Ar kada susimąstėte, ką darytumėte, kur ieškotumėte tikros informacijos, jei prasidėjus karui, bent pirmosiomis jo dienomis, būtų chaosas, o sąvokos „patikima informacija“ neliktų? Ar būtume pasirengę, jei tokiomis sąlygomis būtų bandoma sukelti paniką valstybėje? Ir nors visiškai normalu kalbėtis, kokių maisto produktų, medicininių priemonių reikėtų turėti pasirengus karo atveju, kalbėtis apie tai, kas sudarytų bazinį valstybės „informacinio lauko ir visuomenės atsparumo bagažą“, vis dar neįprasta.
Gegužės mėnesį vykusioje diskusijoje „Kova su dezinformacija karo metu: kaip užtikrinti NVO ir pilietinės visuomenės atsparumą“ dalyvavę ekspertai pabrėžė, kad prasidėjus karui Ukrainoje dezinformacijos kiekis, siekiant paveikti ukrainiečių elgesį ir šalį remiančių partnerių sprendimus tapo beprecedentis, o netikrų naujienų kiekis informacinėje erdvėje buvo toks, kad dažnai klydo net ir dezinformacijos ekspertai.
Ir nors Ukraina pademonstravo neįtikėtiną lyderystę karo komunikacijoje, būtina suvokti, kad visuomenės atsparumą lėmė nuoseklus ir kruopštus šalies pasirengimas.
Dezinformacijos spalvos – visos, išskyrus raudoną
Dezinformacija nėra savitikslė – kiekviena žinutė, kurią skaitote, atlieka savo misiją visuomenėje. Taikos metu dažniausiai susiduriame su dezinformacija, kurios tikslas mažinti pasitikėjimą valstybe, jos sprendimais, kurstyti nepasitikėjimą tradiciniais žiniasklaidos šaltiniais arba tiesiog nuvarginti visuomenę informaciniu triukšmu, kad piliečiai nusiviltų ir taptų apatiški tam, kas vyksta aplink.
Kaip dezinformacijos veikimą pakeičia karas? Informacinis laukas visiškai transformuojamas. Esant masiniam dezinformacijos srautui, nebelieka galimybių pasitikrinti informacijos patikimumo. Informacinė erdvė tampa įrankiu kelti chaosą, paniką, stiprinti nežinomybę kaip elgtis ir ko klausytis, kitaip tariant pabandyti „išbalansuoti valstybę“. Be to, užplūdus itin stiprioms emocijoms, kai kiekvienas nori kažkuo prisidėti, nesusimąstant masiškai platinamos melagienos, gerų naujienų trūkumas įstumia į „pozityvių naujienų spąstus“, o, kaip rodo Ukrainos patirtis, kartais dalindamiesi viskuo, ką matome, galime pakenkti net ir šalies gynybai.
Lietuvos visuomenei nebereikia paaiškinti, kas yra Kremliaus naujienų tarnybos, kokie naratyvai naudojami bandant sukiršinti mus su mūsų šalies partneriais, o pamatę kai kuriose šalyse vykstančius mitingus su Kremliui įprasta simbolika, juos vienareikšmiškai pasmerktume. Tačiau dažnai pamirštame, kad pati pavojingiausia mūsų visuomenei dezinformacija niekada nebebus akivaizdi, ar „raudonos spalvos“. Mums tampant atsparesniais, dezinformacija tampa subtilesnė, ji persikelia į pilkesnes zonas, dar labiau persipina su realiomis šalies problemomis, ją tampa sunkiau įvardinti, o kartu ir sunkiau įveikti.
Ir, kol valstybės institucijos rengia algoritmus, kaip veiktų informacinis laukas esant įvairiems agresijos mūsų šalyje scenarijams, ir kas mūsų karo komunikacijoje turėtų būti komunikacijos „zelenskis“, pati visuomenė turi suvokti, kad informacinis chaosas ir jį veikiančios išorinės šalys – demokratinio pasaulio realybė.
Vienas nuomonės lyderis, vienas „teisingas“ informacijos šaltinis, ar mega darinys, pasakantis mums kuo pasitikėti, – niekada nebeegzistuos. Turime išmokti gyventi ir veikti šio chaoso sąlygomis, nes kritinės situacijos metu mes patys turėsime gebėti įvertinti, ar „vakar“ mūsų mylima žvaigždė, ar nuomonės lyderis šiandien galimai tikslingai neplatina antivalstybinės informacijos.
Pavojingiausi mūsų šaliai veiksmai ir ateityje, net ir agresijos atveju, bus atliekami prisidengiant mums gerai pažįstamais judėjimais, nuomonės lyderiais. Šalies skaldymas bus organizuojamas ne „iš Kremliaus“, o pačioje Lietuvoje. Visi šie procesai bus pridengti rūpesčiu valstybe, tautos vertybėmis, tradicijomis, mojuojant Lietuvos vėliavomis ir Vyčiais.
Kitaip tariant, kitos šalį skaldančios atakos, bus dar paveikesnės, dar gudresnės, dar labiau pagrįstos „meile šaliai“, ir atsirinkti šią informaciją turėsime mes patys.
Į ką informacijos kreiptųsi žmonės kilus realiai grėsmei?
Jau ne vienos krizės metu būtent nevyriausybinis sektorius įrodė, kad yra patikimas valstybės partneris, kritiniu valstybei atveju gebantis greitai ir efektyviai teikti informaciją bei organizuoti pagalbą ten, kur jos reikia. Nevyriausybinių organizacijų lyderiai aplink save buria ir tiesiogiai pasiekia daugybę žmonių, tolimiausiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose.
Paklausti, kuri vakcina geresnė, ar verta skiepytis, ar tiesa, „ką sako socialiniai tinklai“ – pasitikrinti informacijos patikimumą pandemijos metu žmonės dažnai gręžėsi į jiems pažįstamus, nuolat padedančius lyderius savo bendruomenėse.
Panikos, pasimetimo, galbūt net riboto ryšio atveju, tai būtų tie patys žmonės, į kuriuos pagalbos, palaikymo, ar patarimo kreiptųsi žmonės. Nevyriausybinių organizacijų lyderystė kritinės situacijos metu veiktų kaip skiepas nuo trečiųjų šalių bandymo kelti chaosą ir paniką. Todėl valstybės partnerystė su šiuo sektoriumi stiprinant šalies visuomenės atsparumą jau šiandien yra labai svarbi.
Informacinė lyderystė vidinėms auditorijoms – ne vienintelė nevyriausybinių organizacijų „supergalia“ kovoje su dezinformacija. Jų turimi organizaciniai įgūdžiai ir ekspertinės žinios padėtų efektyviai organizuoti ir kitus būtinus procesus net labiausiai nutolusiuose kampeliuose. Be to, daugelis jų priklauso tarptautiniams tinklams ir turi platų kontaktų ratą užsienio šalyse. Tai padėtų ne tik greitai ir efektyviai užtikrinti būtiną informacijos sklaidą sąjungininkų auditorijoms, bet ir siekti mūsų šaliai būtinų sprendimų tarptautinėse organizacijose.
Ukraina susidūrusi su beprecedenčiu dezinformacijos kiekiu karo metu perrašė komunikacijos vadovėlius ir parodė unikalią komunikacijos lyderystę. Tačiau ši lyderystė neatsirado per naktį, ją lėmė savalaikiai sprendimai strateginės šalies komunikacijos ir visuomenės atsparumo ugdymo srityse – šviečiant visuomenę kiekvieną dieną kurti savo valstybę ir būti pasirengus ją bet kada apginti. Ar išmokę Ukrainos pamokas atsakėme sau į klausimą, kas sudarytų bazinį valstybės „informacinio lauko ir visuomenės atsparumo bagažą“, jei mūsų įprastus informacijos šaltinius užplūstų beprecedentė klaidinančios informacijos lavina?
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
