2022 m. vasario mėn. viešojoje erdvėje pasirodė pirmieji pranešimai apie planuojamas permainas Lietuvos šaulių sąjungoje (LŠS). Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete buvo pristatytos naujos organizacijos gairės. LŠS vizija – universali, civilines užduotis atliekanti sukarintoji pilietinė–patriotinė organizacija, orientuota į visuomenės saugumo užtikrinimą.
Pasak vizijos autorių, virsmą skatina nūdienos realijos ir pasikeitęs grėsmių spektras. Pagal naują sumanymą nuo 2023 metų LŠS būtų finansuojama tiesiogiai Vyriausybės, o ne Krašto apsaugos ministerijos (KAM), kas leistų padidinti jos esamą biudžetą daugiau kaip 4 kartus.
Ar būsimi pokyčiai prisidės prie Lietuvos visuotinio saugumo modelio stiprinimo, ar sukels papildomų rūpesčių derinant funkcijų ir atsakomybės sritis su viešojo sektoriaus institucijomis ir nevyriausybinėmis organizacijomis?
Trumpas istorinis ekskursas padės lengviau atsakyti į šiuos klausimus, suprasti organizacijoje vyraujančias tendencijas, iššūkius ir galimybes.
LŠS yra seniausia, gilias tradicijas turinti sukarintoji visuomeninė organizacija (savanoriška sukarintoji savigynos asociacija). Ji buvo įkurta 1919 m. birželio 27 d. Kaune, pačiame Nepriklausomybės kovų įkarštyje. Pirminiai organizacijos tikslai buvo kariniai – ginklu prisidėti prie Lietuvos kariuomenės (LK) vykdomos veiklos saugant svarbius objektus, karo belaisvius, patruliuojant miestuose ir t.t. Beje, pagrindiniai Sąjungos įkūrėjai buvo ne kariškiai, o civiliai, žinomi Lietuvoje kultūros ir meno veikėjai.
Pasibaigus karui, LŠS veiklos baras plėtėsi. Greta karinio mokymo ir dalyvavimo koviniuose veiksmuose (Klaipėdos sukilimas ir Varviškės operacija 1923 m.) plačiai buvo vykdoma tautos kultūrinimo ir sąmoningumo didinimo veikla – steigiami šaulių namai, organizuojami įvairūs kursai, propaguojama muzika, kultivuojamas sportas, leidžiama karinio, patriotinio turinio spauda (žurnalas „Trimitas“), plėtojamas tarptautinis bendradarbiavimas.
Beveik kiekvienoje gimnazijoje buvo įsteigti šaulių būreliai. Šauliams buvo keliami uždaviniai ne tik šviestis patiems, tačiau taip pat užsiimti visuomenės edukacija, patriotiniu ir pilietiniu visuomenės ugdymu.
LŠS veikla buvo reglamentuota Šaulių sąjungos įstatymais (1921 m., 1924 m. ir 1935 m.), kurie ne tik apibrėžė jos funkcijas, bet ir susiejo su KAM ir LK. Pradžioje LŠS vadovavo civilis, vėliau organizacijoje nusistovėjo dualistinis valdymas (šaulių renkamas Centro valdybos pirmininkas ir KAM skiriamas LŠS viršininkas, dažniausiai kariškis), kol galiausiai 1935 m. LŠS tapo tiesiogiai pavaldi LK vadui. Šauliai buvo galutinai integruoti į krašto apsaugą kaip teritorinės gynybos vienetai. LŠS vadu pradėtas skirti tik kariškis, o rinktinių vadai tapo svarbiausių apskričių miestų karo komendantais.
Tarpukariu LŠS priklausė apie 70–80 000 asmenų (rikiuotės šaulių, nerikiuotės šaulių ir kandidatų, moterų šaulių). Sovietų invazijos metu 1940 m. LŠS buvo nuginkluota ir panaikinta, daug jos narių buvo represuota. Likusieji laisvėje aktyviai dalyvavo pasipriešinimo kovose prieš vokiečių ir sovietų okupantus.
Oficialia LŠS atkūrimo Lietuvoje data laikoma 1989 m. rugsėjo 20 d., kai LŠS atkūrimo iniciatyvinės grupės nariai davė pirmą priesaiką Kelmėje prie LŠS įkūrėjo Vlado Putvinskio kapo. 1990 m. vasario 15 d. įvyko LŠS atkuriamoji konferencija, jos pirminėje darbotvarkėje dominavo kultūriniai, o ne kariniai (jėgos) aspektai.
Nors tragiškais Lietuvai 1991 m., vykstant brutaliai sovietų agresijai, atskiri šauliai dalyvavo saugant parlamentą bei kitus valstybės ir savivaldos objektus, pirmieji sukarinti organizuoti vienetai buvo sudaryti iš savanorių, kurie vėliau formavo Lietuvos krašto apsaugos teritorinės gynybos sistemą. Savanorių, susitelkusių Aukščiausiosios Tarybos Atkuriamojo Seimo rūmų gynyboje, pagrindu 1991 m. sausio 17 d. buvo įkurta Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba (SKAT).
SKAT (vėliau Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP)) vizija ir misija buvo formuojamos atsižvelgiant į teritorinės gynybos tikslus, – prieškariu tai buvo pagrindinis LŠS uždavinys.
Lietuvos karo komendantūrų funkcijos taip pat buvo perduotos savanorių rinktinėms. 1992 m. Lietuvoje buvo apie 12 000 savanorių, o LŠS narių – tik keli tūkstančiai ir tai daugiausia garbaus arba jauno amžiaus piliečiai. LŠS ilgą laiką valdžios buvo palikta „juridinėse paraštėse“. Tik 1997 m. liepos 2 d. buvo priimtas Lietuvos šaulių sąjungos įstatymas, pradėta organizacijos pertvarka prieškario pavyzdžiu (suformuotos 10 apskričių rinktinės, šaulių vadu paskirtas tikrosios tarnybos kariškis).
Tenka pripažinti, kad šaulių integracija į šalies gynybos sistemą iki pat 2014 m. buvo menka ir apsiribojo mokama ginkluota karinių objektų apsauga. Vilniaus rinktinėje tuomet buvo tik apie 100 šaulių, kitose rinktinėse situacija buvo ne ką geresnė.
LŠS funkcinės veiklos strateginės komunikacijos praktiškai nebuvo, todėl visuomenei buvo mažai žinoma apie organizacijos veiklos prioritetus ir numatomas ateities kryptis. Po rusijos įvykdytos Krymo aneksijos ir dalies Donbaso okupacijos, LŠS buvo pradėti formuoti vadinamieji koviniai būriai, kurie buvo priskirti prie KASP rinktinių kartu dalyvauti mokymuose ir pratybose. LŠS viduje vykę pozityvūs poslinkiai lėmė funkcijų atskyrimą ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo kontekste, sąveiką su karo komendanto institutu. LŠS vaidmuo galiausiai buvo išgrynintas ir Valstybės ginkluotosios gynybos plane.
Apie 2017 m. viešai pradėta kalbėti (iniciatyvos autorius – žurnalistas, VšĮ „Stiprūs kartu“ direktorius, KASP savanoris ir šaulys Edmundas Jakilaitis) apie LŠS stiprinimą iki 50 000 žmonių ir ginklo šaulio tarnybai laikymą namuose. Beje, jau tuomet užsiminta apie šaulių rengimo centrą, kuriame instruktoriai būtų LK atstovai arba atsargos kariai.
Idėja Lietuvos politinės ir karinės vadovybių buvo sutikta atsargiai, nes tuomet nebuvo atsakymų į keletą pagrindinių klausimų: a) Kas padengs šaulių tarnybai skirtų ginklų įsigijimo ir laikymo namuose išlaidas? b) Kas bus atsakingas už tokio skaičiaus šaulių kovinį parengimą ir apmokymą? c) Ar potencialiai didesnė už LK sukarintoji organizacija bus atribota nuo politinės darbotvarkės? Tuomet kompromisas nebuvo pasiektas, o sprendimas dėl šaulio tarnybai laikomų ginklų buvo priimtas tik 2022 m. kovo mėn. po rusijos agresijos prieš Ukrainą.
2020 m. Lietuvoje prasidėjusi COVID–19 pandemija ir vėliau sekusi Gudijos režimo organizuota neteisėtų migrantų krizė įgalino LŠS atskleisti savo nekarinį potencialą teikiant paramą valstybės ir savivaldos institucijoms. Šauliai buvo pirmieji organizuoti savanoriai minėtų krizės metu, kurie tikrino atvykstančiuosius oro uostuose, budėjo pasienyje, dirbo karščiavimo klinikose, atliko kitus svarbius darbus.
Teigtina, kad intensyvesnis bendradarbiavimas su valstybės (Vidaus reikalų ministerijos, Sveikatos apsaugos ministerijos, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) ir savivaldos struktūromis, taip pat valstybės civilinės saugos sistemos žmogiškųjų išteklių trūkumas paskatino naujų LŠS strateginių gairių atsiradimą. To neslepia ir iniciatyvos autoriai, jie ateities LŠS patrauklumą grindžia daugiasektoriškumu ir platesnėmis civilinėmis funkcijomis, galimybe kiekvienam piliečiui prisidėti prie nacionalinio saugumo užtikrinimo.
2021 m. rudenį LŠS visuotiniame suvažiavime patvirtintame Lietuvos šaulių sąjungos veiklos strategijos plane nurodytos trys svarbiausios veiklos kryptys: gynybinio potencialo stiprinimas, pilietinis–patriotinis ugdymas ir kultūrinė veikla. O naujose Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pristatytose gairėse teigiama, kad LŠS veiktų jau šešiose pagrindinėse srityse: gynybos, viešojo saugumo, taip pat padedant užtikrinti valstybės ir savivaldybių funkcijų vykdymą, ekonomikos ir infrastruktūros funkcionalumą, tenkinant gyvybiškai būtinus gyventojų poreikius ir telkiant pasaulio bendruomenės paramą.
Naujame LŠS įstatymo projekte yra atskirai numatyta pagalba užtikrinant valstybei gyvybiškai svarbių funkcijų vykdymą konfliktų, krizių ir ekstremaliųjų situacijų metu, t.y. vidaus saugumo dimensija, už kurią atsakinga Vidaus reikalų ministerija ir KAM / LK. LŠS pirmiausia yra matoma kaip valstybės ir savivaldos institucijų talkininkė (rėmėja), o ne kaip pilietinio ir tautinio ugdymo subjektas.
Pagal planuojamą universalų veiklos modelį ir statusą LŠS gali virsti „šveicariško peiliuko“ (angl. catch–all) tipo organizacija, kuri imasi bet kokios funkcinės veiklos, siekdama užtikrinti svarbą ir matomumą visuomenėje ir valstybėje. Trumpalaikėje perspektyvoje tai gali veikti, ilgalaikėje – vargu. Pažvelkime į šį galimą scenarijų keliais aspektais.
Visuomenės saugumas, civilinė sauga ir savanorystė krizės atveju. Prioritetą skiriant viešojo saugumo reikalams, taikos metu gali nukentėti karinis rengimas ir pilietinis–patriotinis ugdymas. Neturint šiuo metu pakankamai parengto valstybės civilinės saugos sistemos pajėgų rezervo, LŠS ir kitų nevyriausybinių organizacijų pasitelkimas ekstremaliųjų situacijų ir krizių atveju yra sveikintinas. Tačiau tai neturėtų tapti ilgalaike praktika, nes civilinės saugos taikos metu ir civilinės gynybos karo metu funkcijų vykdymas pirmiausia yra valstybės institucijų kompetencija ir atsakomybė. Valstybės institucijos ilgainiui turi nustatyti optimalų reagavimo į krizinę situaciją algoritmą, veiksmus koordinuojant su visuomeninio ir privataus sektoriaus atstovais.
Kitas aspektas – konkurencijos fenomenas tarp nevyriausybinių organizacijų dėl Vyriausybės paramos socialinei ir kitokiai pagalbai žmonėms. Ar LŠS įsitraukimas į jai nebūdingą savanorystės krizės metu veiklą (maisto pristatymas, pabėgėlių globa ir t. t.) per skėtines viešąsias įstaigas, tokias kaip „Stiprūs kartu“, ateityje nesukels įtampos tarp jos ir kitų nevyriausybinių organizacijų (pvz., Raudonojo Kryžiaus, maltiečių ir kt.)?
Pavaldumas, vadovavimas ir valdymas (kontrolė). Pagrindinis klausimas, kilsiantis ne vienam šauliui karo atveju, – kurioje rikiuotėje stovėti? Dalis šaulių tuo pačiu yra ir profesinės karo tarnybos kariai, KASP savanoriai, pareigūnai, politikai, medikai. Kurios organizacijos nurodymus jie vykdys (ir ar iš tiesų vykdys), atėjus „X“ valandai? Šaulys, priklausantis LK aktyviajam rezervui, pakviestas į tarnybą, pirmiausia vykdys LK vado nurodymus, todėl nereikėtų supriešinti kario ir šaulio priesaikos.
Kitas svarbus momentas – LŠS vadovybės klausimas. Sukarintosios visuomeninės organizacijos pavaldumas taikos metu Vyriausybės vadovui (ministrui pirmininkui), turinčiam tik nedidelį administravimo pajėgumą – Vyriausybės kanceliariją, yra tikras fenomenas NATO ir ES kontekste. Naujo LŠS įstatymo projekte nurodoma, kad LŠS vadu galės būti ne tik tikrosios karo tarnybos ar aktyvaus rezervo karys, bet ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnas. Tai praplės galimų kandidatų ratą ir pasirinkimą, tačiau reikėtų užtikrinti funkcinį paritetą. Jei vadas yra pareigūnas, tuomet pavaduotojas turėtų būti kariškis, ir atvirkščiai.
Finansavimas ir administravimas. Vienas iš svarbiausių numatomų aspektų – kitokia LŠS finansavimo tvarka. Lėšos organizacijos reikmėms būtų skiriamos ne iš KAM biudžeto, bet iš papildomų asignavimų. Teigiama, kad lėšos tuomet didėtų kartais.
Kita vertus, LŠS perėjus į Vyriausybės pavaldumą, reikės didinti organizacijos administracinį aparatą, įgalinantį tinkamai naudoti valstybės lėšas Vyriausybės nustatyta tvarka. O kur dar naujojo mokymo centro kūrimas ir naujai steigiamos pareigybės? Kaip žinia, daugiau kaip pusė valstybės institucijoms skiriamų lėšų yra skiriama personalui išlaikyti. Iki šiol LŠS finansavimas, kovinės ginkluotės ir amunicijos įsigijimai ar skiriama parama buvo administruojama KAM. Galima išeitis – LŠS administravimo funkcijų perdavimas kitoms ministerijoms ir jų koordinavimas per paskirtus atstovus, tačiau taip būtų grįžtama prie reformos išeities pozicijų.
Piliečių rengimas šalies gynybai. Lietuvos saugumo ir sėkmingos raidos garantas yra jaunoji karta. Seimui š. m. gegužės mėn. patvirtinus Lietuvos piliečių rengimo pilietiniam pasipriešinimui strategiją, ypatingas vaidmuo skiriamas LŠS. Sąjunga strategijoje yra įvardijama kaip pagrindinė naujojo privalomojo Pilietiškumo ir gynybos įgūdžių kurso 5–10 klasių moksleiviams nuo 2023 m. Lietuvoje kuratorė. Tai yra didžiulė atsakomybė ir iššūkis, atliepiantis valstybės visuotinės gynybos koncepcijos principus ir poreikį.
Niekas geriau už šaulius, tarp kurių yra įžymių politikų, nuomonės formuotojų, muzikantų, žurnalistų, sportininkų, „neparduos“ moksleiviams pilietiškumo idėjos. Herojiškų, tačiau dažnai nuobodžių praeities kovų pasakojimų laikai praėjo. Šiuolaikinis jaunimas nori matyti žinomus veidus ir daug interaktyvaus veiksmo. Ne tik klasėse, bet ir užklasinėje veikloje. O maistu senoliams ir prieglobsčiu pabėgėliams gali pasirūpinti ir kitos nevyriausybinės organizacijos, kurių pagrindinė misija – humanitarinė pagalba.
Keista, kad Lietuvos visuomenės pilietinis–patriotinis ugdymas nebuvo reflektuotas kaip nekintamas prioritetas pristatytose Seime gairėse, nors tai visuomet buvo, yra ir bus tai, ko valstybės tikėsis iš LŠS. Kad ir tų pačių LŠS būrelių kiekvienoje Lietuvos mokykloje ir gimnazijoje iki 2025 m. Pergalei prieš agresorių pasiekti yra svarbi ir ginkluotė, ir piliečių savimonė (valia priešintis). Tai puikiai parodė karas Ukrainoje.
Teigtina, kad naujuoju amplua kiek nutolstama nuo dar prieškaryje Vlado Putvinskio suformuotos Tautos sąmoningumo ir pasirengimo ginti valstybę doktrinos, kai tam buvo ruošiamasi nuosekliai ir be pompastikos. Natūralu, kad laikui bėgant visos organizacijos neišvengia raidos evoliucijos, ir pokyčių, kurie suteikia ne tik naujų galimybių, bet ir sukelia iššūkių.
Šiuo metu susidaro įspūdis, kad naujasis organizacijos tikslas – būti įvykių sūkuryje ir konkuruoti dėl vietos po saule. Matomumą užtikrinti svarbu, tačiau ne mažiau reikšminga yra išlaikyti organizacijos tikslinę vadovavimo kontrolę (angl. unity of command) ir bendro tikslo siekimą (angl. unity of effort), didinti atvirumą, skatinti vidines ir išorines diskusijas, didinti LŠS visuotinio suvažiavimo svarbą, ugdyti organizacijos lyderius, kurie ir nulems organizacijos ateities sėkmę. Istorija yra gyvenimo mokytoja. Žengiant į ateitį, visada pravartu atsigręžti atgal. Ar mes jau ten nebuvome?
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
