Archyvistas, stojęs prieš KGB: kaip Vilniuje atsidūrė giliausios sovietų šnipų paslaptys

Tai, ką Vasilijus Mitrochinas 1992-aisiais atvežė į Vilnių, niekada neturėjo ištrūkti iš slapčiausio KGB archyvo. „Jis buvo vienas svarbiausių Šaltojo karo laikų šnipų, nes atskleidė, kuo KGB užsiiminėjo visame pasaulyje“, – jį apibūdina žurnalistas Gordonas Corera. 

Perprasti sunkoko charakterio vienišių V. Mitrochiną, kuris ilgus metus savo pavojingą misiją slėpė net nuo šeimos, yra sudėtinga užduotis. Tačiau knygoje „Šnipas archyve“ („The Spy in the Archive“) to ėmėsi britų žurnalistas ir rašytojas G. Corera. Remdamasis įvairiais šaltiniais ir žmonėmis, pažinojusiais archyvistą asmeniškai, autorius išnarpliojo nepaprastą asmenybę, kuri savo gyvenimo misija pasirinko siekį nugalabyti Sovietų Sąjungos Valstybės saugumo komitetą, geriau žinomą kaip KGB.

„Jis turėjo išskirtinę galimybę tai padaryti, nes galėjo prieiti prie giliausių paslapčių – jis buvo pačiame pabaisos viduje“, – LRT.lt pažymi populiarios tinklalaidės „The Rest Is Classified“ G. Corera.

Į archyvą ištremtas nesėkmingas šnipas

1922 m. Riazanės srityje, Jurasove, gimęs V. Mitrochinas laimingiausias jautėsi būdamas Rusijos kaime, kur galėjo rūpintis daržu, žvejoti ir medžioti. Todėl, kaip sako G. Corera, galbūt tik per atsitiktinumą dar ankstyvaisiais Šaltojo karo metais jis įsidarbino KGB užsienio žvalgybos pareigūnu. Visgi kelios nenusisekusios operacijos netrukus parodė, kad V. Mitrochinas nebuvo iš prigimties šnipas – uždaram, šaltokam vyrui suktis įvairiuose socialiniuose rateliuose sekėsi sunkiai, todėl galiausiai jis buvo ištremtas ten, kur jo asmenybei pritiko labiausiai, – į archyvą.

Anot knygos autoriaus, šis KGB sprendimas jame pasėjo nuoskaudą, kuri, bėgant metams archyve bei vis giliau suvokiant sovietų struktūrų vykdytus siaubus, išsikerojo ir apėmė visas V. Mitrochino mintis.

G. Corera mano, kad jo norą sunaikinti KGB ypač paskatino du dalykai. Pirmiausia archyvistą sukrėtė suvokimas, kaip plačiai KGB veikė prieš pačius rusus – tremtinius, režimo kritikus, disidentus, net ir sąjungininkus, kurie, jų įtarimu, galėjo kelti grėsmę Komunistų partijos valdžiai. Visgi pagrindiniu lūžiu jam tapo 1968-aisiais žiauriai numalšintas Prahos pavasaris. Būtent tuomet jo, kaip ir kitų sistemai priklaususių žmonių viltys, kad komunizmas dar galėtų reformuotis, pasirodė esančios tuščios.

„Jis tikrai save laikė patriotu, o ne savo šalies išdaviku. Skamba keistai, bet jis matė savo priešą kaip pabaisą, turinčią tris galvas: viena buvo KGB, kita – Komunistų partija, trečia – nomenklatūra, elitas, – aiškina G. Corera. – Šį padarą jis suvokė kaip parazitą ar kažką siaubingo, kas buvo užvaldęs jo šalį. O save jis įsivaizdavo kaip valstietį herojų iš liaudies pasakos, kuris stos į kovą su šia pabaisa ir bandys ją įveikti.“

Jo kovos pradžiai galimybė atsirado praėjus ketveriems metams po įvykių Prahoje. 1972 m. KGB nusprendė iš Maskvos centre grėsmingai stovinčios Lubiankos persikelti į naują būstinę Jaseneve. Iki tol tik prie dalies archyvų galėjusiam prieiti V. Mitrochinui buvo paskirta neįtikėtina užduotis – pasirūpinti ir perkelti visus KGB dokumentus. Taip jam atsivėrė visos kruopščiai saugotos paslaptys, siekusios net 1918 m.

„Jis ryžosi didžiulei rizikai – viską užrašinėjo ant mažyčių popieriaus lapelių, slėpdavo juos batuose ir išsinešdavo iš KGB būstinės, o savaitgaliais savo dačoje perrašinėdavo į švarraštį. Ir taip darė daug metų, neturėdamas aiškaus plano, ką su tuo darys“, – pasakoja knygos autorius.

Jis tikrai save laikė patriotu, o ne savo šalies išdaviku.

G. Corera

V. Mitrochinas ranka perrašė tūkstančius dokumentų, kurie atskleidė sovietų žvalgybos operacijų visame pasaulyje mastą Šaltojo karo metais. Pasižymėjęs išskirtine atmintimi, archyvistas sukaupė duomenis apie sovietų šnipų veikimą Vakaruose, Afrikoje, Indijoje, Lotynų Amerikoje, Azijoje, jis surinko duomenis apie legendomis apipintus nelegalus – svetima tapatybe prisidengusius sovietų šnipus, gyvenusius kitose šalyse. Jo sukauptas archyvas parodė, kaip smurtu, sabotažais, poveikio ir kišimosi operacijomis Sovietų Sąjunga užtikrino savo kontrolę ir režimo ambicijas.

V. Mitrochinas KGB archyvo duomenis rinko kasdien 12 metų, kol išėjo į pensiją. Tuomet savo dačoje jis juos tvarkė bei laukė tinkamos galimybės parodyti pirmiausia rusams, taip pat ir pasauliui, ką nuo jų slėpė KGB. Ši proga atsirado per istorinį lūžį – žlugus Sovietų Sąjungai. Archyvistas tuomet nusprendė sukrauti į lagaminą rūbų, maisto, o po jais paslėpti keletą savo kauptų dokumentų, kuriuos planavo perduoti Vakarų žvalgybai.

Būtent čia šios neįtikėtinos istorijos centre atsiduria Lietuva.

Į Vilnių atvežtos giliausios KGB paslaptys

Sovietų Sąjungos žlugimas atvėrė Baltijos šalis, į kurias Vakarai skubiai pasiuntė savo diplomatus. Kai kurios ambasados iš pradžių veikė net viešbučių kambariuose, o ieškodami galimybių čia ėmė plūsti sovietų šnipai, pareigūnai ir net apsimetėliai, tikinę turėję vertingos informacijos.

„Daugeliui Lietuvoje šis laikotarpis buvo labai jaudinantis, kupinas galimybių, bet kartu jis buvo labai palankus britų ir kitų šalių žvalgybai, nes staiga atsirado nauja erdvė – vieta, kuri anksčiau buvo ne tik Rytų bloko dalis, bet ir pačios Sovietų Sąjungos dalis, ir į kurią dabar galima patekti, kalbėtis su žmonėmis, juos sutikti, – pastebi G. Corera. – Tad žvalgybos požiūriu tai buvo itin įdomus metas ir vieta, ypač dešimtajame dešimtmetyje.“

1992 m. V. Mitrochinas sukurpė planą palaipsniui archyvo medžiagą perduoti per JAV ambasadą Centrinei žvalgybos agentūrai ir padaryti tai jis bandė net keletą kartų – tiek Rygoje, tiek Vilniuje. Tačiau nepatikėję vargingai apsirengusio bei ranka perrašytais dokumentais nešino senuko istorija, amerikiečiai jam pasakė „ne“. Tik vėliau, jau įvertinus archyvisto turėtų dokumentų mastą ir tikslumą, JAV federalinis tyrimų biuras V. Mitrochino archyvą apibūdins kaip „išsamiausią ir plačiausią žvalgybinę informaciją, kada nors gautą iš bet kokio šaltinio“.

Amerikiečiams pro rankas paleidus vieną kartą istorijoje pasitaikantį žvalgybinį lobyną, V. Mitrochinas nusprendė nueiti į Vilniaus Antakalnio rajone įsikūrusią Jungtinės Karalystės ambasadą. Čia anksčiau lankęsis G. Corera pasakoja bandęs įsivaizduoti, kokiu keliu nuo traukinių stoties archyvistas su neįkainojamu lagaminu keliavo iki ambasados. Knygos autorius taip pat pasidalijo, kad jam, nepatyrusiam gyvenimo Lietuvoje devyniasdešimtaisiais, šis laikotarpis buvo nors ir itin sudėtingas suprasti, bet kartu labai įdomus.

Į knygos puslapius jis nuguldė tuomet Lietuvoje tvyrojusį chaoso ir neapibrėžtumo jausmą.

„Tas milžiniškų pokyčių pojūtis, bet kartu ir praeities liekanos, kurios fiziškai vis dar buvo čia pat – sovietų kariuomenė, tapusi rusų, bazės, taip pat akivaizdus Rusijos žvalgybos (buvusio KGB) buvimas ir veikla. Žmonės dėl to nerimavo, nebuvo tikri, kieno lojalumas pasikeitė ir kaip. Tai buvo labai dinamiškas, įdomus, neapibrėžtas laikotarpis“, – sako jis.

JAV federalinis tyrimų biuras V. Mitrochino archyvą apibūdino kaip „išsamiausią ir plačiausią žvalgybinę informaciją, kada nors gautą iš bet kokio šaltinio“.

Britų ambasadoje V. Mitrochiną priėmė jauna diplomatė, mokėjusi rusų kalbą, ir priešingai nei amerikiečių čia jos intuicija neapgavo – moteris sugebėjo įžvelgti, kad netikėtai išdygęs senjoras visgi gali turėti ko nors vertingo.

„Tai parodo, kad šiame pasaulyje dažnai viską lemia instinktas – ji pati nebuvo šnipė, ji buvo diplomatė, bet būtent intuicija leidžia suprasti, kad šis žmogus yra kažkuo išskirtinis, su juo verta kalbėtis ir verta jį įsileisti“, – pasakoja G. Corera.

Taip Jungtinės Karalystės žvalgyba nusprendė V. Mitrochinui paskirti du agentus ir pamažu, kartais per sukąstus dantis, ši paslaptinga asmenybė jiems atskleidė ne tik savo archyvo turinį, bet ir ko jis nori mainais – su žmona ir sergančiu sūnumi būti perkeltam į Jungtinę Karalystę bei gauti sąlygas paviešinti visus turimus KGB dokumentus.

Susitarimas buvo įgyvendintas ir tais pačiais metais per slaptą operaciją iš Klaipėdos Mitrochinų šeima persikėlė į Jungtinę Karalystę.

Tik 1999 m., pasirodžius pirmajai jo knygai su KGB dokumentais „Mitrochino archyvas“ („The Mitrokhin Archive“), Rusijos žvalgyba ėmė suvokti, kas įvyko ir kokiu mastu Vakarams nutekėjo žvalgybinė informacija. O taip uždaras, beveik dvasiškai pasišventęs V. Mitrochinas išpildė savo gyvenimo misiją – per archyvą parodyti jo ilgametę kovą su pabaisa.

Jungtinės Karalystės Parlamento Žvalgybos ir saugumo komitetas V. Mitrochiną vėliau apibūdino kaip „išskirtinio atsidavimo ir drąsos žmogų, kuris, siekdamas, kad būtų pasakyta tiesa apie tikrąją KGB prigimtį ir jos veiklą, rizikavo įkalinimu ar mirtimi.“

V. Mitrochinas mirė nuo pneumonijos 2004 m. Londone.

Neišmokta pamoka apie KGB

Šių metų balandį Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas įsakė KGB palikuonės – Federalinės saugumo tarnybos (FSB) – šnipų akademiją pavadinti sovietų slaptosios policijos – ČK – įkūrėjo Felikso Dzeržinskio vardu. Žiniasklaidoje taip pat pasirodė pranešimų, kad Raudonojo teroro sumanytojo skulptūra gali būti grąžinta į Lubianką.

ČK, NKVD, KGB, FSB, SVR – nors pavadinimai keičiasi, ne vieną knygą apie žvalgybą parašęs G. Corera pabrėžia, kad iki šiandieninės Rusijos žvalgybos veda aiški ČK ideologijos linija, nepamiršusi senų metodų bei propaguojanti beatodairišką ir agresyvų agentų ryžtą dėl tikslo imtis bet ko.

„Pavyzdžiui, nuodų naudojimas persekiojant ir bandant nužudyti emigrantus buvo būdingas ankstyvuoju bolševikų revoliucijos laikotarpiu. Vėliau tai kuriam laikui aprimo, o per pastaruosius 20–25 metus vėl sugrįžo. Tai matėme ir Jungtinėje Karalystėje – Aleksandro Litvinenkos nužudymas, Sergejaus Skripalio apnuodijimas“, – pastebi pašnekovas.

Daug dalykų, kurie šiandien kelia nuostabą – kad Rusijos žvalgyba užsiima dezinformacija, sabotažu ar kišasi į politiką – visa tai jau buvo aprašyta Mitrochino archyve.

G. Corera

Nepaisant Rusijos žvalgybos spragų, kurių mastą ryškiausiai atskleidė Maskvos apsiskaičiavimas dėl karo Ukrainoje 2022 m., būtent V. Putinas ypatingai aukština ir propaguoja legendas apie rusų šnipus. G. Corera nurodo, kad šis jų mitologizavimas Rusijos prezidentui yra svarbus, nes KGB yra jo tapatybės dalis – jis ten buvo agentu, ji paklojo jam kelią į Kremlių ir jos žmonės dabar jį supa.

„Vienas, mano manymu, įdomus dalykas: jei pažvelgtume į sovietų istoriją, Komunistų partija visada buvo šiek tiek atsargi KGB atžvilgiu – buvo tam tikra įtampa, nes nė viena pusė nenorėjo, kad kita taptų pernelyg galinga. <...> Tačiau šiandieninėje Rusijoje matome savotišką susiliejimą – iš esmės valstybę perėmė žmonės iš žvalgybos ir saugumo struktūrų. Jie pasižymi tam tikra specifine mąstysena – įpročiu visur matyti priešus ir būti negailestingiems su jais susidorojant. Tai vadinamoji čekistinė mąstysena ir, manau, matome, kad šiandien ji netgi yra įsigalėjusi labiau nei sovietiniais laikais“, – taip pat vertina jis.

Taigi pašnekovas apgailestauja, kad nors V. Mitrochinas pabaisą išvedė į dienos šviesą, Vakarai svarbiausios jo pamokos taip ir neišmoko, archyvą supratę kaip praeities reliktą. Jie nesuvokė iš Rusijos kylančios grėsmės.

„Žmonės nesuprato, kad jo žinia buvo ir įspėjimas, kad tai niekur nedingo. Daug dalykų, kurie šiandien kelia nuostabą – kad Rusijos žvalgyba užsiima dezinformacija, sabotažu ar kišasi į politiką – visa tai jau buvo aprašyta Mitrochino archyve. Jaučiu, kad mes iki galo nesupratome, koks jis buvo svarbus ir kokią pamoką mums bandė perduoti šiandienai“, – teigia jis.

Ir nors Rusijos plataus masto karas Ukrainoje apnuogino tikrąjį Kremliaus veidą, tačiau iki šiol Vakaruose atsiranda tokių, kurie nenori į jį pažvelgti tiesiai. Todėl nenuilstančiame informaciniame kare knygų apie šnipus autorius ragina galiausiai įsisavinti archyvisto neštą žinią – nenuvertinkite Rusijos žvalgybos ir švieskite visuomenes apie tai, kaip veikia jos šnipai ir į ką jie taikosi.

„[Taip] žmonės būtų geriau pasirengę, atsparesni ir labiau apsaugoti“, – pabrėžia G. Corera.