Švedijos kariuomenės vadas: daugelis nelabai supranta, kas iš tikrųjų yra Baltijos jūra

Rusijos grėsmė pakeitė du šimtmečius gyvavusią Švedijos gynybos kryptį, atvesdama šią šalį į NATO. Švedų ginkluotųjų pajėgų vadas generolas Michaelas Claessonas išskirtiniame interviu LRT.lt sako, kad Aljansas jį nustebino kompleksiškumu, tačiau pabrėžia, jog nepaisant tvyrančių emocijų karinis bendradarbiavimas jame yra itin geras.

Per interviu Švedijos kariuomenės vadas taip pat aptarė Baltijos jūros regioną, scenarijus, kaip Maskva gali išbandyti rytinį NATO flangą, bei įvertino, kas galėtų atsitikti, jei Ukrainoje būtų pasiekta bloga taika.

„Šiuo metu Ukrainoje yra beveik 600 tūkst. Rusijos karių. Ne visi jie galėtų būti išvesti, bet daugelis bus. Jie lengvai galėtų tapti veiksniu prie mūsų sienų – tiek Kaliningrade, tiek palei visas tris Baltijos valstybes ir, žinoma, Suomiją“, – LRT.lt nurodė jis.

– Švedija jau dvejus metus yra NATO narė. Anksčiau buvote artima Aljanso partnerė, tačiau dabar jūs iš tikrųjų galite matyti, kas vyksta NATO virtuvėje. O pastarieji metai buvo gana intensyvūs – atrodo, vienas iš pagrindinių Aljanso tikslų buvo tam tikra prasme nuraminti prezidentą Donaldą Trumpą, kuris neseniai vėl užsiminė, kad JAV galbūt nepadėtų ginti savo sąjungininkų. Kaip Švedija vertina šį scenarijų?

– Vertiname transatlantinių santykių pokyčius ir dabartinės JAV administracijos strateginius žingsnius bei sprendimus. Matome Nacionalinio saugumo strategijos ir Nacionalinės gynybos strategijos pokyčius, būtent tuo remiamės, nes, akivaizdu, sklando daug emocijų, daug nuomonių.

Stengiamės atskirti retoriką nuo to, kas iš tikrųjų vyksta ir kas yra įtvirtinta įvairiuose dokumentuose, kaip tai atsispindi Aljanso darbe. Mano požiūriu, karinis bendradarbiavimas yra itin geras ir tai tūkstantį kartų sakiau savo šalies žurnalistams – negaliu apsimesti, kad viskas buvo blogai ar būtų blogai.

Taip pat amerikiečių pozicija buvo gana aiški dėl naštos pasidalijimo ir perkėlimo aspektų, kurie galiausiai taip pat bus įgyvendinti per NATO pajėgumų planavimą ir pan. <...>

Taip tikimasi, kad europiečiai mokės daugiau, įgyvendins daugiau, prisiims daugiau atsakomybės ir labiau įsipareigos savo saugumui. Iš Švedijos perspektyvos mes manome, kad tai iš esmės yra pagrįsta ir tai girdėjome iš Amerikos prezidentų nuo pat Eisenhowerio laikų. Ar iš prezidento D. Trumpo tai nuskamba kitokiu [tonu]? Taip, bet žinutė iš esmės tokia pati ir tam esame įsipareigoję.

Mums taip pat svarbu atkurti ryšį su mūsų amerikiečių sąjungininkais, o ne jį nutraukti, blaškantis tarp emocijų ir panyrant į šią retoriką.

Tikimasi, kad europiečiai mokės daugiau, įgyvendins daugiau, prisiims daugiau atsakomybės ir labiau įsipareigos savo saugumui.

– Tačiau Švedija buvo viena iš garsesnių JAV kritikių, kai prezidentas D. Trumpas grasino Grenlandijai. Jūs išsiuntėte karių dalyvauti misijoje „Arkties sargybinis“. Kokią žinutę norėjote jiems nusiųsti?

– Dėl akivaizdžių priežasčių palaikome tarptautinę teisę, taisyklėmis grindžiamą tarptautinę tvarką. Valstybių teritorinio vientisumo išsaugojimas, žinoma, yra labai aukštai sąraše. Tad tai buvo akivaizdus politinis mūsų vyriausybės žingsnis – palaikyti Šiaurės šalį, draugę bei NATO sąjungininkę, taip pat laikytis tarptautinių principų.

Mes nesiuntėme karių – išsiuntėme lygiai tris štabo karininkus dalyvauti planavimo veikloje, kurios tikslas buvo suplanuoti veiksmus Danijos pratybose „Arkties siekis“. Tai galiausiai tapo viena iš dalių NATO „Arkties sargybinio“ struktūroje.

– Noriu pereiti prie Švedijos kariuomenės – nuo tada, kai prisijungėte prie NATO, kokie buvo didžiausi pokyčiai joje?

– Manau, kad vienas iš aspektų yra tas, jog patekęs į vidų supranti, kad ten viskas daug geriau. Ir sudėtingiau. Kai esi partneris, gali dalintis, rinktis ir spręsti, bet kai esi visateisis Aljanso narys, esi įsipareigojęs visam procesui. Taigi kompleksiškumas – jis nėra nepakeliamas, bet tam tikru mastu stebina, koks sudėtingas yra šis Aljansas.

Manau, kad kariniu lygmeniu pajėgumų planavimas – NATO gynybos planavimo procesas, vadinamasis NDPP, su galutiniais pajėgumų tikslais – tikriausiai yra sudėtingiausias procesas. Nors partneriai turi savotišką jo planą, dabar dalyvaujame tikrojoje veikloje ir tai daugeliu atžvilgių yra gana sudėtingas procesas. Nuosekliai dirbame, kad tai įveiktume.

Taip pat svarbu pabrėžti, kad, atsižvelgiant ir į jūsų pirmus klausimus, NDPP ir pajėgumų tikslai buvo neatskiriama, labai aiški ir su gynybos investicijų įsipareigojimu, pasiektu Hagoje, susieta dalis. Akivaizdu, kad visos šalys stengiasi rasti aiškų kelią pirmyn, perprasti ir įgyvendinti visus pajėgumų, taip pat investicijų tikslus.

– O kokius konkrečius pajėgumus Švedija siūlo NATO?

– Turime labai stiprias oro pajėgas. Turime vidutinio nuotolio oro gynybą su „Patriot“ sistemomis. Taip pat turime amfibinius dalinius, kurie Baltijos jūros regione yra visiškai unikalūs, ypač salyne tarp Švedijos ir Suomijos, Šiaurėje, Suomijos įlankoje ir t. t. Taip pat turime laivyną, kuris sukurtas veikti efektyviai Baltijos jūroje.

– Kalbant apie Baltijos jūrą – kai Švedija ir Suomija prisijungė prie Aljanso, vienas pagrindinių džiugių argumentų buvo tas, kad Baltijos jūra taps tarsi NATO ežeru. Tačiau dabar Rusija būtent Baltijos jūroje išbando Europą su savo vadinamuoju šešėliniu laivynu. Neseniai Ukraina smogė Rusijos uostams Baltijos jūroje. Kas ten vyksta? Ar Baltijos jūra yra tokia saugi, kaip tikėjomės?

– Aš pasakyčiau, kad ne. Manau, daugelis žmonių, daugelis sąjungininkų nelabai supranta, kas iš tikrųjų yra Baltijos jūra. Žvelgiant į žemėlapį ji atrodo lyg tvenkinys. Neatrodo dramatiškai. Strateginį sudėtingumą daug lengviau suvokti, kai žiūri į Šiaurės Atlantą ir pan.

Tačiau iš tikrųjų daugiau nei 50 proc. visos Rusijos jūrų prekybos vyksta per Baltijos jūrą. Bet kuriuo momentu Baltijos jūroje plaukia apie 4 000 laivų, o grįžtant prie šešėlinio laivyno – gana didelė dalis viso Rusijos dujų ir naftos eksporto taip pat vyksta per Baltijos jūrą.

Taigi, ar Rusija turi saugumo interesų Baltijos jūroje? Taip. Ir jie yra gilūs. Akivaizdu, kad valstybė, kuri užpuolė kaimyninę valstybę, kuri atsakinga už agresiją, vykstančią prieš kaimynę, ir vis dar maitina savo karo ekonomiką per Baltijos jūrą, čia atlieka didžiulį vaidmenį. Matėme agresyvesnę poziciją, o kartu su tuo, ką galbūt galima laikyti pavieniais veiksmais, – nuo GPS signalo trikdžių iki sienų pažeidimų ir pan. – visa tai kartu sudaro tam tikrą veiksmų modelį, kuris puikiai atitinka tuos hibridinius scenarijus, apie kuriuos dažnai kalbame.

Daugiau nei 50 proc. visos Rusijos jūrų prekybos vyksta per Baltijos jūrą.

– Praėjusiais metais viename interviu jūs sakėte: „Aš esu tikras ir įsitikinęs, kad jie [rusai] būtų pasirengę išbandyti NATO 5-ąjį straipsnį bet kuriuo metu Baltijos valstybėse arba ir kitose Europos dalyse.“ Kaip, jūsų manymu, Rusija galėtų mus išbandyti? Kaip tai atrodytų?

– Aš tik atsiriboju nuo vertinimų, kuriais norima pasakyti, kada Rusijos ginkluotosios pajėgos teoriškai būtų atkurtos po tam tikro taikos susitarimo ar bent jau po naujos karo su Ukraina fazės.

To visiškai nekvestionuoju, bet rusai tikrai žino, kad visa NATO dabar dirba velniškai intensyviai, siekdama investuoti iki 5 proc. į gynybą. Ir aš savęs klausiu – kodėl jie turėtų laukti, kad išbandytų NATO? Žinoma, jie to nedarytų pradėdami didelio masto sausumos puolimą ar ką nors panašaus, bet bandydami patikrinti Aljanso vienybę išplėstais sienos pažeidimais.

Baltijos jūros regione turime apie 300 tūkst. salų ir mažų uolų. Susiejus tai su šešėlinio laivyno apsauga, jie labai lengvai galėtų pasakyti: „Mums reikia tų kelių uolų Baltijos jūroje, kad mūsų šešėlinis laivynas jaustųsi saugus ir turėtų navigacijos laisvę.“ Iš tiesų be jokių ambicijų kovoti dėl tų uolų, galėtų ten tiesiog nuvykti ir žiūrėti, kas bus – ar Aljansas pajėgus priimti sprendimą, ar ne?

Tokio pobūdžio iššūkį ir turiu omenyje – t. y. tikslas būtų ardyti pasitikėjimą ir vienybę Aljanse. To siektų rusai šiuo atveju.

– Kaip vertinate dabartinius Rusijos karinius pajėgumus, ypač šių derybų ir karo Irane kontekste?

– Akivaizdu, kad jie labai stipriai įsitraukę į karą prieš Ukrainą. Todėl nuolatinė parama Ukrainai itin svarbi. Ne tam, kad karas būtų pratęstas, tai nėra tikslas, bet tam, kad ukrainiečiai galėtų toliau kovoti už savo laisvę. Tai esminis dalykas mums visiems ir turime išlaikyti dėmesį, nepaisydami to, kas vyksta kitomis kryptimis.

Beje, manau, kad šie veikėjai – Rusija, Iranas ir kt. – bet kokiu atveju yra tarpusavyje susiję, todėl ir dėl šios priežasties turime atidžiai stebėti padėtį.

Kol jie yra įstrigę kare ir nenori mobilizuoti savo šauktinių pajėgų – maždaug 1,5 milijono žmonių, kurie teoriškai galėtų būti mobilizuoti – padėtį iš esmės kontroliuojame mes. Tačiau viskas gali greitai pasikeisti, jei būtų pasiekta taika arba bloga taika. Šiuo metu Ukrainoje yra beveik 600 tūkst. Rusijos karių. Ne visi galėtų būti išvesti, bet daugelis bus. Jie lengvai galėtų tapti veiksniu prie mūsų sienų – tiek Kaliningrade, tiek palei visas tris Baltijos valstybes ir, žinoma, Suomiją.

– Taigi, jei būtų pasiektas tam tikras taikos susitarimas – ar tai būtų blogiausias scenarijus? Koks būtų geriausias?

– Geriausias scenarijus, žinoma, kad Ukraina laimi – tai visiškai akivaizdu – ir kad Aljansas bei Ukraina toliau telkia dėmesį atgrasyti, kas leistų Aljansui ir Ukrainai išlaikyti taiką. Iš esmės – suvaržant Rusiją. Ar matau kokią nors geresnę galutinę padėtį – taiką, meilę, supratimą ir amžiną [šalių] draugystę? Deja, ne. Su dabartiniu Rusijos režimu nematau jokio teigiamo rezultato šiuo klausimu. Todėl mano strategija būtų panaši į suvaržymo strategiją.

– Kas nutiktų kariniu požiūriu, jei Vakarų parama Ukrainai sumažėtų?

– Akivaizdu, kad tai būtų didžiulė rizika. Didžiausia rizika, žinoma, ta, kad Ukraina pralaimėtų ne tik karine prasme, bet ir prarastų savo politinį vientisumą, kas būtų didelė grėsmė mums visiems ir, savaime suprantama, laimėjimas Putinui. Tai tikriausiai būtų blogiausia, kas galėtų nutikti ukrainiečiams, bet taip pat ir mums, nes tai reikštų, kad rusai gautų paskatą tęsti savo ekspansiją ir siekti imperialistinių užmojų.

Didžiausia rizika, žinoma, ta, kad Ukraina pralaimėtų ne tik karine prasme, bet ir prarastų savo politinį vientisumą, kas būtų didelė grėsmė mums visiems ir, savaime suprantama, laimėjimas Putinui.