Spalio 8 d. Lietuvoje išaušo šiltas spalvoto rudens rytas, tačiau džiaugtis paskutiniaisiais saulės spinduliais metuose niekas per daug neskubėjo. Buvo svarbesnių dalykų, dėl kurių reikia viešai džiūgauti. Socialiniuose tinkluose pasirodė šimtai identiškų vaizdų: sprogusio Krymo tilto nuotraukos, vandens, skalaujančio griuvusį tiltą vaizdo įrašai.
Kai kas džiaugsmingai niūniavo mūsų estrados legendos Stasio Povilaičio „Sudegintus tiltus“, kažkas dalindamasis rašė, kad „tokio gėrio niekada nebus per daug“. Buvo ir prierašų: „Žiūrėčiau ir žiūrėčiau“ – į sprogstantį, sugriuvusį tiltą. Turėtų būti susiklosčiusios itin specifinėse aplinkybės, kad būtų malonu, tiesiog šventė, stebėti tokius destruktyvius vaizdus.
Be abejo, taip reaguoti į infrastruktūrą, jungiančią Ukrainos teritoriją su agresoriumi, yra kur kas mažiau makabriška nei entuziastingai platinti vaizdo įrašą, kuriame užfiksuota kaip, mūsų nacionaliniu pasididžiavimu tapęs ginklas „Byaraktar“ užmuša žmogų. Žinoma, kad infrastruktūros naikinimas nelygu šokiui ant priešo kapo, džiūgavimui dėl kito mirties. Žinoma, kad šio tilto sugriovimas yra simbolinis. Tačiau tekstas ne apie tiltą. Toks didelis sprogimo vaizdų srautas tik skatina užduoti sau klausimą, kokios yra ribos dalijimosi karo vaizdais, komentarais, kad nepradėtume juo mėgautis? Kaip kalbėti apie karą, kad neperžengtume neapykantos kalbos ribų?
Amerikiečių psichologas G.E. Partridge, kurio dėka akademijoje pradėta plačiai vartoti sociopato sąvoka, tyrinėjo civilių emocijas šiame kontekste. Atsispirdamas nuo 20 amžiaus pradžios vokiečių psichologų darbų, Partridge teigė, kad ekstazė visada yra pagrindinė karo emocija tiems milijonams žmonių, kurie patys nedalyvauja fizinėje kovose, tačiau gyvena karo nuotaikomis, karo kaimynystėje. Šios ekstazės yra įvairių formų: heroizmo ekstazė (kas labiau padeda – tas didesnis herojus), galimybė būti „didžiųjų įvykių“ dalimi (karo turizmas, ėjimas į gatves, palaikymo akcijos, koncertai), pergalės ekstazė (džiaugsmas žuvusiais priešais, sugriauta infrastruktūra).
Mirtis karo metu taip pat tampa kasdienine duona, tad nuolatinė karo stebėsena atpalaiduoja žmogų ir nuo neišvengiamos egzistencinės mirties, savo gyvenimo pabaigos, baimės.
Kasdien matome, kaip žmonės mėgaujasi galimybe pasijausti „kažko didesnio“ dalimi, kaip žmogų jaudina susiliejimas su minia. Žmogus pagaliau turi galimybę kasdienius rūpesčius ir atsakomybes palikti užnugary ir bėgti nebaudžiamas į gatves, nešinas kariaujančios draugiškos valstybės vėliava.
Galimybė būti didelio įvykio liudininkais staiga žmonių gyvenimus padarė prasmingais. Daliai, ypatingai viduriniosios klasės atstovų, kurių kasdienybės monotonija buvo kone nepakeliama – darbas ofise, sporto klubas, gera vakarienė su draugais, vynas, viena kita kelionė ir „Netflix“ serialas vakare – karas netoliese yra tarsi išsilaisvinimas iš slegiančio nuobodulio. Galėjai visą gyvenimą nugyventi nematęs nieko didingo, nepaliudijęs savo epochos didžiojo įvykio, o dabar, staiga, keliais spustelėjimais savo banko mobilioje programėlėje, pervesdamas pinigus į vieną ar kitą paramos fondą, gali pasijusti kažko didesnio už save patį dalimi. Argi ne nuostabu?
Galbūt dėl šio staigaus, pribloškiančio prasmės pojūčio gyvenime, Lietuvoje ir mintys apie atominio ginklo panaudojimą sulaukė tiek entuziazmo, kaip taikliai savo „Facebook“ paskyroje įvardijo karybos ekspertas Deividas Šlekys, klausdamas: „Kas mums yra su tuo branduolinio ginklo grasinimo fetišu?“. Kartais atrodo, kad bijodami karo eskalavimo, mes patys jį skatiname. Ar dar galime įsivaizduoti dieną po karo? Ko vertas būtų mūsų gyvenimas konfliktui pasibaigus?
Ir tai nereiškia, kad nereikia remti Ukrainos ar kad reikia būti pasyviais. Šis tekstas tėra priminimas, kad mums nereikia karo, kad gyvenimas būtų prasmingas. Pragmatiška parama Ukrainai – puiku, tačiau karo ekstazė yra pavojinga. Karo blogis yra banalus ir jau dabar matome skirstymo reiškinių į juodą ir baltą, žmonių – į gerą ir blogą, pasekmes. Šis karas veda prie norų ignoruoti tarptautinę teisę.
Ironiška, bet būtent ji mums padėjo šiame regione šitaip ilgai išgyventi taikoje, kurios siekiame, tačiau dabar, jei galėtume, būtume pirmi nuo jos nusigręžti (čia, žinoma, turiu omenyje prieglobsčio teisę Rusijos piliečiams).
Gyvenime yra daugybė sričių, kur visi šie karo ekstazės jausmai – nuo heroizmo iki pergalės džiaugsmo, gali būti praktikuojami. Tą paliudytų bet kurios žmogaus teisių organizacijos nariai, kurių kasdienis darbas yra kova už teisingumą. Bendruomeniškumas su savo kolegomis, siekiant teisingo užmokesčio už darbą ar geresnio psichologinio klimato, gali būti pirmas puikus žingsnis ieškant savo mažyčių, prasmingų, kasdienių kovų. Ne karo.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
