia nors Lietuvos valstybingumo forma, ne koks nors Lietuvos valstybės tęsinys.
Paklausite, o kaipgi su Lietuvos Respublikos Aukščiausiąja Taryba, kuri atkūrė nepriklausomybę, nors buvo išrinkta formaliai kaip Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba. Ogi labai paprasta – tarptautinės ir konstitucinės teisės požiūriu tai jau nebuvo sovietinė institucija, nes demokratinių rinkimų būdu gavo Tautos mandatą atkurti būtent Lietuvos Respublikos nepriklausomybę. Todėl pirmuoju Kovo 11-osios aktu – specialia deklaracija dėl deputatų įgaliojimų – Aukščiausioji Taryba nusikratė sovietinio pavadinimo.
Būtent kaip Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba ji buvo pripažinta kitų valstybių, įskaitant Rusiją (1991 m. liepos 29 d. Tarpvalstybinių santykių pagrindų sutartimi Rusija pripažino Lietuvą pagal Kovo 11-osios aktuose apibrėžtą valstybinį statusą).
Ketvirta, pati svarbiausia principo ex injuria jus non oritur pasekmė yra Lietuvos valstybės tęstinumas, – tai, kad nepaisant teritorijos okupacijos ir beveik visų valstybės institucijų sunaikinimo, Lietuvos valstybė, kaip atskiras tarptautinės teisės subjektas, neišnyko ir egzistavo toliau. Bene geriausiai tai iliustravo daugiau kaip pusšimčio (daugumos iš 1940 metais egzistavusių) valstybių visus penkis okupacijos dešimtmečius nuosekliai vykdyta aneksijos nepripažinimo politika.
Gyvasis Lietuvos Respublikos tęstinumo pavyzdys yra unikali Lietuvos diplomatinės tarnybos užsienyje veikla. Tai buvo vienintelės visą okupacijos laikotarpiu veikusios Lietuvos Respublikos institucijos ir pareigūnai.
Suprantama, reikšmingiausia čia yra Tautos valia ginti savo valstybę. Todėl pasipriešinimas okupacijai siekiant atkurti Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, taip pat yra Lietuvos valstybės tęstinumo ramstis.
1944–1953 m. organizuota ginkluota Lietuvos Respublikos piliečių kova su sovietine okupacija buvo Lietuvos valstybės savigyna, t.y. karas prieš užsienio valstybės okupaciją. Šiuo požiūriu Konstitucinis Teismas yra aiškiai konstatavęs, kad tarnyba Lietuvos valstybei okupacijos metais galima laikyti tik tarnybą Lietuvos diplomatinėje tarnyboje užsienyje ir partizanų savanoriškose ginkluotosiose pajėgose. Šios ginkluotosios pajėgos pripažįstamos Lietuvos Respublikos ginkluotosiomis pajėgomis, o jų politinė ir karinė vadovybė – LLKS Taryba – tuometine vienintele teisėta aukščiausiąja Lietuvos Respublikos valdžia (Tautos atstovybe). Todėl būtent LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracija, o ne Lietuvos TSR konstitucijos yra Lietuvos konstitucinės teisės šaltinis.
Taigi Lietuvos valstybės tęstinumas kartu yra ir ketvirtasis Kovo 11-osios principas, kuris yra Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo pagrindas. Jis reiškė tai, kad Lietuva nėra nauja valstybė, o egzistuoja nuo 1918 metų; ji atkūrė pažeistas savo teises – suverenių galių vykdymą, sutrikdytą okupacijos. Tuo pačiu galima kalbėti ir apie iš valstybės tęstinumo kylantį Lietuvos valstybės tapatumą (identitetą), suponuojantį 1918 metais įkurtos ir 1990 metais atkūrusios nepriklausomybę Lietuvos valstybės, kaip tarptautinės teisės subjekto, tapatumą.
Penktasis Kovo 11-osios principas išplaukia iš ankstesniųjų, – Lietuvos Respublika nėra SSRS teisių perėmėja, nes niekada nebuvo Sovietų Sąjungos dalis ir jokių suverenių teisių okupuotoje Lietuvos teritorijoje sovietai įgyti negalėjo. Tai reiškia, kad Lietuvai neprivalomos nei sovietų sudarytos tarptautinės sutartys, nei skolos. Atvirkščiai, gali būti keliamas tik Rusijos, kuri pripažįstama valstybe – SSRS tęsėja, atsakomybės už sovietinę Lietuvos okupaciją klausimas.
Šeštasis Kovo 11-osios principas yra tas, kad tarptautinės teisės požiūriu 1991 metais buvo pripažinta ne Lietuvos valstybė, o nauja Lietuvos valstybės vyriausybė (valdžia). Kaip tuo metu komentavo ne vienos užsienio valstybės atstovas, Lietuvos valstybė buvo pripažinta dar tarpukariu (1918-1923 metais) ir šis pripažinimas tebegaliojo, nes nebuvo pripažinta Lietuvos aneksija. Tačiau po 1990 m. kovo 11 d. reikėjo pripažinti Aukščiausiąją Tarybą – Atkuriamąjį Seimą ir jo suformuotas institucijas, kaip naują šalies vyriausybę (valdžią), galinčią atstovauti nuo 1918 metų egzistuojančiai Lietuvos valstybei.
Septintasis Kovo 11-osios principas yra Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumas, kylantis iš Lietuvos valstybės tęstinumo. Visi Lietuvos Respublikos pilietybę 1940 m. birželio 15 d. turėję asmenys ir jų vaikai laikytini Lietuvos Respublikos piliečiais pagal kilmę, o ne įgijusiais Lietuvos Respublikos pilietybę jau po 1990 m. kovo 11 d.
Pagaliau yra ir aštuntasis Kovo 11-osios principas – Demokratija, nes Kovo 11-osios Aktas reiškia ne bet kokios, o demokratinės Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimą.
Kovo 11-osios Aktas kartu reiškia autoritarizmo ir totalitarizmo atmetimą. 1938 metų Lietuvos Konstitucijos galiojimas (ir tai ne visa apimtimi) buvo atkurtas tik akimirkai, suvokiant, kad smetoninė konstitucija netinka demokratinei Lietuvai. Vietoje jos 1992 m. priimta dabar galiojanti Konstitucija, kuri įtvirtina parlamentinę respubliką. Taip Kovo 11-ąją iš esmės įgyvendintas dar LLKS Tarybos deklaruotas tikslas atkurti Lietuvos valstybę vadovaujantis 1922 m. Konstitucijos dvasia.
Kovo 11-osios Demokratijos principas taip pat suponavo vakarietišką geopolitinę orientaciją, nes reiškė teisinį vertybinį atsiribojimą nuo sovietinės (dabar – rašizmo) erdvės.
Taigi Kovo 11-oji rodo, jog rašizmas gali būti nugalėtas. Tam reikia drąsos ir asmeninės atsakomybės. Tokios, kokią turėjo Signatarai.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
